Gyvybiniai gėlių procesai, augimo ir vystymosi veiksniai

Gėlės, kaip ir visi augalai, yra gyvi orga­nizmai ir gyvena sudė­tingą gyvenimą. Joms augti ir vystytis reikia tam tikrų aplinkos sąlygų: pakankamai drėg­mės, maisto medžiagų, tinkamos temperatū­ros, užtektinai oro ir šviesos.

Šviesa. Jos auga­lams reikia nevienodai. Vieni mėgsta saulę (šviesamėgiai), kiti -pakenčia pusūksmę ar net auga ūksmėje. Jau­niems reikia daugiau saulės nei seniems.

Šviesos augalams dažnai trūksta, ypač žiemą, todėl įrengia­mas dirbtinis apšvieti­mas, kuris paprastai reguliuojamas. Intensyvinant ir ilginant apšvietimą, kai kurių gėlių žydėjimą galima pagreitinti, o mažinant ir trumpinant – sulėtinti. Pirmuoju atveju gėlių daigai išauga trumpesni ir storesnį.

Svarbu!

kai kurių gėlių žiedpumpuriai formuojasi tik trumpos dienos sąlygomis, gaudami šviesos mažiau kaip 12 valandų – tai trumpadieniai augalai (kalijos, chrizantemos).

Augalų apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos. Vienam kvadratiniam metrui apšviesti vidutiniškai reikia 200 vatų galios lempos.

Kambarinėms gėlėms dirbtinis apšvietimas dažniausiai netaikomas. Čia svarbiausia tinkamai jas sudėlioti ant palangių, turint omenyje nevienodą langų apšvietimą ir augalų šviesos poreikį.

Pastarasis labiausiai priklauso nuo augalų augimo sąlygų tėvynėje. I abai daug šviesos reikalauja kaktusai, storalapiai, kai kurie iš tropikų kilę augalai (pasifloros, bugenvilijos, viksvuolės, pandanai); subtropikų augalai (pelargonijos, oleandrai, laurai). Jiems tinkamiausia vieta – pietinis langas.

Dauguma kambarinių gėlių vidutiniškai reiklios šviesai. Tai begonijos, marantos, sansevjeros, tradeskantės ir kt. Jos geriausiai augs ant rytinių ir vakarinių langų palangių. Pietinius langus vasarą nuo 11 iki 17 valandos reikia pritemdyti.

Pavėsį labiausiai pakenčia kambariuose auginami spygliuočiai augalai (kiparisai, kriptomerijos, tujeniai), paparčiai, aspidistros, lalsijos.

Svarbu!
šviesamėgiams kambariniams augalams reikia 10 000-20 000 liuksų, vidutiniškai reikliems 1000 – 5000 liuksų, o pavėsingų vietų gėlėms užtenka 1000 liuksų apšviestumo;

dirbtinai apšviesti augalus, t.y. prailginti dienos šviesos režimą, geriausia vakare ir ryte. Tamsiausiu paros metu augalai ilsisi, fotosintezė juose nevyksta.

Labai svarbu mokėti tinkamai gėles sustatyti prie lango. Didžiausią dėmesį čia taip pat reikia kreipti į šviesą. Kad augalai nebūtų kreivi, neužmirškite kartkartėmis juos pasukioti.

Svarbu!

–                    ne visas kambarines gėles galima sukioti į šviesą: ypač jos jautrios kraunantis žiedpumpuriams (azalijos, gardenijos, kamelijos, vaškuolės, šliumbergijos, zigokaktusai) – jas sukinėjant gali nukristi pumpurai.

Vasarą patalpų augalams šviesos būna per daug (ypač šiltnamiuose) – jie nuo saulės perkaista. Todėl šiuo metų laiku šiltnamių stiklai temdomi medinėmis grotelėmis, nubalinami kalkėmis arba iš vidaus užtiesiama šviesi medžiaga.

Lauko gėlės nevienodai reiklios šviesai. Vieni augalai gerai auga lik atviroje, saulėtoje vietoje. Pavėsyje jie ištįsta, nežydi ir nedera (šviesamėgiai). Saulėtą vietą mėgsta astrinių, gvazdikinių, bastutinių šeimų augalai.

