Gėlių priežiūra
Viena svarbiausių augalų agrotechnikos priemonių – jų priežiūra. Gėlės rūpestingai prižiūrimos visą jų gyvavimo laiką tinkamai jas pasėjant, išpikuojant daigus, persodinant, parenkant optimalias auginimo technologijas, paruošiant žiemai.
Gėlių persodinimas.
Kambarinės gėlės persodinamos, kai jų šaknys netelpa vazone ir jau išnaudota žemė, kai augalas pradeda sirgti įvairiais puviniais, kai senus, sutrūkusius molinius arba supuvusius vazonus norima pakeisti naujais.
Gėlės paprastai persodinamos intensyvaus augimo pradžioje, t.y. kovo-balandžio mėnesiais. Esant būtinybei (pavyzdžiui, sudužus vazonui), jas galima persodinti ir kitu metu, tačiau tuomet tenka nugenėti jaunus, nesutvirtėjusius ūglius, kurie pirmieji reaguoja į persodinimą ne laiku.
Kambarinėms gėlėms naujasis vazonas imamas šiek tiek didesnis už senąjį. Paprastai senąjį vazoną įstačius į naują dar turėtų tarp jų tilpti pirštas, t.y. naujasis vazonas turi būti 2-3 numeriais didesnis už senąjį. Įrengiamas drenažas. Ant vazono skylutės guldoma išgaubta vazono šukė ir užpilama 2-3 cm storio sluoksnis rupesnio žvyro. Tuomet pilama žemė, ant kurios išdėstomos persodinamo augalo šaknys. Jei nuo persodinamo augalo šaknų žemės nenuvalomos, naujos žemės į vazoną dedama tiek, kad tilptų augalas su visu žemės gumulu ir iki vazono krašto liktų 1-2 cm vandeniui įpilti. Tačiau tik visai persodinant gėles galima pašalinti ligų pažeistas šaknis, atnaujinti augalą.
Jauni, greitai augantys augalai persodinami kasmet arba kas antri metai, senesni ir lėtai augantys – kas treti ar penkti metai, o seni fikai ar palmės – tik vazonui suirus.
Augalai iš vazono išimami prilaikant ranka, apvertus vazoną, jo kraštas padaužomas į medinį paviršių (stalą, stelažą). Pašalinamos negyvos, ligotos šaknys, išgenimas gėlės keras. Reikia nepamiršti, kad kambarinių svogūninių gėlių (klivijų, meilenių, urginėjų ir kt.) šaknys yra labai jautrios, todėl stenkitės jų nepažeisti. Negenimos vienu stiebu augančios arba genėjimo nemėgstančios gėlės. Saikingai genimos tos kambarinės gėlės, kurios žiedinius pumpurus formuoja ant senų ūglių.
Persodintos gėlės laikomos pavėsyje, kol prigyja, o pradėjusios augti (po 1-2 mėnesių) tręšiamos skystomis organinėmis trąšomis.
Žemių mišiniai gėlėms persodinti sudaromi pagal gėlės rūšį, jie tręšiami ilgai išliekančiomis veikliomis organinėmis (kaulamilčiais, kraujamilčiais, išdžiovintu ir susmulkintu arklių ar galvijų mėšlu) ir mineralinėmis (superfosfatu, tomamilčiais ir kt.) trąšomis.
Daugiametės lauko gėlės persodinamos norint jas padauginti ir atnaujinti: pavasarį ir vasarą žydėjusios – rudenį o rudenį žydėjusios -anksti pavasarį.
Dauguma daugiamečių gėlių persodinamos kas 4-5 metai (astilbės, flioksai, saulainės, saulakiai, vilkdalgiai ir kt.). Ilgai vienoje vietoje nepersodinti gali augti bijūnai, plunksnalapės rudbekijos, diktonai, arunkai. Gėlės keras iškasamas kastuvu arba sodo šakėmis, nuvalomos žemės ir rankomis bandoma kerą padalyti į keletą naujų kerelių. Tvirtai suaugę kerai dalijami sodo šakėmis, mediniu kuolu ar pjaustomi peiliu. Pažeistos vietos apdžiovinamos, apibarstomos trinta medžio anglimi.
Vienoje vietoje ilgai augančioms gėlėms sodinti rūpestingai paruošiamos duobės. Pavyzdžiui, bijūnams jos iškasamos iki 60 cm gylio. Į duobės dugną pripilama rupesnio žvyro, ant jo -kompostinės, gausios maistmedžiagių žemės.
Daugiametės gėlės persodinamos į naują dirvą laikantis sėjomainos. Į tą pačią dirvą sugrįžtama po 4-6 metų.
Genėjimas – tai agrotechnme priemonė, padedanti suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus. Norint sėkmingai atlikti šį darbą, būtina perprasti gėlių augimo specifiką.
Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami pašalinant virš 4-5 lapo viršūnėles. Nupjautos viršūnėlės gali būti įšaknydinamos (šalavijų). Genimi šalavijai, verbenos, petunijos, žydrūniai ir kt. Daugiametės lauko gėlės genimos pašalinant dalį ūglių, augančių iš žemės, arba patrumpinant peržiemojusius gyvybingus stiebus ties stipriausiai augančiais pumpurais. Išgenėti daugiamečių gėlių kerai užauga gražesni, didesniais žiedais.
Rožės genimos atsižvelgiant į jų grupes: daugiausiai arbatinės hibridinės, paliekant ant skeletinių šaknų po 2-3 pumpurus. Tų gėlių, kurių žiediniai pumpurai formuojasi viršūnėse (pavyzdžiui, ortenzijų), pašalinami visi nereikalingi ūgliai, tačiau viršūnės netrumpinamos.
Kambarinės gėlės genimos pavasarį, prieš pradedant joms augti, nes vėliau nugenėti ūgliai auga labai lėtai, o rudenį nugenėti pradeda augti tik kitą pavasarį.
Kad išaugtų gražus gėlės kerelis, stipriai augantys ūgliai nupjaunami ties silpnai išsivysčiusiais, o silpnai augantieji – ties gerai išsivysčiusiais pumpurais, viršutinis pumpuras paliekamas toje ūglio pusėje, kurioje norima, kad išaugtų šakelė. Jei vainikas pakankamai tankus, augančios į jo vidų šakelės pašalinamos.
Gėlių, formuojančių po keletą žiedų ūglio viršūnėje (gvazdikų, chrizantemų, rožių), pinciruojami šoniniai butonai.
Pririšimas. Silpnu stiebu, dideliais žiedais gėlės (jurginai, bijūnai) rišamos prie lazdelių, kurių ilgis ir storis priklauso nuo augalo rūšies. Svarbu, kad gėlės būtų pririštos pakankamai tvirtai. Lazdelės nudažomos žaliai. Frezijoms, gvazdikams, pražydinamiems kardeliams pinami tinklai arba panaudojami žvejybos tinklai. Tinklų skaičius ir skylučių dydis priklauso nuo augalo rūšies. Pavyzdžiui, gvazdikams pinami 5-6 tinklai, o tinklo akučių dydis – 10×10 cm, 10×15 cm arba 15×15 cm.
Plovimas, laistymas, purškimas. Gėlės turi būti švarios, kad galėtų kvėpuoti, vykdyti transpiraciją ir gražiai atrodytų.
Kambarinės gėlės plaunamos drungnu vandeniu švelniu skudurėliu arba kempine. Retkarčiais nuplaunami ir vazonai.
Lauko gėlės purškiamos vandeniu norint nuplauti dulkes ir kartu jas palaistyti. Purškiama specialiais purkštukais, kurie pastatomi ant stovų ir laikomi vienoje vietoje 15-20 minučių. Po to perkeliami kitur.
Kambariuose gėlės purškiamos, kai sausas aplinkos oras. Sausam orui ypač jautrūs paparčiai. Purškiama pulverizatoriumi drungnu, nusistovėjusiu vandeniu. Negalima purkšti augalų, kurių stori, plaukuoti lapai (gloksinijų, sanpaulijų), nes jie pradeda pūti.
Gėlių ramybės laikotarpis ir paruošimas žiemoti. Pagal tai, kokios temperatūros augalams reikia, juos galima suskirstyti į:
žiemojančius lauke;
žiemojančius patalpose.
Prie žiemojančių patalpose priklauso tropinių ir subtropinių kraštų, visžalės, lapus metančios ir pražydinimui įnešamos į patalpas gėlės. Tropinės gėlės šiltnamiuose auginamos ištisus metus. Žiemą joms reikia palyginti aukštos (16-20 °C) temperatūros. Subtropinės gėlės šiltnamiuose auginamos nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio, o vasarą gali būti ir lauke. Žiemos metu šioms gėlėms užtenka 10-16 °C temperatūros, daugelis subtropinių augalų žiemą numeta lapus.
Tropiniai augalai neturi aiškaus ramybės laikotarpio, o subtropiniai jį praleidžia numetę lapus, nustoję augti.
Norint tinkamai paruošti lauko augalus žiemoti, reikia būti susipažinusiems su jų bioekologiniais ypatumais, kurie susiformuoja skirtingomis gamtinėmis sąlygomis. Iš palankesnių klimato zonų kilę augalai Lietuvoje aklimatizuojasi pakeisdami augimo ir vystymosi ciklą, arba žūsta. Augintojai gali pagelbėti šiems augalams sudarydami palankesnes augimo ir žiemojimo sąlygas.
Žiemojančius Lietuvoje dekoratyvinius augalus santykinai galima suskirstyti į grupes.
1. Sumedėję dekoratyvūs augalai, numetantys lapus (spyglius).
Žiemai paprastai nedengiami. Nuo šalčio daugiau nukenčia anksti rudenį subrandinantys žiedinius pumpurus introducentai (forzitijos, geltonžiedės sedulos). Šiuos augalus reikia sodinti šiltesnėse, nuo vėjo apsaugotose sodybų vietose. Be to, šių augalų sortimentą reikėtų parinkti atsižvelgiant į dr. L. Januškevičiaus nustatytus introdukcinius regionus (jais suskirstyta Lietuvos teritorija). Palankiausia introdukuotiems sumedėjusiems augalams Pajūrio žemuma, o atšiauriausios klimatinės sąlygos yra Rytų Lietuvos regione. Todėl lepių, iš švelnaus klimato atkeliavusių introducentų geriau šiame regione neauginti.
2. Sumedėję dekoratyvūs augalai, žiemojantys su lapais (spygliais). Daugelis jų žiemai nedengiami (eglės, pušys, kėniai, tujos ir kiti). Kai kuriuos (Liausono puskiparisius, mahonijas, rododendrus, kai kuriuos kadagius) dengiame ne tiek nuo žiemos šalčių, kiek nuo kaitrios pavasarinės saulės. Verta šiuos augalus sodinti paunksmėje, tuomet mažiau reikės rūpintis jų uždengimu.
3. Pusiau sumedėję ir žoliniai daugiamečiai visžaliai augalai (daugiausiai žemaūgiai, kiliminiai augalai). Šie augalai dengiami žiemai, nes daugiausiai nukenčia nuo šalčio besniegėmis žiemomis ir nuo pavasarinės saulės. Nereikia dengti iš vidutinio klimato juostos kilusių augalų, augančių saulėtose vietose: šilokų, uolaskėlių, kilniųjų bobramunių ir kitų.
4. Žoliniai daugiamečiai augalai, žiemojantys žemėje augimo pumpurais ar pakitusiais požeminiais organais (svogūnais, gumbasvogūniais, šakniastiebiais, šakniagumhiais). Mažiausiai rūpesčių kelianti gėlių grupė. Žemės paviršius dengiamas tik tuo atveju, jei šios gėlės buvo pasodintos per vėlai ir prieš didesnius šalčius nespėjo įsišaknyti. Žemė mulčiuojama durpėmis arba medžio pjuvenomis 4-6 cm storio sluoksniu.
5. Žoliniai daugiamečiai, kasmet iškasami ir žiemojantys patalpose augalai. Tai jurginai, galtonijos, montbretės, kardeliai, gumbinės begonijos, kambarinės nežiemojančios gėlės: fuksijos, pelargonijos, pilėjos, chlorofitai. Svarbu iškasti šias gėles, kol jų nepakando pirmosios šalnos. Gumbasvogūninės gėlės laikomos vėsiose, gerai vėdinamose patalpose, montbretės ir gumbinės begonijos gali būti sluoksniuojamos su sausomis durpėmis. Kambarinės gėlės susodinamos į vazonus ir įnešamos į vėsias patalpas, kur temperatūra (iki augalui palankiausios) keliama laipsniškai.
Labai svarbu optimali agrotechnika.
Reikia atsiminti, kad Lietuvoje augalai žiemai jau pradeda ruoštis antroje vasaros pusėje. Sulėtėja jų augimas, formuojasi kitų metų augimo pumpurai, kaupiamos maisto medžiagos įvairiuose požeminiuose organuose, didėja ląstelių sulčių koncentracija. Neskatinkime augalų augimo tręšdami juos azotinėmis trąšomis antroje vasaros pusėje, geriau didinkime kalio ir fosforo trąšų santykį, tuomet pagausės sacharidų ląstelių sultyse ir augalai bus atsparesni šalčiams.
Dekoratyvius augalus sodinkime laiku. Sumedėję spygliuočiai augalai sodinami rugsėjo mėnesį, lapuočiai – spalio ir balandžio mėnesiais.
Žoliniai dekoratyvūs augalai, žydintys rudenį, sodinami pavasarį, balandžio-gegužės mėnesiais, o žydintys pavasarį ir vasarą – rudenį, rugsėjo mėnesį. Nesuvėlinkite sodinimo darbų rudeni, nes augalai nespės įsišaknyti ir gali nušalti. Per vėlai pasodinti pavasarį jie per daug sužeis ir sunkiau prigis.
Vešliau augančius žolinius dekoratyvinius augalus antrojoje vasaros pusėje reikia genėti, pašalinti dalį žiedinių stiebų. Sumedėjusių augalų (rožių) nesumedėjusius ūglius nugenime rudenį.
Dengiamosios medžiagos turi būti lengvos, sausos, pralaidžios orui. Daugiausiai naudojamos eglišakės, durpės, pjuvenos, sausi lapuočių lapai, rečiau šiaudai, lentų skydai, ruberoidas, tolis, sintetinės plėvelės.
Eglišakės – pati geriausia dengiamoji medžiaga, pralaidi, apsaugo augalus nuo graužikų ir išskiria gaivias fitoncidines medžiagas. Sumedėję dekoratyvūs augalai aprišami eglišakių šakelėmis, kad dygūs spyglių galai neleistų graužikams graužti stiebų. Eglišakės labai tinka apdengti laipiojančiąsias rožes. Jos, dar esant pliusinei temperatūrai, paguldomos ant žemės ir prispaudžiamos mediniais smaigeliais. Oro temperatūrai nukritus iki -5 °C, rožės uždengiamos eglišakėmis.
Eglišakėmis taip pat pridengiami rododendrai bei daugiametės visžalės gėlės.
Durpėmis dengiame krūmines rožes, daugiametes augimo pumpurais žiemojančias bei svogūnines gėles. Geriausiai tinka sausos aukštapelkių durpės, kuriomis gėles užpilame, kai sušąla paviršinis žemės sluoksnis, o nespėjusias įsišaknyti užberiame dar jai neįšalus. Tuomet jos šaknijasi toliau.
Pjuvenos mažiau tinka augalams pridengti. Dažniausiai naudojamos kaip ir durpės, tačiau reikia atsiminti, kad durpės rūgština dirvą, o pjuvenos pašalina iš dirvos azotą. Todėl nuo rūgščios dirvos nemėgstančių gėlių (narcizų, rožių) durpės pavasarį nukasamos, o pjuvenos sumaišomos su paviršiniu dirvos sluoksniu kartu įterpiant 20-30 g/m2 azotinių trąšų.
Lapais paprastai pridengiami žemėje esantys augalų organai, taip pat visžalės neaukštos gėlės. Kad neplistų ligos, lapai pavasarį kompostuojami.
Šiaudai netinka augalams dengti, nes juose dažnai įsiveisia peliniai graužikai.
Lentų skydai, ruberoidas, tolis dažniausiai naudojami rožėms pridengti. Skydai padaromi pagal lysvių dydį, jie sandarinami ruberoidu arba toliu.
Sintetinėmis plėvelėmis tik apsaugomi nuo drėgmės kitomis dengiamosiomis medžiagomis uždengti augalai. Vien plėvele uždengtos gėlės gali iššusti.