Lelijos

lelijos
lelijos

Lelijos,

lelijinių šeimos daugiamečiai svogū­niniai augalai. Yra apie 100 rūšių.  Lauke auginama šių grupių hibridai ir veislės.

Azijiniai hibridai. Kilę iš daūrinės, malo­niosios, raudonosios, svyrančiosios, vienspal­vės, lancetalapės, pseudotigrinės, Dovydo rū­šių azijinių lelijų. Žiedai tauriški, turbaniški, išaugę į šalis, nusvirę, įvairių spalvų: skaisčiai raudoni, auksinio atspalvio geltoni, raudonai oranžiniai, abrikoso spalvos, tamsiai raudoni ir kitokie. Veislės: ‘Enchantment’ -rausvai oranžinė; ‘Destiny’ – citrininio gel­tonumo; ‘Paprika’ – skaisčiai raudona; ‘Pink Champagne’ – rožinė geltona; ‘Rostabelle’ – bruknių spalvos ir kitokios.

Amerikiniai hibridai. Gauti iš Šiaurės Amerikos lelijų rūšių – leopardinės, kanadinės, kilniosios. Augalai aukšti (iki 2 m); žiedai turbaniški, nusvirę, nuo auksinio ats­palvio geltonų iki avietinio raudono tono, su didelėmis tamsiomis dėmėmis. Geriausios veislės: ‘Afterglow’ – avietinio atspalvio raudona; ‘Bultercup’ – auksinio atspalvio geltona, į centrą – oranžinė.

Vamzdeliniai ir orleaniniai hibridai. Kilę iš azijinių lelijų rūšių su vamzdiškais žiedais: karališkosios, baltosios, sierinės, Saržento. Veislės skiriamos iš žiedo formos. Vamzdelinėms būdinga idealiai vamzdiškos formos žiedai, susitelkę kekės arba skydo pavidalo žiedynais iki 20 žiedų, kurie išsi­dėstę horizontaliai; spalva nuo baltos iki pur­purinės rožinės. Geriausios veislės: ‘Pink Perfection’ – purpurinė rožinė; ‘Golden Cla­rion’ – auksinio atspalvio geltona; ‘Black Dragon’ – balta,  iš  išorės  violetinė.

Tauriškosios – žiedai taurės pavidalo, iš­augę į šalis. Veislės: ‘New Era’ – žalsvai balta; ‘Heart’s Desire’ – balta, kreminė, geltona.

Svyrančiosios – žiedai vamzdiškos for­mos, žiedkočiai smarkiai nulinkę apačion (iš to pavadinimas).

Žvaigždiškosios – žiedai žvaigždinės for­mos, apyžiedžio lapeliai beveik prie pat pa­grindo nulinkę į šalis. Gautos sukryžminus vamzdelines lelijas su Henrio lelija. Veislės pavyzdys – ‘Bright Star’ – balta su abrikoso atspalvio oranžiniu viduriu.

Vietos parinkimas. Pusšešėlyje geriau au­ga lelijų rūšys ir jų hibridai, kurie turi šaknis apatinėje (požeminėje) stiebo dalyje (Lede-būro dvieilė, kanadinė, garbanotoji ir kt.). Joms reikia parinkti vietą tarp nedidelių krūmų arba daugiamečių augalų, kad apatinė stiebų dalis ir šaknys būtų pavėsyje. Raudo­noji, Henrio, Dovydo, daūrinė, karališkoji, leopardinė, vienažiedė, svyrančiosios ir jų hi­bridai gerai auga ir klesti atvirose saulėtose vietose. Nepatartina sodinti lelijų šiaurės pusėje. Be to, reikia turėti galvoje, kad dauguma lelijų nepakelia net mažiausio stovinčio vandens, todėl sunkiuose molinguose dirvožemiuose reikia įrengti drenažą, nuleisti vandenį grioveliais.

Dirva. Lelijoms labiausiai tinka lengva molio su smėliu dirva, pridėjus į ją lapinės žemės arba išvėdintų durpių. Daugumą rū­šių ir hibridų reikia sodinti giliai (iki 25 cm), todėl, rengiant sklypą, dirvą reikia sukasti 40-50 cm gyliu ir kartu patręšti. Kalkinį dir­vožemį labiau mėgsta šios lelijos: raudo­noji, Henrio, Dovydo, karališkoji, garbano-

toji, Kaukazo lelijos ir jų hibridai; olandiš­kosios hibridinės lelijos, Tunbergo ir kai ku­rios kitos. Durpiniame dirvožemyje, pridėjus perpuvusios lapinės žemės, gerai auga ameri­kinės rūšys – kilnioji, kanadinė, leopardinė, filadelfinė ir jų hibridai; Rytų lelijos -auksi­nė, puikioji, japoninė, jų hibridai; be to, lancetalapė lelija (gėlininkystėje žinoma kaip tigrinė). Molingą dirvožemį, pridėjus kalkių, labiausiai mėgsta baltoji, formozinė ir chal-cedoninė lelija.

Trąšos. Tręšti reikia prieš dirvos kasimą. Geriausios organinės trąšos lelijoms yra lapinė žemė ir sudūlėjusios mėšlo puvenos. Puvenų reikia dėti 7-8 kg į 1 m2; jei jų per daug, svogūnai perauga, o tai stabdo augalų augimą, mažina ištvermingumą žie­mai ir atsparumą ligoms. Mineralines trąšas: medžio pelenus (100 g į 1 m2) ar kitas fos­foro (100 g į 1 m2) ir kalio trąšas (40- 60 g į 1 m2) reikia berti, rengiant dirvą sodi­nimui. Per sezoną lelijas reikia dar kelis kartus patręšti. Anksti pavasarį duoti pilną mineralinių trąšų kompleksą (50 g į 1 m2); trąšos įterpiamos į dirvą. Po 2-3 mėnesių duoti pilną skystų trąšų kompleksą (40 g į 10 1 į 1 m2). Trečią kartą tręšiama nužy­dėjus, bet ne vėliau kaip rugpjūčio vidu­ryje (50 g į 1 m2 sausų arba 40 g į 10 1 į 1 m2 skystų trąšų). Keletą kartų per sezoną galima berti pelenų (100 g į 1 m2). Nuo pelenų žie­dai tampa didesni ir skaistesni, augalai ma­žiau serga kekeriniu puviniu.

Sodinimas. Tinkamiausias laikas sodinti nuo rugsėjo 20 dienos, pats vėliausias – spalio pradžia. Kai kurias lelijas, pvz., kara­liškąją, galima persodinti pavasarį. Pavasari­nio persodinimo nepakelia Kaukazo kilmės lelijos.

Lelijos labai jautrios šaknų apdžiūvimui, todėl persodinant nereikia sovogūnų laikyti saulėje. Jei šaknys apdžiūvo, svogūnus reikia apdėti drėgnomis samanomis arba audeklu, kad jie prisigertų drėgmės.

Sodinant šaknis patartina paskirstyti lygiai į visas puses, jų nelankstant ir nelaužant. Didelius svogūnus sodinti gyliu iki 25 cm nuo viršūnėlės; mažesnius svogūnus reikia sodinti gyliu, tris kartus didesniu negu svogūno storis. Tiktai baltąsias (L. candidum), chal-cedonines lelijas ir hibridines lelijas (testa-ceum) reikia sodinti labai sekliai (dirvos sluoksnis virš svogūno viršūnėlės 2-3 cm). Šių lelijų svogūnai virš žemės sudaro lapų rozetę. Lengvoje priesmėlio dirvoje svogūnus patartina sodinti giliau negu sunkioje. Aukštas lelijas (pvz., Henrio, karališkąją) taip pat rei­kia sodinti giliau negu žemąsias.

Svogūnai sodinami 20 cm atstumu vie­nas nuo kito ir eilė nuo eilės. Lelijas, kurių žiedai nedideli, galima sodinti 10—15 cm ats­tumu vieną nuo kitos. Sodinant į vagą reikia įberti smėlio (arba žvyro), kad svogūnai iš visų pusių būtų smėlyje, tada apie juos nesusitelkia per daug drėgmės. Laikyti svogū­nus galima rūsyje, pusrūsyje, prikasus juosį sausas durpes (kai svogūnai apdžiūsta, durpės truputį sudrėkinamos).

Lelijas persodinti reikia kas 3-4 metai. Svogūno lizdus reikia išskirstyti. Dukterinius svogūnus pasodinti atskirai. Pasodinus lysvę užberti mėšlo puvenų arba komposto sluoks­niu (3-5 cm).

Priežiūra. Rudenį, prasidėjus šalnoms, ne­persodintų lelijų stiebus reikia nupjauti iki žemės, paskui pridengti žiemai. Lysves reikia apipilti lapinės žemės arba mėšlo puvenų sluoksniu (iki 10 cm), viršun užpilti tokį pat sluoksnį medžių (klevų, liepų, beržų, kaš­tonų) lapų ir, kad jų neišnešiotų vėjas, už­mesti eglišakių.

Pavasarį priedangą reikia nuimti prieš pa­sirodant jauniems ūgliams, kad jie neišsi­klaipytų nuo jos svorio. Dukteriniai svogūnai dygti pradeda anksti, todėl nuo jų priedangą imti reikia labai atsargiai. Vėlyvosios pava­sario šalnos gali pakenkti šalnoms neatspa­rių lelijų, pvz., karališkosios, Saržento ir jų hibridų jauniems ūgliams. Tokias lelijas nuo šalnų iš vakaro reikia pridengti storu po­pieriumi, plėvele su rėmu ir pan. Geriau so­dinti lelijas vietose, kur yra geras mikroklima­tas: tarp visžalių krūmų, kuriuos pridengia kokie nors statiniai.

Nuėmus priedangą, dirvą reikia patręšti mineralinėmis trąšomis. Orui atšilus, dirvą reikia purenti, ravėti (per sezoną tai reikia daryti 3-4 kartus), mulčiuoti lapine žeme, puvenomis, durpėmis. Kai oras sausas, au­galus reikia laistyti, ypač kai formuojasi žiedpumpuriai. Nereikia dažnai šlapinti lapų, nes tai skatina ligas. Didžiąsias lelijas su di­deliais žiedynais bei lelijas, kurių stiebai plo­ni, reikia pririšti prie kuoliukų.

Ligos. Lelijas dažniausiai puola grybinės ir virusinės ligos.