Kur kas mažiau tokių, kurie auga paunksmėje, didesnė jų dalis ūksmę tik pakenčia. Gėlynuose augalus derėtų sodinti pagal aukštį: šiaurinėje pusėje didesnius ir, pereinant į pietinę pusę, mažėjančius. Tuomet jie vieni kitiems neužstos saulės.

Labai blogai gėlės auga medžių paunksmėje. Medžiai ne tik daro pavėsį, bet ir sunaudoja maisto medžiagas bei drėgmę. Ypač blogos augimo sąlygos po lapuočiais medžiais: beržais, guobomis, lazdynais.

Tačiau šiuos plotus galima išnaudoti svogūninėms gėlėms, kurių vegetacija baigiasi medžiams sulapojus. Tinka auginti ir dvimetes, ir daugiametes ūksmines gėles, mažai reikalaujančias drėgmės: gebenes, žiemes, pachizandras.

Tipiški ūksminiai augalai yra: paparčiai, juodžolės, pipirlapės, eleborai, kai kurios hostų rūšys, džefersonijos, baltašaknės, valdšteinijos ir kt.

Nemažai augalų gali augti tiek saulėje, tiek paunksmėje ar net ūksmėje (sinavadai, smidrai, bergenijos, cimbaliarijos, auskarėliai, gencijonai, raktažolės ir kt.).

Svarbu!

šviesos trūkumą augalai pakenčia geriau, kai yra optimalios kitos augimo sąlygos – drėgmė, pakankamai maisto medžiagų, tinkama temperatūra;

žiemą, trūkstant augalams šviesos, būtina mažinti ir temperatūrą.

Optimali temperatūra. Nuo jos priklauso visi augale vykstantys gyvybiniai procesai. Organinei medžiagai sukurti augalai naudoja daug šiluminės energijos. Įvairiems augalams šilumos reikia skirtingai, nelygu rūšis, veislė ir pan. Dėl nevienodo šilumos poreikio vieni jų auga šiltesnio, kiti vėsesnio klimato zonose. Esant per aukštai ar per žemai temperatūrai, augalai skursta. Kiekvienas augalas turi savo temperatūros optimumą. Per parą augalui šilumos reikia nevienodai. Ji turi kisti pagal vadinamąjį hormoninį režimą -dieną temperatūra turi būti aukštesnė, naktį žemesnė.

Lietuvoje auginamų augalų sėklos pradeda dygti esant 3-8 °C. Tai temperatūros minimumas. Geriausiai jie auga, kai yra apie 25-20 °C. Tai būdinga lauko gėlėms. Ypač temperatūrai reiklūs tropinių ir subtropinių kraštų augalai. Tropinės gėlės patalpose auginamos ištisus metus. Žiemą joms reikia palyginti aukštos, 16-20 °C, temperatūros (anturiams, afelandroms, difenbachijoms, fitonijoms, krotonams, pilėjoms). Kai kambaryje neįmanoma palaikyti reikiamos temperatūros, šiems augalams įrengiami stikliniai šiltnamėliai prie langų ir jie papildomai šildomi elektriniais šildytuvais. Vasarą šiems augalams palaikoma 18-22 °C temperatūra ir didelė santykinė oro drėgmė.

Subtropinės gėlės patalpose auginamos nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio, o vasarą jos gali būti lauke. Žiemos metu šioms gėlėms užtenka 10-16 °C temperatūros (araukarijoms, smidrams, kalceolarijoms, lamstams, klivijoms, ciklamenams, azalijoms). Kai kurie subtropiniai augalai žiemą numeta lapus (figos).

Tropiniai augalai neturi aiškaus ramybės laikotarpio, o subtropiniai jį praleidžia numetę lapus, neaugdami.

Lauko gėlės nepalankias aplinkos sąlygas pergyvena būdamos ramybės stadijos. Daugelis gėlių (ypač vienmetės) ramybės laikotarpį prileidžia sėklose, dvimetės – lapų skrotelėse, o daugiametės pagal žiemojimo pobūdį skirstomos į dvi grupes:

žiemojančias augimo pumpurais ir pakitusiais požeminiais urganais (bijūnai, svogūninės gėlės, kurpelės, pentiniai ir kt.);

žiemojančias vegetatyviniais stiebais ir visžaliais lapais (daugelis šilokų, žiemės, vaisginos, bergenijos ir kt.).

Atminkite! nepalyginti didesnės priežiūros reikalauja antrosios grupės gėlės.

Kai kurios jų žiemą dengiamos.

Nemažai šilumamėgių augalų žiemoja patalpose. Tai gumbasvogūninės, šakniagumbinės gėlės (jurginai, montbretės, gumbinės begonijos, kardeliai, galtonijos, tigrenės, acidanteros ir Kt). Šioms gėlėms turi būti 70-80% drėgmė ir gerai vėdinama patalpa. Blogai vėdinamoje, drėgnoje patalpoje įsiveisia pelėsiai, ir gėlės supūva.

Ramybės laikotarpį patalpose praleidžia ir lauko gėlių sėklos. Išdžiovintos iki 14-16% drėgmės, jos laikomos sausoje, gerai vedinamoje, apsaugotoje nuo graužikų vietoje.

Svarbu!
ant gėlių sėklų maišelio turi būti užrašytas pilnas gėlės pavadinimas ir surinkimo metai.

Vanduo. Augalų lapuose yra 75-90% vandens arba 0,01-0,03% viso vandens kiekio, kuris išeikvojamas augimo metu. Vanduo bfltinas sėkloms sudygti, maisto medžiagoms pasisavinti, jų apykaitai m temperatūrai reguliuoti. Ypač daug jo reikia sėkloms sudygti. Daugelio augalų sėklos sunaudoja jo daugiau, nei pačios sveria.

Mineralines maisto medžiagas augalai pasisavina tik ištirpusias Vandenyje, išgarinę vandenį per lapus – tai vadinamoji transpiracija, los metu augalai atvėsina savo audinius 4-6 °C.

Karštomis vasaros dienomis, esant sausam orui, galima pastebėti laikiną augalų apvytimą. Apvytęs augalas eikvoja minimalų kiekį vandens, todėl apvytimą reikia laikyti vienu augalo “kovos” su sausra luidų. Tačiau kai drėgmei mažėjant peržengiama drėgmės minimumo, kuriam esant įmanoma gyvybė, riba, augalas nudžiūsta ii lūva. Jeigu tuo momentu šaknys gauna drėgmės, tai džiūstantis augalas gali atsigauti ir išleisti naujus šakniaplaukius bei kuokštines lakneles.

Vasarą lauko gėlės laistomos. Ypač daug drėgmės reikalauja piunksmę mėgstančios, pasodintos saulėkaitoje. Geriausiai augalus laistyti vakare, mat per karščius laistomi jie šunta. Gėlėms laistyti skirtas vanduo turi būti vos rūgštus arba neutralus (pH 6-7). Vandentiekio netinka, nes chloruojamas. Tas pat pasakytina ir apie kietą šulinių vandeni, kuriame yra daug kalcio ir magnio druskų. Jam ypač jautrios rūgščią žemės reakciją mėgstančios gėlės (azalijos, araukarijos ir kt.).

Gerai tinka lietaus vanduo, jei jis nėra užterštas pramonės Įmonių į orą išmetamais teršalais.

Gėlėms labai patinka ištirpintas ledo vanduo.

Kada laistyti vazoninius augalus, galima sužinoti pabeldus krumpliais į vazonėli. Jei garsas duslus, žemė drėgna, jei skardus -sausa. Žiemą šiltnamiuose gėles geriausiai laistyti rytais, kad ant jų patekęs vanduo iki vakaro nudžiūtų. Vasarą – vakare, tuomet vanduo neišgaruos, o susigers į žemę.

Daugiausiai drėgmės augalams reikia, kai jie auga. Žiemą, ramybės laikotarpiu, svarbu jų neperlieti. Pasodintos gėlės gausiai paliejamos, o vėliau, kol Įsišaknija, laistomos labai saikingai.

Svarbu!

–                    jei gėles laistote vandentiekio vandeniu, tai 2-3 paras palaikykite jį atviruose induose, kad išgaruotų chloras;

lietaus vandens patikrinkite rūgštingumą, nes “rūgščių lietų’ vanduo augalams kenksmingas;

kietą šulinių vandenį galima suminkštinti nakčiai į jį pamerkus gerai išdžiovintų ir į retą drobinį maišelį supiltų durpių:

gėles laistome rečiau, bet gausiai. Vazoninės gėlės laisto??ios taip, kad sumirktų visas žemės gumulas, o vandens perteklius ištekėtų pro drenažo angą;

vandens temperatūra turi būti tokia pati kaip ir patalpos arba 2-3 °C aukštesnė.

Oras augalams taip pat būtinas. Visi augalo organai kvėpuoja. Tuo metu deguonis jungiasi su organine medžiaga, pastaroji suskyla Į anglies dioksidą ir vandenį ir atsipalaiduoja energija, kuri sunaudojama įvairiems gyvybiniams procesams. Ypač daug energijos reikalauja dygstančios sėklos. Kvėpuoja ir augalo šaknys. Dirvos poras užpildo vanduo ir oras. Supuolusioje dirvoje vyrauja vanduo. o purioje susidaro teigiama oro ir vandens pusiausvyra. Apie 4/5 oro sudaro azoto junginiai ir 1/5 deguonis. Ore taip pat yra kitokių cheminių junginių, dulkių, kurie gali būti kenksmingi augalams. Todėl kambariai turi būti vėdinami, kad į juos daugiau patektų gaivaus oro iš aplinkos.

Labai svarbu tinkama santykinė oro drėgmė. Žmogui ji turi būti 50-60%. Tokios drėgmės pakanka ir daugeliui kambarinių gėlių, tačiau iš drėgnųjų tropikų kilusiems augalams jos reikėtų apie 80% ir daugiau.
Svarbu!
–                    augalai kvėpuoja visą laiką, o fotosintezę vykdo tik šviesoje, todėl miegamuosiuose laikyti daug kambarinių augalų neverta, nes su jais dalijamės tuo pačiu oru.

Nuo maisto medžiagų tiesiogiai priklauso augalų augimas ir vystymasis. Mineralines maisto medžiagas augalas pasisavina iš dirvos tik ištirpusias vandenyje. Iš oro per lapus augalai ima anglies dioksidą. Sausojoje augalų masėje yra apie 45% anglies, 42% deguonies, 6,5% vandenilio, 1,5% azoto, o likusius 5% sudaro fosforas, kalis, kalcis, siera, magnis, geležis, varis, boras, manganas, cinkas, molibdenas, kobaltas, silicis ir kt. Augalai skursta, kai dirvoje neranda kurių nors paminėtų cheminių elementų.

Svarbu!

vieni cheminiai elementai negali pakeisti kitų – kiekvieno jų reikia kuriam nors svarbiam augalo gyvybiniam procesui;

rūgščios reakcijos dirvose ar žemių mišiniuose augalai labiau serga, o šarminės reakcijos dirvose blogiau pasisavina trąšas. Vidutinio drėgnumo klimatinėmis sąlygomis kilogramui sausosios medžiagos pagaminti įvairūs augalai išgarina 350-850 litrų vandens. Drauge su vandeniu per šaknis į augalą patenka ir kitų reikalingų elementų. Iš dirvos paimtą vandenį, orą ir mineralines medžiagas augalas sunaudoja dalį pernešdamas į lapus. Fotosintezės metu sukaupta organinė medžiaga keliauja į šaknis. Mineralinės medžiagos kartu su vandeniu į lapus perduodamos vandens indais, o organinės medžiagos į šaknis – rėtiniais indais.

Organinių maisto medžiagų iš dirvos augalas pasisavinti tiesiogiai negali. Pirmiau mikroorganizmai turi jas suskaidyti ir mineralizuoti, tik tuomet ištirpusios vandenyje jos patenka į augalus.

Taip pat skaitykite: