Tulpių auginimas ir priežiūra

Dirvos dirbimas

Tulpėms parenkama saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta. Reljefas lygus, dirva priemolio ar lengvo priesmėlio, neutralios reakcijos, podirvis laidus. Gruntinio vandens lygis rudenį ir žiemą turi būti ne sekliau kaip 1 m. Visai netinka tokios dirvos, kuriose gruntinis vanduo pakyla aukščiau kaip 50-60 cm.
Labai svarbu tulpėms gilus armens sluoksnis. Tulpių svogūnai sodinami 10-15 cm gyliu. Šaknys skverbiasi gilyn į dirva (iki 40-50 cm). Dirva šaknų zonoje turi būti poringa, geros aeracijos.

tulpes-parkas-zole-medziai

Dirvą galima gerinti palaipsniui, t. y. armens sluoksnį kasmet pagilinant maždaug 5 cm. Armens sluoksnį galima pagilinti ir per vieną kartą. Tada plantažiniais plūgais podirvis išverčiamas į paviršių. Tačiau kai kurių dirvų šiame sluoksnyje yra augalams žalingų junginių (kaip judrusis aliuminis, FeO, H2S, CH4, PH3), todėl geriausia dirvą pagilinti prieš metus, kad žemė kurį laiką susigulėtų. Šie junginiai oro įtakoje oksiduojasi ir pasidaro nekenksmingi. Prieš gilinant armens sluoksnį, reikia ištirti podirvį.
Auginant tulpes nedideliuose ploteliuose, dirva pagilinama rankiniu būdu. Iškasamos tranšėjos, į jų dugną pilamas viršutinis žemės sluoksnis, patręštas mėšlu, durpėmis ar kitokiomis organinėmis trąšomis, primaišoma mineralinių trąšų ir žemė sulyginama. Po to pilama 2-3 cm smėlio sluoksnis, ant jo išdėstomi svogūnai ir užžeriami žeme, išimta iš tranšėjos dugno.
Tulpes sunkiau auginti priemolio dirvoje, nes ji greičiau supuola, o paviršiuje dažnai susilaiko vanduo. Tokioje dirvoje tulpės blogai žiemoja, daugelis jų sunyksta. Be to, sunkiau jas mechanizuotai sodinti ir kasti. Todėl prieš pradedant tulpes auginti sunkių dirvų fizines savybes reikia pagerinti.
Nustatyta, kad tulpės gerai auga tik tokioje dirvoje, kurios viršutinio sluoksnio poringumas žiemą yra 12%, o pavasarį ir vasarą – 20%. Blogas gaunamas svogūnų derlius, kai poringumas žiemą mažesnis nei 10%, o pavasarį – nei 14% (Van der Valk, Schoonevald, 1964).
Sunkių dirvų poringumą galima padidinti, pridėjus rupaus smėlio, pjuvenų, mėšlo. Poringumą gerina samaninės durpės, tačiau neilgai – 1-2 metus. Žemapelkės durpės yra geras organinės medžiagos šaltinis, nors jos nelabai pagerina dirvos struktūrą.

Mūsuose šiam tikslui mažai panaudojamos pjuvenos. Jos dirvos struktūrą pagerina 4-5 metams, be to, labai suintensyvina dirvos mikroorganizmų veiklą. Iš pradžių jie sparčiai dauginasi ir sujungia dirvos azotą, o vėliau jį išskiria. Pjuvenos gali sudaryti 1/5 dalį to tūrio, kuriame jos išmaišomos. Dar geriau, kai 2-3 mėn. prieš sodinimą dirvoje pjuvenos išmaišomos kartu su durpėmis.
Dirvos struktūrą gerina susmulkinta žievė – medžio apdirbimo pramonės atliekos. Šiam tikslui ji plačiai naudojama Lenkijoje bei Vokietijoje. Į susmulkintą žievę pridedama azoto trąšų (500 g/m3), ne mažiau kaip pusmetį laikoma krūvose, po to beriama į dirvą.
P. Biokelas (P. Biokel, 1970), tyrinėjęs tulpių dirvos struktūros klausimus, nurodo, kad optimalus dirvos humuso kiekis priklauso nuo gruntinio vandens lygio, dirvožemio molio dalelių procento ir rūgštingumo. Kai gruntinis vanduo ne aukščiau kaip 1 m, o pH – 7,5, mažiausiai humuso reikia tose dirvose, kur molio dalelės sudaro 20-30%. Didėjant molio dalelių procentui, humuso padaugėja iki 8-10% (H pav.).
Paskutinį kartą dirva, išbėrus mineralines trąšas, suariama maždaug prieš mėnesį iki sodinant tulpes, sukultivuojama, o prieš pat sodinimą suakėjama.

Taip pat skaitykite: