Bulvių ligos ir kenkėjai

Ligos. Plačiausiai paplitusi grybinė bulvių liga yra maras (fitoftorozė). Ligos sukėlėjas Phytophthora infestans (Mont.) de Bary. Liga pažeidžia bulvių, lapus, stiebus, gumbus. Prieš bulvėms žydint lapų pakraš­čiais, dažniau viršūnėje, susidaro tamsiai rudos dėmės, kurios apatinėje lapo pusėje, ypač kai drėgna arba rūkas, apsitraukia pilkomis apnašomis. Lietingą vasarą dėmės ant lapų ir stiebų labai greitai didėja, o ant jų susi­dariusios konidijos lietaus, vėjo ir vabzdžių masiškai išplatinamos ant kaimyninių augalų. Sausesnių oru liga vystosi lėtai, bet pažeisti lapai ir stiebai nudžiūsta. Nuo lapų ir stiebų grybo konidijos patenka ir ant gumbų, ypač jei jie būna negiliai. Fitoftoroze sergančių gumbų paviršiuje susidaro kiek įdubusios švininio atspalvio dėmės, po kuriomis bulvių au­diniai paruduoja. į fitoftorozės pažeistus gumbus labai greitai įsimeta bak­terijos ar kiti grybai ir bulvės supūva.

Apsauga. Dirva smarkiau tręšiama fosforo ir kalio trąšomis. Bulvės gerai apkaupiamos, kad paviršiuje ne­būtų gumbų. Per vegetaciją liepos antrojoje pusėje (priklausomai nuo veis­lės ankstyvumo) bulvės purškiamos fungicidais. Prieš nuimant derlių nupjaunami ir pašalinami iš lauko bulvienojai, o nukastos bulvės kelias valandas palaikomos lauke  (jei  gražus oras), kad apdžiūtų.

Bulvių derlius gerokai sumažėja dėl virusinių ligų: paprastosios mozaikos, dryžligės ir raukšlėtosios mozaikos.

Paprastąją mozaiką sukelia bulvių X virusas (Solanum virus 1 (Orton) Smith). Pažeistų augalų lapai būna šlakuoti arba mozaikiškai margi. Šie požymiai geriausiai pastebimi apsiniaukusią dieną, kai oro tem­peratūra 16 – 20°C. Liga lengvai persiduoda nuo vieno kero kitam, susi­lietus šiek tiek pažeistoms įvairioms augalų dalims. Ligai plisti padeda vė­jas, lietus, vabzdžiai ir, žmogus, prižiūrėdamas bulves arba jas ruošdamas sodinimui  (pjaustydamas gumbus).

Bulvių dryžligės sukėlėjas bulvių X virusas (Solanum virus 2 (Orton) Smith). Ligos simptomai šie: ant lapų smulkios, nekrozinės, tam­siai rudos dėmės ir patamsėjusios gyslos (dažniausiai iš apatinės lapų pusės). Lapai kartais atlūžta nuo stiebo, sudžiūsta ir kabo lyg ant siūlo. Ligą perneša nuo vieno augalo ant kito amarai.    ,

Bulvių raukšlėtąją mozaiką sukelia bulvių virusai X ir Y (Solanum virus 1 (Orton) Smith ir Solanum virus 2 (Orton) Smith). Ligos simptomai kartais būna labai panašūs į dryžligės simptomus. Apatinėje lapų pusėje, ant gyslų susidaro juodi brūkšneliai – nekrozės, o viršūnėje –  rudos nekrozinės dėmės. Lapų kraštai pamažu užsilenkia žemyn, raukšlėjasi, darosi trapūs ir lengvai lūžta. Ligai smarkiau išplitus, nekrozinės dėmės didėja ir apatiniai lapai džiūsta. Ją platina amarai. Apsauga. Iki bulvėms žydint reikia kelis kartus patikrinti pasėlį ir pašalinti sergančius augalus. Žiemą bulves laikyti išdezinfekuotuose, gerai vėdinamuose rū­siuose, kur temperatūra ne aukštesnė kaip 2 – 4CC.

Kenkėjai. Bulvių lapus ir kitas antžemines dalis dažnai smarkiai apgraužia Kolorado vabalas (Leptinoiarsa decemlineata Say). Tai pavojingas karantininis kenkėjas. Suaugęs vabalas apie 1 cm ilgio, gelto­nais antsparniais, kuriuose yra po 5 išilgines juodas juosteles. Kiaušinė­liai apie 1 mm ilgio, oranžiniai geltoni, sudėti krūvelėmis lapų apatinėje pusėje. Jaunos lervos avietinės spalvos, vyresnės – oranžinės, šešiakojės. Tiek lervos, tiek suaugę vabalai labai ėdrūs, todėl per trumpą laiką gali sunaikinti visą bulvių pasėlį. Ne rečiau kaip kas 10 d. reikia apžiūrėti bul­vių pasėlį, o pastebėjus kenkėjus, nedelsiant juos sunaikinti. Mažuose ploteliuose Kolorado vabalo židinius galima naikinti mechaniškai, surenkant vabalus ir jų lervas į kibirą, kuriame įpilta šiek tiek vandens ir žibalo.


Bulvių – gumbus dažnai žaloja sprakšių  lervos. Sprakšiai – plokš­ti, ilgi, į abu galus susiaurėję, tamsių spalvų vabalai. Lervos kietos, cilind­riškos formos, geltonai rusvos spalvos, su 3 poromis krūtinės kojų, iki 3 cm ilgio. Suaugėliai mažai žalingi. Kenkia lervos, kurios gyvena žemėje ir graužia augajų šaknis bei kitus požeminius organus. Bulvių gumbuose išgraužta siauras Sandas. Apsauga: naikinti sprakšių lervas ir lėliukes in­tensyviu žemės dirbiniu – rudenį dirvą giliai perkasti ar suarti, per vege­taciją reguliariai purenti tarpueilius. Kalkinti rūgščias dirvas. Vasarą ne­laikyti darže neaparto mėšlo.