
Kardeliai (gladiolės),
vilkdalginių šeimos daugiamečiai gumbasvogūniai augalai. Yra apie 200 rūšių.
Gėlininkystėje daugiausia paplitusios kultūrinės hibridinio kardelio veislės, kurios skiriasi augalų dydžiu, žiedynų ir žiedų spalva, forma ir didumu.
Pagal žydėjimo laiką kardeliai skirstomi į labai ankstyvus (70—75 dienos po pasodinimo), ankstyvuosius (76—80), vidutinio ankstyvumo (81—85), vidutiniuosius (86— 90), vidutinio vėlyvumo (91—95), vėlyvuosius (96—110) ir labai .vėlyvus (daugiau kaip 110 dienų po pasodinimo). Veislinių kardelių žiedų spalva apima 10 klasių — nuo baltos iki violetinės ir 3 klases mišrių spalvų su juodos ir mėlynai pilkos spalvos priedu. Pagal žiedo formą kardeliai skirstomi į paprastuosius, gofruotus (banguotus), suskaldytus, klostytus, pilnavidurius ir drakoninius (su išaugomis ir pentinėliais). Atskirą grupę sudaro kvepiantieji kardeliai; jai priklauso šios veislės: ‘Akacija’ — gofruotas, šviesiai rožinis su sodresne dėme žiotyse; žiedyne 16— 18 žiedų, labai ankstyvas; ‘Pervenec’ — gofruotas, oranžiškai raudonas, vidutinis. Pagal žiedo didumą kardeliai skirstomi į miniatiūrinius (žiedo skersmuo iki 6,5 cm), smulkia-žiedžius (6,6—9), vidutinio stambumo (9,1 —
11,5), stambiažiedžius (11,6—14,0) ir gigantus (žiedo skersmuo daugiau kaip 14 cm).
Pagal kilmės vietą veislės skirstomos į europinius ir amerikinius ekotipus. Europinių veislių žiedas yra lygiais arba šiek tiek banguotais kraštais, žiedynas — susitelkęs, pira-midiškas, jame yra 15—17 žiedų, vienu metu būna prasiskleidę ne daugiau kaip 5—6. Veislės: ‘Oscar’ — paprastasis, sodriai raudonas, aksominis, vidutiniškai vėlyvas; ‘San Sou-ci’ — paprastasis, skaisčiai raudonas su kreminiais štrichais, vėlyvas; ‘Rozovyj Vals’ — paprastasis, gelsvai rožinis, vidutiniškai ankstyvas. Daugumos amerikinio ekotipo veislių žiedai yra gofruoti arba klostyti, vidutinio stambumo ir stambūs, žiedai išsidėstę žiedyne taisyklingai, jame yra 20—22 žiedpumpuriai, vienu metu būna prasiskleidę 8—10 žiedų. Veislės: ‘Red Rover’ — gofruotas, raudonas su dviem geltonom dėmėm, vidutiniškai ankstyvas; ‘Silver Dollar’ — klostytas, gofruotas, baltas, ankstyvas; ‘Havana’ — paprastas, raudonas su tamsiai vyšnine dėme ir baltu apvadu, vidutinysis.
Dirva. Kardeliams labiausiai tinka šviesi, nuo stiprių vėjų apsaugota ir gerai nu-drenuota vieta. Ji turi būti lygi arba su nedideliu nuolydžiu į pietų pusę. Žemi, šalti žemės sklypai, kuriuose gruntinis vanduo laikosi aukštai, kardeliams netinka. Kardeliams labiausiai tinka juodžemiai, lengvi priemoliai arba priesmėliai neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos. Sklypą sodinimui reikia pradėti rengti rudenį. Dirvą perkasti 30—40 cm gyliu, patręšti. Pavasarį dirvą reikia perkasti prieš pat sodinimą (drėgnose dirvose anksčiau).
