Interjerų želdinimas – gėlių kompozicijos

Gėlių kompozicijos
Gėlių kompozicijos

Gėlę, kaip papuošalą, žmogus naudoja jau labai seniai. Iškasenose randami ornamentai rodo, kad gėlės buvo mėgstamos net akmens amžiuje. Gėlių vainikų likučiai aptikti Egipto piramidėse. Įvairių švenčių ir iškilmių metu senovės graikai gėlėmis puošdavo savo namus ir šventyklas. Romos imperijoje kambarius rožėmis ir leukonijomis gražindavo daugiausiai neturtingi žmonės, o turtingųjų patricijų rūmų viduje puikuodavosi prabangūs gėlių sodai, kur augdavo iš įvairių kraštų atvežti augalai.

Vergovinės santvarkos laikais buvo pinami vainikai ir girliandos, kuriais sveikindavo artimus, mylimus žmones, nugalėtojus karius. Indijoje dar ir dabar rožių girliandomis pagerbiami svečiai. Senovės graikų mergaitės mirtų vainikais puošdavosi Naujųjų metų ir vestuvių dienomis. Sis paprotys žinomas daugelyje Europos šalių. Mergaitės gėlių vainikais galvas dabina Anglijoje ir Rusijoje, Prancūzijoje ir slavų tautose. Gyvas šis paprotys ir Lietuvoje.

Pirmieji gėlių puokštes sukūrė prancūzai Renesanso laikais. Puokštelės buvo daromos nedidelės ir tarnavo kaip aromato šaltinis. XVI amžiuje gėlių puokštės pasirodė Anglijoje. Jas teikdavo mylimiems aktoriams teatrų lankytojai.

XVIII amžiuje jau didesnėmis puokštėmis puošdavo patalpas. XX amžiaus pradžioje ypač išpopuliarėjo Bidermejerio puokštės. Jos daromos apskritos, žiedai dėstomi apskritimais pagal spalvas, kurios turi simbolinę reikšmę. Puokštės gausiai papildomos įvairiais priedais: žalumyniniais augalais, karpiniais. Labai mėgstamos visoje Europoje. Apie 1975-1990 metus šių puokščių menas atgimė ir Lietuvoje.

XX amžiaus 6-7-ajame dešimtmečiuose Europoje, o kartu ir Lietuvoje, buvo populiarus rytietiškas japonų puokščių sudarymo menas – ikebana. Japonijoje šis gėlių komponavimo menas egzistuoja daugiau kaip 500 metų. Ikebanos japonų mergaitės mokosi jau nuo septynerių metų. Jos kilmė nėra iki galo išaiškinta. Vieni autoriai teigia, kad terminas “ikebana” ir reiškia gėlių komponavimo meną, kiti – kad jis kilęs iš šios mokyklos įkūrėjo Senko Ikenobo vardo. Šiuo metu ikebana turi daugelį krypčių, didžiausia mokykla yra Oharos. Ikebana kilusi iš senesnio stiliaus tatebanos, kuri buvo propaguojama šventyklose. Tai sudvasintas gėlių kompozicijų kūrimo menas. Ir ikebana, ir japonų miniatiūriniai akmenų ir medelių neūžaugų (bonzų) sodeliai ne visiems suprantami.

Šiuo metu stengiamasi sukurti tokias gėlių puokštes, kad gėlės jose būtų išdėstomos laisvai, formos ir spalviniai deriniai atitiktų gamtos modelius – žemės, jos augmenijos ir dangaus santykio etaloną.

Puokštės ir kompozicijos

Platesnė sąvoka yra gėlių kompozicija, t.y. įvairūs skintų ir vazoninių gėlių deriniai. Kompozicija visuomet turi pagrindą (vazą, keraminį lovelį, medžio skridinuką ar kempę ir kt.), su kuriuo ji derinama. Puokštė – tai gėlių kompozicija iš skintų gėlių, dažniausiai naudojama pasveikinti, nederinama prie vazos. Vaza gėlių puokštei parenkama tik ją sukūrus arba gavus dovanų.

Kadangi gėlių kompozicijos sąvoka platesnė, ją ir vartosime kituose skyriuose.

Kompozicijų tipai

Gėlių kompozicijos gali būti skirstomos pagal metų laikus, nelygu iš kokių gėlių jos daromos: pavasarinių, vasarinių ar rudeninių. Žiemą kompozicijos kuriamos iš sausažiedžių gėlių, todėl jos ir vadinamos sausų gėlių kompozicijomis.

Kompozicijos gali būti skiriamos metinėms šventėms: Kalėdoms, Naujiesiems metams, Motinos, Valentino dienai ir kt.

Jos būna paprastos, skirtos buičiai papuošti, ir teminės -dažniausiai daromos parodoms, turinčioms pavadinimą. Kai kuriama teminė kompozicija, gėlės komponuojamos taip, kad kuo geriau atspindėtų savo pavadinimą, kartais net nusižengiama bendriesiems komponavimo pagrindams.

Gėlių kompozicijos paskirtis įvairi: stalui, jaunosios plaukams puošti, gedulingos, kaip priedas prie dovanos ir kitokio pobūdžio.

Gėlių komponavimas

Pagrindiniai gėlių komponavimo elementai yra: spalva, proporcijos (kompozicijos dalių santykis su visuma), simetrija, asimetrija ir pusiausvyra, vientisumas, kontrastai, niuansai.

Spalva. Spalvos skirstomos į chromatines ir achromatinės. Achromatinės spalvos – juoda ir balta. Juodos spalvos gyvojoje gamtoje nėra. Gėlių kompozicijose gali būti juodos spalvos priedai -kaspinai arba kitas juodai nudažytas garnitūras. Tai neutrali spalva, vizualiai mažinanti visumą, paryškinanti raudoną ir geltoną spalvas. Simbolika – liūdesys, skausmas, rimtas iškilmingumas. Baltos spalvos yra daugelio gėlių žiedai (baltagalvės, gubojos, pakalnutės, totoriniai kermėkai, įvairios šluotelinio fliokso, rožių, tulpių veislės, narcizai). Balta spalva taip pat neutrali, kontrastuojanti su visomis tamsiomis spalvomis, vizualiai didinanti visumą. Simbolika -nekaltumas, švarumas, tikslingumas.

Chromatinės spalvos – raudona, mėlyna, geltona. Iš šių spalvų derinių turime tarpines kontrastuojančias spalvas: žalią, oranžinę bei violetinę.
Raudona spalva veikia žmogaus jausmus, sukeldama susijaudinimą. Ryškiais raudonais žiedais žydinčios gėlės labiausiai išsiskiria iš kitų gėlių. Tai šalavijai, daugelis vienmečių flioksų, monardos, šluotelinio fliokso ir rožių veislės. Simbolika -gyvenimas, kraujas, meilė, laisvė, ugnis, revoliucija, šventė.

Mėlyna spalva rami, sunki, griežta, tolinanti, šalta, tačiau pilna energijos. Mėlynos spalvos žiedais žydi pentiniai, lobelijos, gencijonai, linai. Simbolika – begalybė, toliai, ilgesys, ištikimybė, pasitikėjimas.

Geltona – tai šilumos, saulės ir šviesos įvaizdžio spalva. Daugelio gėlių, ypač rudeninių, žiedai geltoni. Tai rykštenės, saulainių, saulakių, jautakės, saulėgrąžos, gludų, burbulių, laumenės. Simbolika – gyvenimas, šviesa, džiaugsmas, turtingumas, senatvės gerbimas. Ryškiai geltona spalva reiškia pavydą, savimeilę, neapykantą, melagystę.

Šių pirmos eilės chromatinių spalvų deriniai patys harmoningiausi ir kontrastingiausi.

Žalia spalva – pati ramiausia, pasyviausia, geriausiai jungianti kitų spalvų derinius. Gyvojoje gamtoje šios spalvos daugiausia. Įvairūs gėlynai geriausiai atrodo žaliame vejos fone. Pagrindinė kompozicijos garnitūro spalva – žalia. Tai įvairios žalios smidrų, pelžiedės šakelės, paparčių lapai. Simbolika – viltis, ramybė, taika, derlingumas, ilgesys.

Oranžinė – šilta, šventinė, gyvenimo džiaugsmo pilna spalva. Oranžinės spalvos žiedais žydi kiniškieji ir azijiniai burbuliai, kai kurios viendienių veislės, variažiedžiai puikūnai, frezijos, montbretės. Simbolika – šiluma, saulė, valdžia, džiaugsmas, šlovė.

Violetinė spalva – šviesi, tačiau kartu ir liūdna, jungianti kitas spalvas, bet tiek gėlynų, tiek kompozicijų visumoje neturi būti vyraujanti, nes vizualiai sukelia liūdną nuotaiką. Simbolika – didybė, vertybė, turtingumas, draugystė, nuostabumas.

Visos chromatinės spalvos skirstomos į šaltas ir šiltas. Šaltos spalvos – mėlyna, violetinė, šiltos – raudona, geltona, oranžinė. Žalia spalva neutrali, tačiau tamsiai žalia spalva su melsvu atspalviu gali būti priskirta šaltų spalvų grupei.

Gėlių kompozicijose turėtų vyrauti šviesių spalvų gėlės, jos išdėstomos prieš tamsias ir virš jų, šiltos spalvos prieš šaltas. Turi būti kontrastuojančių spalvų pusiausvyra: raudona ir žalia – 1:2, oranžinė ir mėlyna – 1:3, geltona ir violetinė – 1:4. Šiltų spalvų gėlės kompozicijose ir gėlynuose geriausiai atrodys, jei į jas žiūrėsime iš toliau, mat jos vizualiai priartėja, o mėlynos ir violetinės – iš arčiau, nes vizualiai nutolsta.
Kontrastingoms spalvoms sujungti tinkamiausia balta spalva. Šios spalvos paprastai būna gėlių kompozicijos garnitūras, pavyzdžiui, kermėkas arba gubojos šakelės.

Iškilmingoms progoms kompozicijos daromos iš vienos spalvos gėlių, o margažiedės yra nuotaikingos ir tinka jaunesnio amžiaus žmonėms dovanoti.

Šviesių spalvų žiedai dedami kompozicijos viršuje ir išorėje, o tamsesnių – centre.

Vyraujančių gėlių spalva visuomet turi būti šviesesnė už vazos spalvą.

Proporcija. Tai gėlių kompozicijos dalių santykis su visuma. Gėlių kompoziciją sudaro gėlės ir pagrindas, kuriame jos įtvirtinamos. Dažniausiai tai būna vaza. Aukštos vazos ir kompozicijos “auksine proporcija” laikoma, kai gėlių ir vazos aukščių santykis yra 5:3, t.y. kai gėlės 1,5 karto aukštesnės už vazą. Analogiškai parenkamas vazos ir kompozicijos pločio santykis.

Kuriant gėlių kompozicijas plokščiose vazose, aukščiausio elemento aukštis nustatomas remiantis moribanos stiliaus kompozicijų taisyklėmis, t.y. lygus vazos aukščio ir skersmens sumai.

Laisvojo komponavimo arba teminėse gėlių kompozicijose šių taisyklių gali būti iš dalies nesilaikoma.

Simetrija, asimetrija, pusiausvyra. Gėlių kompozicijos būna simetriškos arba asimetriškos, tačiau svarbu visais atvejais išlaikyti pusiausvyrą. Proginės kompozicijos dažniausiai daromos simetriškos, su aiškia mintimi, kurią atspindi kompozicijos forma ir vyraujančių gėlių spalva. Tai dažniausiai lygiašonio trikampio, rutulio, ovalinės arba spiralinės kompozicijos. Jose gėlės išdėstomos pagal visas gėlių komponavimo taisykles.

Kur kas dinamiškesnės ir emocionalesnės asimetriškos gėlių kompozicijos, kurios dažniausiai būna teminės, asimetriškais elementais atspindinčios kūrėjo mintį. Čia gali būti nesilaikoma spalvinio kompozicijų kūrimo pagrindo, nusikalstama proporcijų taisyklėms. Tai moderniosios gėlių kompozicijos, paprastai neturinčios ryškaus centro, pagrindiniai elementai išdėstomi kompozicijos šonuose. Tačiau ir čia labai svarbi pusiausvyra. Ji pasiekiama pagrindinius kompozicijos elementus papildant priedais ir garnitūru.

Vientisumas, kontrastai, niuansai. Tinkamai išdėstyti pagal aukštį, formą, spalvą pagrindiniai gėlių kompozicijų elementai, papildyti atitinkamu garnitūru, ir sudaro kompozicijos vientisumą. Gėlių kompozicija gali būti sukurta ir ne viename inde. Kontrastai kuriami norint išryškinti svarbiausią gėlių kompozicijos minti, pabrėžiant vieną ar kitą kompozicijos elementą. Tai daroma skirtingos faktūros, formos arba spalvos elementais. Pavyzdžiui, vienaspalvės gėlių kompozicijos iškilmingumą pabrėš neutralūs baltos arba juodos spalvos priedai. Kontrastai – tai ryški atskirų elementų priešingybė. Niuansas – giminingų savybių harmoninga, laipsniška kaita. Niuansų elementai būdingi proginėms gėlių kompozicijoms.