Grybinės ligos. Labiausiai paplitusi lelijų liga yra kekerinis (pilkasis) puvinys. Ant lapų ir stiebų ąjsiranda dėmių, kai oras drėg­nas, jos apsitraukia pilkais pelėsiais. Pamažu dėmės susilieja draugėn ir ištisai apninka lapus, stiebą, žiedpumpurius. Kovos priemo­nės: geriausia priemonė nuo grybo yra prepa­ratai, turintys vario (0,5% vario sulfato tirpalas, 0,7% ciramo, 0,7 cinebo tirpalas), kurie vartojami kaip profilaktinė priemonė, ypač kai oras drėgnas. Per sezoną reikia purkšti 2-3 kartus. Visas pažeistas augalų dalis reikia surinkti ir sudeginti. Lelijoms ken­kia ir svogūnų minkštasis puvinys. Ant lukš­tų atsiranda pavandenijusių greitai juoduo­jančių dėmių, svogūnas suminkštėja ir apsi­traukia aksominiu pelėsiu. Kovos priemonės: apdulkinti iškastus sužeistus svogūnus siera su anglimi (1:1). Svo­gūnų puvinį sukelia grybas Fusarium, kuris pažeidžia lukštų pagrindus. Lukštai pamažu atsiskiria nuo svogūnų. Pažeidžiamos ir su­minkštėja svogūnų šaknys. Augalai atrodo su­vargę, žiedynas nesusidaro. Kovos priemonės: jei augalai pažeisti nedaug, beicuoti svogūnus 0,3% fosfamido tirpalu 40-50 min, jei pažeisti gerokai,— augalus reikia iškasti ir sudeginti. Rečiau lelijas puola grybinės li­gos – stiebo puvinys, rūdys, lapų dėmėtligė. Profilaktika: laikytis temperatūros režimo svogūnų saugykloje, apdoroti svogūnus va­rio preparatais.Lelijoms kenkia ir virusinė liga, vadina­moji mozaika. Ligą platina amarai. Ant susirgusių lapų atsiranda pailgų dėmių arba juostų. Pamažu pažeistose vietose augalo au­diniai žūva ir sudžiūsta, paskui nudžiūsta visas lapas. Sergančios lelijos neaukštos, nulėpusios, nežydi. Ypač neatsparios šiai ligai šios lelijos: ilgažiedė, formozinė, auksinė, bal­toji. Visada serga mozaika hibridinės lelijos: Tunbergo, testaceum ir iš dalies tigrinėį bet tai mažai teatsiliepia jų augimui, vystyf muisi ir žydėjimui. Henrio, karališkoji, svy­rančioji, sierinė, Saržento, Vilmoto lelijos taip bijo mozaikos, kad pablogėjus sąly­goms, augalai gali žūti. Tokias lelijas dažniau reikia dauginti sėklomis. Virusai nepuola Brauno, Hansono, garbanotosios, leopardinės lelijos. Susirgusius augalus reikia tučtuojau naikinti.

Kenkėjai. Labiausiai paplitę lelijų kenkėr jai yra amarai. Dažniausiai jie pažeidžia daiginamas lelijas šiltnamiuose. įsitaisę ant jaunų viršūninių lapų,, jie iščiulpia syvus, augalo augimas sulėtėja, jis silpniau žydi. Naikinimas: purkšti augalus skysto kalio muilo tirpalu (200-300 g į 10 1 vandens) arba 0,2-0,3% karbofoso tirpalu.

Daiginant lelijas puola tripsai ir vora­tinklinės erkės, kurie (kaip ir amarai) čiulpia augalų syvus. Naikinami kaip amarai.

Lauke auginamų lelijų svogūnus dažnai pažeidžia šakninės erkės – pavojingi kenkė­jai, nematomi paprasta akimi. Parazituoja dugnelyje arba tarp lukštų apatinėje svo­gūno dalyje. Jų apnikti svogūnai beveik neturi šaknų, o jų lukštai rudi, prie dugne­lio smarkiai pažeisti. Svogūnas tiek išsenka, kad po 1-2 metų žūva. Naikinimas: prieš sodinimą beicuoti svogūnus 0,25% fosfamido tirpalu 40-50 min.

Retkarčiais lelijų svogūnus pažeidžia svo­gūninių musių lervos, kurios apsigyvena tarp lukštų ir juos išgraužia. Naikinamos kaip šakninės erkės.

Nemažai žalos sodiniams padaro kur­miai, lauko pelės ir vandeninės žiurkės. Kur­miai, rausdami dirvoje daugybę įvairaus gylio urvų, pakeliui nutrauko ir sužaloja augalų šaknis. Pelės sugraužia pasėtas sėklas ir pasodintus svogūnus. Graužia lelijų svo­gūnus ir vandeninės žiurkės. Kurmiai gaudo­mi spąstais, pelės ir žiurkės naikinamos ap­nuodytu ėdesiu. Profilaktika – retkarčiais sumindyti sniegą tarpueiliuose, pridengti žiemai lelijų lysves eglišakėmis

Taip pat skaitykite: