Ligos. Plačiausiai paplitusi grybinė bulvių liga yra maras (fitoftorozė). Ligos sukėlėjas Phytophthora infestans (Mont.) de Bary. Liga pažeidžia bulvių, lapus, stiebus, gumbus. Prieš bulvėms žydint lapų pakraščiais, dažniau viršūnėje, susidaro tamsiai rudos dėmės, kurios apatinėje lapo pusėje, ypač kai drėgna arba rūkas, apsitraukia pilkomis apnašomis. Lietingą vasarą dėmės ant lapų ir stiebų labai greitai didėja, o ant jų susidariusios konidijos lietaus, vėjo ir vabzdžių masiškai išplatinamos ant kaimyninių augalų. Sausesnių oru liga vystosi lėtai, bet pažeisti lapai ir stiebai nudžiūsta. Nuo lapų ir stiebų grybo konidijos patenka ir ant gumbų, ypač jei jie būna negiliai. Fitoftoroze sergančių gumbų paviršiuje susidaro kiek įdubusios švininio atspalvio dėmės, po kuriomis bulvių audiniai paruduoja. į fitoftorozės pažeistus gumbus labai greitai įsimeta bakterijos ar kiti grybai ir bulvės supūva.
Apsauga. Dirva smarkiau tręšiama fosforo ir kalio trąšomis. Bulvės gerai apkaupiamos, kad paviršiuje nebūtų gumbų. Per vegetaciją liepos antrojoje pusėje (priklausomai nuo veislės ankstyvumo) bulvės purškiamos fungicidais. Prieš nuimant derlių nupjaunami ir pašalinami iš lauko bulvienojai, o nukastos bulvės kelias valandas palaikomos lauke (jei gražus oras), kad apdžiūtų.
Bulvių derlius gerokai sumažėja dėl virusinių ligų: paprastosios mozaikos, dryžligės ir raukšlėtosios mozaikos.
Paprastąją mozaiką sukelia bulvių X virusas (Solanum virus 1 (Orton) Smith). Pažeistų augalų lapai būna šlakuoti arba mozaikiškai margi. Šie požymiai geriausiai pastebimi apsiniaukusią dieną, kai oro temperatūra 16 – 20°C. Liga lengvai persiduoda nuo vieno kero kitam, susilietus šiek tiek pažeistoms įvairioms augalų dalims. Ligai plisti padeda vėjas, lietus, vabzdžiai ir, žmogus, prižiūrėdamas bulves arba jas ruošdamas sodinimui (pjaustydamas gumbus).
Bulvių dryžligės sukėlėjas bulvių X virusas (Solanum virus 2 (Orton) Smith). Ligos simptomai šie: ant lapų smulkios, nekrozinės, tamsiai rudos dėmės ir patamsėjusios gyslos (dažniausiai iš apatinės lapų pusės). Lapai kartais atlūžta nuo stiebo, sudžiūsta ir kabo lyg ant siūlo. Ligą perneša nuo vieno augalo ant kito amarai. ,
Bulvių raukšlėtąją mozaiką sukelia bulvių virusai X ir Y (Solanum virus 1 (Orton) Smith ir Solanum virus 2 (Orton) Smith). Ligos simptomai kartais būna labai panašūs į dryžligės simptomus. Apatinėje lapų pusėje, ant gyslų susidaro juodi brūkšneliai – nekrozės, o viršūnėje – rudos nekrozinės dėmės. Lapų kraštai pamažu užsilenkia žemyn, raukšlėjasi, darosi trapūs ir lengvai lūžta. Ligai smarkiau išplitus, nekrozinės dėmės didėja ir apatiniai lapai džiūsta. Ją platina amarai. Apsauga. Iki bulvėms žydint reikia kelis kartus patikrinti pasėlį ir pašalinti sergančius augalus. Žiemą bulves laikyti išdezinfekuotuose, gerai vėdinamuose rūsiuose, kur temperatūra ne aukštesnė kaip 2 – 4CC.
Kenkėjai. Bulvių lapus ir kitas antžemines dalis dažnai smarkiai apgraužia Kolorado vabalas (Leptinoiarsa decemlineata Say). Tai pavojingas karantininis kenkėjas. Suaugęs vabalas apie 1 cm ilgio, geltonais antsparniais, kuriuose yra po 5 išilgines juodas juosteles. Kiaušinėliai apie 1 mm ilgio, oranžiniai geltoni, sudėti krūvelėmis lapų apatinėje pusėje. Jaunos lervos avietinės spalvos, vyresnės – oranžinės, šešiakojės. Tiek lervos, tiek suaugę vabalai labai ėdrūs, todėl per trumpą laiką gali sunaikinti visą bulvių pasėlį. Ne rečiau kaip kas 10 d. reikia apžiūrėti bulvių pasėlį, o pastebėjus kenkėjus, nedelsiant juos sunaikinti. Mažuose ploteliuose Kolorado vabalo židinius galima naikinti mechaniškai, surenkant vabalus ir jų lervas į kibirą, kuriame įpilta šiek tiek vandens ir žibalo.
Bulvių – gumbus dažnai žaloja sprakšių lervos. Sprakšiai – plokšti, ilgi, į abu galus susiaurėję, tamsių spalvų vabalai. Lervos kietos, cilindriškos formos, geltonai rusvos spalvos, su 3 poromis krūtinės kojų, iki 3 cm ilgio. Suaugėliai mažai žalingi. Kenkia lervos, kurios gyvena žemėje ir graužia augajų šaknis bei kitus požeminius organus. Bulvių gumbuose išgraužta siauras Sandas. Apsauga: naikinti sprakšių lervas ir lėliukes intensyviu žemės dirbiniu – rudenį dirvą giliai perkasti ar suarti, per vegetaciją reguliariai purenti tarpueilius. Kalkinti rūgščias dirvas. Vasarą nelaikyti darže neaparto mėšlo.