Gvazdikai,

gvazdikinių šeimos vienmetės ir dvimetės gėlės. Yra išvesta daugiau kaip 2000 veislių. Jų labai puošnūs, malonaus kvapo žiedai. Visų rūšių gvazdikų veislės išvestos iš tikrojo gvazdiko, augančio prie Viduržemio jūros. Tikrasis gvazdikas pas mus auginamas kaip dvimetis augalas. Populia­riausios jo grupės yra grenadiniai ir Šabo gvazdikai.

Grenadiniai gvazdikai yra labiausiai pa­plitę. Jie atsparūs šalčiams, gausiai žydi, tinka gėlynams apsodinti ir puokštėms. Dauginami sėklomis. Sėklos sėjamos gegužės—birželio mėnesį į inspektą arba dėžutes. Pirmą kartą daigai pikuojami 8 cm, antrą — 15—20 cm atstumu. I gėlyną sodinami rugpjūčio pabai­goje kas 25—30 cm. Žiemą patartina nestorai apdengti   eglišakėmis,   padėti   pelių   nuodą.

Šabo gvazdikai Lietuvoje auginami kaip vienmetės gėlės, bet, jei sėjami liepos—rug­pjūčio mėnesį, jie gali žydėti tik antraisiais metais. Dažniausiai sėjami sausio—vasario mėnesį (žydėti pradeda rugpjūtį). Sudygsta per 14 dienų. Laistomi saikingai. Kai tik pasi­rodo daigeliai, dėžutė statoma šviesioje, vėsio­je (12°C) vietoje. Kai daigai ima vienas kitą siekti, jie persodinami 4 cm atstumu, antrą kartą daigai persodinami į inspektą kas 8 cm arba į atitinkamo dydžio vazonėlius, kurie taip pat laikomi inspektuose. I numatytą vietą daigai sodinami gegužės viduryje kas 25— 30 cm. Mėgsta lengvą, trąšią, neutralios reak­cijos (pH 7) dirvą ir saulėtą vietą. Šalnų ne­bijo. Kad žydinčią augalą neišvartytą vėjas, juos reikia pririšti prie kuoliuką arba ištemptą vielą. Rudenį, kai oras lietingas, patartina gvazdikus pridengti polietilenine plėvele, nes pumpurai ima pūti, trūkinėti. Prie pagrindinio pumpuro augančius šalutinius patartina nu­skabyti. Tada išauga dideli, gražūs žiedai. Šabo gvazdikai nepakelia trąšų pertekliaus. Dažnai tręšiant azoto trąšomis, žiedstiebiai pasidaro gležni, išlinksta ir nebeišlaiko žiedų. Per vegetaciją į 1 m² žemės galima įterpti ne daugiau kaip 50 g vandenyje ištirpintų azoto trąšų. Šabo gvazdikus galima dauginti ir ūgliais, kurie įsišaknija per 4—5 savaites. Kerelius rudenį reikia susodinti į šaltą, šviesų šiltnamį. Žiemą juos reikia papildomai ap­šviesti, nes nuo šviesos stokos jie sunyksta.

Siurpiniai gvazdikai būna 20—50 cm aukščio. Lietuvoje auginami kaip dvimečiai augalai. Stiebas plikas, šakotas. Lapai lance-tiški, platūs. Žiedai balti, rožiniai, raudoni, purpuriniai, gelsvi, dažnai dryžuoti arba taš­kuoti, tuščiaviduriai arba pilnaviduriai, susi­telkę į tankų skydišką žiedyną. Žydi birželio ir liepos mėnesį. Tinka gėlynams, bordiūrams (žemaūgiai), balkonams apsodinti, grupėms gazonuose sudaryti, skinti ir auginti vazonuo­se. Dauginami sėklomis, kero dalijimu ir ūg­liais. Sėklos sėjamos gegužės—birželio mėnesį į inspektą arba tiesiog į numatytą vietą; su­dygsta per 6—8 dienas. Paaugę daigai pikuo­jami 2 kartus: pirmą kartą 3 cm, antrą — 10 cm atstumu. numatytą vietą daigai iš inspekto sodinami rudenį arba pavasarį kas 25—35 cm. Kero dalijimu ir ūgliais siurpiniai gvazdikai paprastai dauginami tada, kai nori­ma sodinti grupėmis vienos spalvos augalus.

Kininiai gvazdikai pas mus auginami kaip vienmečiai ir kaip dvimečiai. Būna 15— 40 cm aukščio. Stiebas šviesiai žalias, stačias, plikas, šakotas. Lapai šviesiai žali. Žiedai iki 7 cm skersmens, pavieniai arba susitelkę žie­dynuose, balti, rožiniai, raudoni, tamsiai pur­puriniai, margi, tuščiaviduriai arba pilnavi­duriai. Žydi nuo birželio mėnesio iki šalnų. Tinka gėlynuose, lysvelėms apsodinti, auginti vazonuose ir puokštėms.

Mėgsta purią, trąšią priemolio dirvą ir saulėtą vietą. Sėklos sėjamos kovo—balan­džio mėnesį į pusiau šiltą inspektą arba dėžu­tes šiltnamyje. Sudygsta per 6—8 dienas. Daigai pikuojami 1 kartą 3 cm atstumu. I nuolatinę vietą sodinami gegužės pabaigoje kas 20 cm. Galima dauginti ir ūgliais, kurie pjaunami liepos—rugpjūčio mėnesį. Įsišakni­ję ūgliai sodinami į 7 cm skersmens vazonė­lius ir per žiemą laikomi šaltame šiltnamyje. Pavasarį (gegužės pabaigoje) sodinami į nuolatinę vietą.