Blog

Nematodai. Nematodai yra mikroskopinės kirmė­lės, kurios priklauso, apvaliųjų kirmėlių (Nemathelmlnthes) tipui, sudaro atskirą klasę. Vazoninėms gėlėms gali kenkti įvairių genčių nematodai.

Meloidogyne genties nematodai parazituoja šak­nyse, ant jų formuojasi išaugos. Palankioje tempe­ratūroje (apie 25° C) per 5 – 6 savaites išsivysto nauja karta. Kenkia begonijoms, fikams, gloksinijoms ir daugeliui kitų gėlių.

Aphelenchoides genties nematodai gali. gyventi lapų audiniuose, dirvos paviršiniuose sluoksniuose. Pažeistų lapų tarpugysliuose atsiranda stikliškos, vėliau ruduojančios, gyslų apribotos dėmės. Tokie lapai džiūva. Kenkia begonijoms, sanpaulijoms ir daugeliui kitų ‘gėlių.

Ditylenchus (stiebiniai) genties nematodai ap­ninka lapus ir stiebus, jų randama ir dirvos pavir­šiniuose sluoksniuose. Pažeisti augalai skursta, garbatiojasij pasidaro dėmėti, silpnai žydi. Kenkia daugeliui gėlių.

Pratylenchus, Trichodorus genčių nematodai, laisvai gyvenantys dirvoje, taip pat, gali įsiskverbti į augalų šaknų audinius. Jie perneša virusus. Pa­žeisti augalų audiniai yra neatsparūs grybinei ir bakterinei infekcijai.

Apsauga. Nematodų apniktus augalus šalinti kar­tu su šaknimis ir žemės grumstu. Į žemę įterpti nematocidų (heterofoso ir kt.J. Dauginti tik sveikus augalus.

Erkės. Tai dažniausiai mikroskopinio dydžio vo­ragyviai, iš jų nemaža dalis kenkia gėlėms.

Voratinklinės  erkės   (Tetranychidae)

Ovalo, apie 0,3 mm dydžio, gelsvos ar rausvos erkės su 4 poromis kojų (lervos su 3 poromis.) Jos dažniausiai aptinkamos lapų apatinėje pusėje, čiul­pia sultis. Pakenktose vietose lapai išmarginti bal­tais taškeliais ir aptraukti plonu voratinkliu. Erkių apniktas augalas gelsta ir džiūsta. Kenkia fikams, anturiams, difenbachijoms, krotonmedžiams, bugen-vilijoms, durnaropėms ir kt.

Paprastoji voratinklinė erkė (Tetranychus urticae Koch)

Ant lapų apatinės pusės ir kitų augalo dalių gy­vena ir minta smulkūs, 0,1 – 0,3 mm ilgio, murzinai gelsvos ar rausvos spalvos voragyviai. Erkės čiulpia augalų sultis. Tose vietose atsiranda gelsvi balti taškeliai. Smarkiai pažeisti lapai gelsta ir džiūsta. Apatinę lapų pusę erkės apraizgo vos pastebimu gležnu voratinkliu. Jos mėgsta šiltą ir sausą orą. Optimali jų vystymosi temperatūra 27 – 30° C, o san­tykinis oro drėgnumas 36 – 55%.

Apsauga. Naikinti piktžoles ir augalų liekanas. Šiltnamiuose palaikyti tinkamą mikroklimatą. Ken­kėjų   apniktus   augalus   purkšti   akaricidais   (0,2% keltanu, 0,08% izofenu ir kt.). Daugelis akaricidų yra fitotoksiški ir gali apdeginti lapus. Be to, gali­ma panaudoti plėšrias erkutes   (fitoseilius).

Plonaodžiai erkiniai (Tarsonemidae)

Iš šių erkių labiausiai paplitusi žemuoginė erkė (Tarsonemiis pallidus Banks), retesnė plačioji erkė (Hemitarsonemus latus Banks). Tai permatomos, baltos, 0,15 – 0,3 mm ilgio erkės su 8 kojomis. Jos mėgsta labai drėgną orą, aptinkamos dažniausiai ant augalų viršūnių, žiedpumpurių ir jaunų mažų lapų. Kenkia begonijoms, fikams, sanpaulijoms ir daugeliui vazoninių gėlių. Pažeistų augalų lapai būna smulkūs, garbanoti, sustorėję, nenormaliai plau­kuoti, augimo kūgeliai dažniausiai apmirę, žiedpum­puriai ir lapai džiūva.

Žemuoginė erkė  (Tarsonemus pallidus Banks)

Sie smulkūs voragyviai kenkia daugeliui šiltna­minių augalų, taip pat žemuogėms ir braškėms lau­ke. Erkių patelės balsvai žalsvos, ovalios formos, 0,2 – 0,25 mm ilgio, patinai smulkesni (0,15 mm), lervos balzganos, dar smulkesnės, baltos, šešiakojės, jų oda labai raukšlėta. Pažeistų begonijų ir kitų au­galų lapai garbanojasi, kraštai riečiasi aukštyn. Dažnai ant lapų, kartais ant stiebų ir žiedynų būna apkamštėjusių tamsių dėmių.

Apsauga. Erkės mėgsta labai drėgną orą, todėl reikia rūpestingai vėdinti šiltnamius, neauginti au­galų per tankiai, juos purkšti 0,1% tiodonu arba 0,08% izofenu, pakartotinai po 7 – 10 dienų.

Svogūninės šakninės erkės (Rhizoglyphus echinopus R et F.)

Dažniausiai puola lelijinių šeimos augalus, bet kenkia ir daugeliui šiltnamiuose bei inspektuose au­ginamų gėlių. Erkės apie 0,3 – 0,4 mm dydžio, gelsvos, ovalios. Qyyena šiltnamių žemėje, iš kurios įsiskverbia   į   šaknis.   Erkių   išvarpytos   augalų   dalys pūva.

Apsauga. Svogūnus ir gumbasvogūnius sandė­liuose laikyti sausai ir vėsiai. Dauginti tik sveikus augalus, jų neperlaistyti. Svogūnus ir gumbasvogū­nius beicuoti, augalus purkšti sisteminiais insekto-akaricidais (rogoru 0,15%, antio 0,2% ir kt.).

Vėdarėliniai (Oniscoidea)

Vėdarėliniai mėgsta drėgmę ir tamsą. Minta daugiausia irstančiomis organinėmis medžiagomis, bet kartais apgraužia ir gyvus augalus. Dieną sle­piasi tamsiose drėgnose vietose.

Apsauga. Tarp augalų ant žemės galima išdė­lioti’ skudurų ar kitokių daiktų, po kuriais slepiasi vėdarėliai. Rytojaus dieną jie surenkami ir sunaiki­nami. Galima išdėstyti apnuodytus jaukus (morkų, bulvių griežinėlius).

Šimtakojai (Myriopoda)

Pailgi, slieko formos gyvūnai su daugeliu kojų. Mėgsta drėgmę ir tamsą. Kartais apgraužia gėlių daigus, lapus, stiebus ir šaknis.

Apsaugos priemonės tokios pat kaip ir su vėdarėliais.

Podūros (Podura)

Tai pirminiai (senoviniai) besparniai, apie 1  –  4 mm ilgio, dažniausiai šokinėjantys vabzdžiai. Gy­vena šiltnamių dirvoje. Mėgsta drėgnas pavėsingas terpes, Masiškai pasidauginę gali kenkti gėlėms,
Apsauga. Augalus saikingai laistyti, šiltnamius vėdinti. Laistyti dirvą insekticidais (0,15% karbofosu, 0,1% antio ir kt.).

Tripsai (Thysanoptera)

Pailgi, gelsvi ar rudi, apie 1 mm ilgio, su 2 po­romis skiautėtų sparnų vabzdžiai. Lervos besparnės. Tripsai kenkia anturiams, begonijoms ir kitoms gė­lėms  –  čiulpia augalų sultis. Pažeistose vietose ma­tyti balti taškeliai. Ant pakenktų lapų atsiranda juo­di, lipnūs išmatų lašeliai. Labiau apnikti augalai ir lapai džiūsta.

Tabokinis tripsas (Thrips tabaci Lind.), šiltadaržinis tripsas   (Heliothrips haemorrhoidalls Bouchė)

Tripsų apniktus anturių lapus išmargina smul­kučiai, sidabriškai balti taškeliai, dažniausiai išil­gai lapų gyslų. Apatinėje lapų pusėje gyvena jud­rios, geltonos arba rusvos, iki 1,0 – 1,3 mm ilgio lervos. Ant pažiedlapių matyti gelsvos dėmelės.

Ant apniktų augalų dalių dažniausiai būna dar smulkių juodų taškelių. Pakenkti augalai lėtai vys­tosi, pavėluotai žydi. Tripsai dauginasi šiltnamiuose ištisus metus.

Apsauga. Naikinti piktžoles ir augalines liekanas, gerai vėdinti šiltnamius, o augalus tinkamai tręšti, ligos pažeistus purkšti 0,1% akteliiku, 0,2% antio, 0,15% metationu, 0,05% sumicidinu, 0,2% DDVF. Tuščius šiltnamius galima dezinfekuoti sieros ga­rais arba formalinu.

Amarai (Aphidinea)

Gelsvi, žali ar juodi gležni vabzdžiai paprastai gyvena didelėmis kolonijomis ant lapų ir ūglių. Dau­ginimuisi palankus šiltas ir sausas oras. Amarų apnikti augalų ūgliai ir lapai raitosi, skursta, ant jų išmatų plinta suodgrybiai. Perneša virusines ligas. Šiltnamiuose dauginasi  ištisus metus.

Persikinis amaras (Myzus persicae Sulz.j Gležni, besparniai ir sparnuoti, šviesiai ar tam­siai žali, apie 2 mm ilgio, vabzdžiai gyvena tankio­mis kolonijomis ant jaunų augalo dalių. Šiltnamiuo­se dauginasi partenogenetiškai (gyvavedės neapvai­sintos patelės) ištisus metus. Amarai labai vislūs (veda iki 130 lervų), generacijos trukmė optimalio­mis sąlygomis  –  10 – 12 dienų. Pakenkti ūgliai de­formuojasi, gelsta ir raukšlėjasi. Išmatos apsitraukia juodomis suodgrybių apnašomis. Kolonijose negau­sios sparnuotos patelės spartina amarų plitimą.

Apsauga. Naikinti piktžoles šiltnamiuose ir prie jų. Amarų apniktus augalus purkšti 0,1% pirimoru, 0,2%  antio, 0,li%’ fosfamidu.

Skydamariai (Coccidaea)

Anturiams gali kenkti nemaža skydamarių rūšių:, iš miltuotųjų skydamarinių šeimos  –  citrusinis mil­tuotasis skydamaris (Pseudococcus gahani Green.), pajūrinis miltuotasis skydamaris (Pseudococcus obscurus Essig), iš netikrųjų skydamarinių šei­mos  –  minkštasis netikrasis skydamaris (Cočcus hesperidutn L.), tikrųjų skydamarinių šeimos  –  avokadinis skydamaris (Acutaspis perseae Comst.). Vabzdžiai smulkūs, nejudrūs, gyvena ant augalų lapų ir stiebų. Kūnas padengtas vaškiškais. pūkeliais arba skydeliais. Minta augalų, sultimis, užteršia juos lipniomis išmatomis. Dažnai dauginasi parte­nogenetiškai, metamorfozė nepilna. Lervų ir suau­gusių skydamarių apnikti augalai skursta, lapai gelsta, jų išmatos apsitraukia juodomis suodarrybių apnašomis,

Apsauga. Kenkėjų apniktus augalus purkšti 0,2% antio, 0,1% fosfamidu, 0,1% ultracidu. Pakartotinai purkšti po 2 savaičių.

Šiltadaržinis baltasparnis (Trialeurodes  vaporariorum Westw)

Suaugėlis 1  –  1,5 rnm ilgio, gelsvas, su dviem poromis baltų sparnų, kurie vabzdžiui ilsintis sto­geliu sudėti ant nugaros. Kiaušinėliai apie 0,2 mm ilgio, pailgi, ovalūs, su trumpu stiebeliu, iš pradžių gelsvi, vėliau juodi. Lervos žalsvai gelsvos, pirmos kartos judrios, antros – ketvirtos kartos nejudrios, panašios j skydamarius. Dauginasi šiltnamiuose iš­tisus metus, laibai vislūs. Vystymosi ciklas 17° C temperatūroje apie 25 dienas. Lervos ir suaugėliai minta augalų sultimis ir gyvena apatinėje lapų pu­sėje. Kenkėjai išskiria daug lipnių cukringų išmatų, ant kurių gausiai auga suodgrybiai. Vasarą gali gy­venti ant įvairių piktžolių, augančių prie šiltnamių. Lauke nežiemoja.

Apsauga. Augalus purkšti 0,1% ambušu, 0,1% šerpa, 0,1% rovikurtu ar kitais insekticidais. Kenkė­jui palankus sausas ir šiltas oras, todėl šiltnamius reikia vėdinti ir drėkinti. Galimos biologinės prie­monės: entomO’filinis grybas (Verticillium lecanii Zimm.)   ir parazitinis-plėviasparnis enkarzija.

Briaunuotasis pjovėjas (Otiorrhynchus sulca-tus F.)   .

Vabalai rausvai juodi, apie 10 mm dydžio, su straubliuku. Lervos baltos, galva ruda, susirietu­sios, bekojės, apie 12 mm ilgio, gyvena dirvoje ir daugiausia daro žalos grauždamos augalų šaknis. Mėgsta puveningą žemę ir durpes.

Apsauga. Vabalus ir lervas surinkti. Apniktus augalus purkšti 0,1%   fosfamidu   (rogoru).

Sraiges ir šliužai (Gastropoda)

Ant lapų ir stiebų šliužai padaro dideles įvai­rios formos išgraužas, aplink kurias matyti sidab­riškai išdžiūvusių gleivių pėdsakai. Kenkėjai akty­vūs naktį.

Apsauga. Tarp augalų reikia padėti drėgnų sku­durų ar kitokių daiktų, po kuriais dieną pasislėpę moliuskai surenkami ir sunaikinami, be to, ant dir­vos galima barstyti gesintų kalkių, kainito, pelenų, metaldehido.

Nemažą pavojų sudaro nedezinfekuota, kompostinė žemė.

Laistomas vanduo turi būti švarus, su kuo ma­žesniu ištirpusių druskų kiekiu. Šalčiui jautrius au­galus, o ypač daigus, laistyti drungnu vandeniu.

Įsigytus augalus bent mėnesį reikia laikyti at­skirame skyriuje ir atidžiai stebėti, ar nepažeisti ligų bei kenkėjų. Tik sveiki pernešami į gamybinį šiltnamį.

Labai svarbi profilaktinė priemonė, dažnai augin­tojų užmirštama, yra šiltnamių, darbo įrankių, ste­lažų,  vazonų  dėžių,  dirvožemio dezinfekcija.