Vilkdalgiai,

kardelinių šeimos daugiametės gėlės. Kempfero vilkdalgis kilęs iš Tolimųjų Rytų, Japonijos, 50—80 cm aukščio. Lapai kardiški, 60—70 cm ilgio. Žiedai dideli, įvai­rių spalvų. Būna ir pilnavidurių. Kiekvienas vainiklapis išmargintas įvairių spalvų gysle­lėmis. Žydi liepos ir rugpjūčio mėnesį. Mė­lynžiedis vilkdalgis kilęs iš Vidurio ir Pietų Europos, 30—60 cm aukščio. Stiebas dau-giažiedis. Lapai pilkai žali, kardiški. Žiedai įvairių spalvų, kai kurių veislių maloniai kvepia. Žydi birželio mėnesį. Yra daug gražių hibridinių veislių. Sibirinis vilkdalgis kartais savaime auga šlapiose pievose, krūmuose ir miško aikštelėse. Lapai Iinijiški, siauri, daug trumpesni už žiedstiebius. Žiedai balti, mėlyni arba violetiniai. Žydi gegužės ir birželio mė­nesį. Pastaruoju laiku yra išvesta daug naujų sibirinio vilkdalgio stambiažiedžių formų bei veislių, kurios labai tinka auginti gėlynuose. Žemasis vilkdalgis kilęs iš Pietų ir Rytų Euro­pos, 10—25 cm aukščio. Stiebas vienažiedis. Lapai plačiai Iinijiški. Žiedai geltoni arba violetiniai. Žydi gegužės mėnesį.

Vilkdalgiai tinka grupėms gazonuose sudaryti, auginti mišriose daugiamečių gėlių lysvėse, alpinariumuose, vazonuose ir skyni­mui. Jų žiedai skinami nevisai prasiskleidę. Vandenyje jie pražysta. Gerai auga tiek sau­lėtoje, tiek užpavėsintoje vietoje ir gerai įdirb­toje dirvoje. Kempfero ir sibirinis vilkdalgiai mėgsta drėgną, žemą vietą ir puveningą dirvą. Vilkdalgiai dauginami sėklomis ir kero dali­jimu. Sėklos sėjamos ką tik surinktos arba stratifikuojamos. Kerais dauginama rudenį ir pavasarį. Iškastas keras dalijamas stambiomis dalimis, kurios sodinamos į daigyną arba į nuolatinę vietą. Pirmąją žiemą reikia prideng­ti eglišakėmis arba lapais. Žydi dažniausiai tik antraisiais metais. I nuolatinę vietą aukš­taūgiai vilkdalgiai sodinami 40—50 cm, že­maūgiai — 15—20 cm atstumu.