Tręšimas. Rudenį patartina tręšti organinėmis trąšomis, amonio ir kitų mineralinių trąšų mišiniu: į 1 m2 dirvos skiriama 3—5 kg puvenų arba mėšlo, 8—10 kg komposto, 2 kg mišinio, 0,3—0,5 kg paukščių išmatų. Pavasarį reikia įterpti fosforo trąšų (pvz., superfosfato) 50—70 g į 1 m2. Azoto trąšas reikia įterpti, praėjus 3—4 arba 6—8 savaitėms po sodinimo (20—30 g į 1 m2). Tręšiant papildomai pirmą kartą, galima panaudoti karva-mėšlio (1:10) arba paukščių išmatų (1:20) dirbtines srutas, tręšiant papildomai antrą kartą, reikia įterpti fosforo ir kalio trąšų (25 g superfosfato ir 10 g kalio sulfato į 1 m2). Galima naudoti ir parengtą trąšų mišinį (30—40 g į 1 m2). Trečią kartą papildomai tręšti kalio ir fosforo trąšomis reikia bu-tonizacijos pradžioje (25—30 g superfosfato ir 10—15 g kalio sulfato į 1 m2).
Nedideliuose plotuose papildomai tręšti geriau skystomis trąšomis ir jas pilti tarp augalų eilių. Prieš ir po papildomo tręšimo skystomis trąšomis augalus reikia palaistyti vandeniu. Kardeliams augti ir žydėti padeda papildomas tręšimas pro lapus — lapai apipurškiami mineralinių trąšų (ypač mikro-trąšų) tirpalu. Geriausi rezultatai gaunami, tręšiant pro lapus boro rūgštimi (0,06 g į 1 1) ir kalio permanganatu (0,15 g į 1 I).
6—7 dienas. Nuo išdžiovintų gumbasvogūnių reikia nuvalyti senus stiebus, negyvas šaknis, senus gumbasvogūnius ir viršutinį dengiamąjį žvynų sluoksnį. Nuvalius sudėti į švarias dėžes ir, 20—25 dienas dar padžiovinus 18— 20° C temperatūroje, išnešti į patalpą, kurioje temperatūra yra 5—10° C ir santykinė drėgmė 60—70%. Likus 2—3 savaitėms iki sodinimo, temperatūrą galima padidinti iki 16°C — tai paspartina kardelių gumbasvogūnių dygimą. Bute gumbasvogūnius reikia laikyti vėsiai, kur ne taip sausa. Kad gumbasvogū-niai geriau išsilaikytų, juos galima parafi-nuoti.
Ligų buna infekcinių ir neinfekcinių
Fuzariozė. Viena pavojingiausių kardelių infekcinių ligų. Ją sukelia mikroskopinis grybas. Užsikrečia dirvoje. Pažeidžiama augalų indų sistema, sutrinka maistingųjų medžiagų judėjimas — dėl to žūsta audiniai. Ant smar kiai apkrėstų gumbasvogūnių atsiranda apvalių arba ovalių puvimo dėmių, įsispaudusių į audinį. Dėmės džiūsta, ir gumbasvogūnis virsta mumija. Jauni lapai susiraito ir deformuojasi, žiedynai pasidaro minkšti, išsiklaipo; žydėjimas nepilnavertis, žiedų spalva blausi. Ant lapų atsiranda pilkšvai žalių dėmių, audi
Sodinimas. Kardelius reikia sodinti į pradžiūvusią ir iki 10°C įšilusią (10—12 cm gylyje) dirvą. Sodinami nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio. Smulkius gumba-svogūnius ir gumbapumpurius reikia pasodinti anksčiau, kad iki rudens išaugtų geri, sodinimui tinkami gumbai.
Prieš sodinimą nuo gumbasvogūnių reikia nuvalyti dengiamuosius žvynus, ligotus gum-basvogūnius sudeginti. Gumbapumpurius reikėtų nuvalyti, bet juos galima ir nenuvalytus pamerkti 10—12 h į 0,5% kalio permanganato tirpalą, kuris veikia ir kaip augimo stimuliatorius. Taip paruoštus gumbapumpurius patartina tuoj pat sodinti. 0,5% kalio permanganato tirpale pamirkytus gumbasvo-gūnius galima padžiovinti ir laikyti iki sodinimo.
Sodinti geriausiai į vagas. Dideli gumba-svogūniai sodinami 8—12 cm gylyje nuo-svogūno dugno, lengvose dirvose — iki 15 cm, sunkiose ir įmirkusiose — iki 6—10 cm. Sodinama kas 15—20 cm ir 30 cm tarpueiliais. Lysves geriausiai daryti iš vakarų į rytus, o eiles — skersai lysvių.
Priežiūra. Kardelius reikia gausiai, bet nedažnai laistyti, atsižvelgiant į drėgmės kiekį dirvoje ir augalų vystymosi stadiją. Ypač daug drėgmės (10—15 1 į 1 m2) būtina žiedynko-čio susidarymo periodu (3—4 tikrieji lapeliai) ir žydint. Palaisčius reikia dirvą papurenti, augalus apkaupti.
Laiku nuravėjus, dirvą apmulčiavus durpių arba 3—5 cm puvenų sluoksniu, geriau išsilaiko drėgmė dirvoje, pagerėja aeracija, neauga piktžolės. Jei reikia, augalai pririšami prie kuoliukų arba prie išilgai eilių nutiestos vielos. Vietoj rišimo galima apkaupti iki 10 cm.
Skinant būtina palikti ne mažiau kaip 4 tikruosius augalo lapus, kurie leidžia gumba-svogūniams vystytis ir augti. Vėlyvosioms veislėms patartina palikti net 5—6 tikruosius lapus.
Vegetaciniu laikotarpiu reikia kardelius ginti nuo ligų, naikinti sergančius augalus.
Kasimas ir laikymas. Kardelius reikia pradėti kasti, praėjus 45—50 dienų nuo žydėjimo pradžios. Tas laikas priklauso nuo paso-dinimo, oro sąlygų ir veislių požymių (pagal žydėjimą). Jei augalai buvo labai pažeisti ligų, tai patartina kasti anksti. Pirmiausia reikia iškasti ankstyvąsias veisles, po to viduti-niąsias ir vėlyvąsias, vėliausiai -r augalus, išaugintus iš gumbapumpurių.
Iškasus gumbasvogūnius, patartina tuoj stiebus nupjauti (prie gumbasvogūnio palikti 1—2 cm) ir sudeginti.
Iškastus gumbasvogūnius reikia kelias valandas lauke padžiovinti, sudėjus juos į dėžes ne storiau kaip 2 sluoksniais. Paskui įnešti į patalpą, kur pirmąsias 2 dienas temperatūra turi būti 20—25°C, vėliau 30—35°C ir gerai vėdinama. Tokiu režimu džiovinti tinka vartoti iki spalio vidurio. Rudeninės (‘Aleksandrinė’, ‘Konferensinė’, ‘Miško gražuolė’) prinoksta rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje, tinka vartoti iki lapkričio vidurio. Vėlyvos rudeninės kriaušės (‘Patten’) skinamos spalio viduryje, tinka vartoti iki gruodžio vidurio.
Kriaušių skonis labai priklauso nuo skynimo laiko. Per anksti nuskintos kriaušės neturi veislei būdingo skonio ir aromato, blogiau atrodo, greitai vysta. Pavėlavus skinti, jų minkštimas pasidaro miltingas, mažfau sultingas, vaisiai trumpiau išsilaiko, krinta nuo medžių. Be to, labiau prinokusius vaisius išėda vapsvos. Vasarines ir ankstyvąsias rudenines kriaušes reikia skinti savaitę anksčiau, negu jos visiškai subręsta, kai kriaušių odelė kur ne kur, ypač prie kotelio, ima gelsti. Nuskintos kriaušės baigiamos nokinti patalpoje, kurios temperatūra ne žemesnė kaip 18— 20° C. Ilgai išsilaiko tik žieminių veislių vaisiai. Geriausiai kriaušes laikyti rūsyje arba šaldytuve maždaug 0—1°C temperatūroje (nepatartina laikyti labai šaltai).