Pagrindinės gėlių kompozicijų dalys yra gėlės ir vazos arba kiti jas atstojantys daiktai: medžių skridinukai, žievės, kempinės, pintinėlės, įvairūs iš žilvičių vytelių pinti padėklai ir kt. Pastarieji labiau tinka sausų gėlių kompozicijoms, o gyvas gėles geriau komponuoti vazose, j kurias galima įpilti vandens.

Gėlės ir vazos turi derintis kilmingumu, forma, spalva. Retesnėms brangesnėms gėlėms (anturiams, orchidėjoms, nėrinėms, strelicijoms) parenkamos tauresnių medžiagų – brangesnio metalo, taurinto stiklo ar krištolo – vazos. Tačiau plačiausiai naudotinos keraminės, tinkančios daugeliui gėlių. Labai gražiai atrodo j molinę puodynę sumerktos margažiedės lauko gėlės.

Gėlių žiedų forma turi atitikti vazos formą. Į apskritas vazas merkiamos apskritus žiedus turinčios gėlės: jurginai, bandreniai, chrizantemos, plunksnalapės rudbekijos, ratiliai, serenčiai, bijūnai ir kt. Į aukštas, siauras – ilgakočiai, plokščiais žiedynais kardeliai, astilbės, eremūrai, montbretės, lubinai, vilkdalgiai ir kt.

Gėlių kompozicijoms mažai tinka įvairių sudėtingų konfigūracijų vazos, nebent jos atspindi teminės kompozicijos charakterį. Dabar gėlės nemerkiamos ir į puošnaus dekoro vazas -jos pačios puošia interjerą. Mat į jas pamerktos gėlės menkina vazos piešinį, o šis užgožia gėlių grožį.

Jau minėjome, kad vazos turi būti tamsesnės už vyraujančias gėlių spalvas.

Gėlių kompozicijas sudaro gėlių žiedai – tartum atskiri kompoziciniai taškai, kurie jungiasi į vertikalias, pasvirusias, įgaubtas, horizontalias, svyruoklines, spiralines ir kt. linijas. Jos kompozicijai suteikia išraišką, sustiprina jos supratimą, sukelia įvairių nuotaikų. Vertikaliai kylančios linijos sukuria pakilią, šventišką nuotaiką, einančios žemyn – liūdesį, horizontalios -ramumą, pusiausvyrą.

Gėlių kompozicijos kuriamos tokia tvarka:

Numatoma, kokiai progai kuriama kompozicija, ir parenkamos gėlės (pagal žmogaus norą ir gėlių simboliką).

Pagal gėles parenkama vaza arba kitas pagrindas. Kompozicijai, kuri bus įteikiama, iš karto paruošiama juostelė gėlių

kotams surišti. Jei kompozicija kuriama plokščioje vazoje, prie sausos vazos dugno plastilinu priklijuojamas kenzanas (laikiklis).

Parenkama kompozicijos forma ir nustatomas pagrindinio elemento aukštis (pagal vazos aukštį arba aukščio ir skersmens sumą).

Komponuojama pagrindinė kompozicijos ašis pagal pasirinktos formos liniją, prie jos derinamos papildomos linijos ir paskiausiai -priedai.

Svarbu!

apvalios, laisvai išdėstytos gėlių kompozicijos visada gražesnės už plokščias;

žiedkočiai neturėtų susikryžiuoti kompozicijos viršuje;

stambūs, apskriti žiedynai (jurginų) neturi būti atsukti vienas į kitą;

neužmirškime nuo kotų pašalinti dyglius, ypač jei kompozicija skirta dovanoti;

žiedų skaičius iki 12-os kompozicijoje nelyginis, laidotuvėms skirtose kompozicijose – lyginis;

tamsiažiedės, daugiau sužydusios gėlės dedamos į kompozicijos apačią ir centrą, o šviesesnės ir mažiau sužydusios – išorėje ir viršuje;

aukštos vazos atrodys žemesnės, jei kaip garnitūrą pasirinksite žemyn krintančias augalų šakeles, kurios dengs vazos kraštą.

Taip pat skaitykite: