Eglių ligos

Balkšvarūdė. (sukėlėjas Thecospora areolata (Fr.) Magn., sin. Thecospadi Kleb.). Pažeistų kankorėžių žvynai būna lyg pasišiaušę, o vidinė jų pusė (apie rugpjūčio mėn. vidurį) tankiai nuberta rutuliškomis arba pusiau rutuliškomis 2-3 mm dydžio ecidėmis. Iš pradžių jos būna oranžinės, vėliau sukietėja ir pasidaro tamsiai rudos. Ecidėsporės paprastai išdulka tik sekantį pavasarį. Jomis apsikrečia ievų lapai, ant kurių jau vasarą (gegužės men. pabaigoje- birželio pradžioje) atsiranda labai smulkūs, vos įžiūrimi uredosorai. Tada apatinę lapų pusę išmargina šviesiai rožinio atspalvio mažos kampuotos dėmės, o viršutinė lapų pusė dėmių  vietose tampa rudai raudona. Vasaros pabaigoje viršutinėje lapų pusėje atsiranda tamsiai rudi blizgantys teleutosorai. Pavasarį iš teleutosporų išdygsta bazidės ir išaugabazidėsporės, kuriomis užsikrečia jauni kankorėžiai. Kamkorėžiai visur ligos pažeisti, tačiau eglės masiškai šia liga neserga.

spruce-cone-egle-saka-konkorezis
sveikos eglės šakelė su kankorėžiu

Kita kankorėžių rūdžių rūšis. (sukėlėjas Chrysomyxa piricolae (DC.) Rostr.) nuo aukščiau aprašytų skiriasi tuo, kad jų oranžinės, didelės, pūslelių pavidalo ecidės po 1—2 išsivysto išorinėje žvy­nų pusėje ir pratrūksta dažniausiai rudenį. Jomis apsikrečia grūšlapės (Pirola ratundifolia, P. minor, P. uniflora, P. chlorantha), ir pavasarį peržiemojusių spyglių apatinėje pusėje gausiai atsiranda uredosorų ir vėliau geltonai raudonų teleutosorų. Vasarą, kai gry­biena nuo senų lapų patenka ant jaunų, tada ir jaunų augalų apa­tinėje lapų pusėje pasirodo pavienių uredosorų.

Apsauga. Sėklai rinkti tik sveikus, rūdžių nepažeistus kan­korėžius.

Spyglių rūdys. (Chrysomyxa ledi (Alb. et Schw.) De By.). Ši li­ga dar vadinama gailiarūde, nes ecidės stadijoje ligos sukėlėjai parazituoja ant eglės spyglių, o uredosorai ir teleutosorai išsivysto ant gailių. Pirmiausia spygliai dalimis nuo viršaus arba nuo pagrin­do pradeda gelsti, o pageltusiose vietose pasirodo gelsvos arba oranžinės, 3 mm aukščio pūslelės — ecidės. Kai ecidėsporės išdul­ka ir patenka ant gailių, tada apatinėje jų lapų pusėje atsiranda iš pradžių geltonai rausvų uredosorų, o vėliau daug raudonesnių teleutosorų. Teleutosporoms sudygus, išauga bazidėsporės, kurios iš naujo vėl apkrečia eglių spyglius. Pažeisti spygliai pagelsta ir pirma laiko nukrinta.

Kai egles pažeidžia kita rūdžių rūšis (Chrysomyxa abietis (Wallr.) Ung.), ant spyglių išauga rusvai raudoni, kompaktiški, iš­kilūs tik teleutosorai su sulipusiomis teleutosporomis. Jos sudygs­ta, išauga bazidėsporės ir iš naujo vėl apkrečia eglių spyglius. Šis ligos sukėlėjas neturi kitų vystymosi stadijų ir nėra kito tarpinio augalo maitintojo.

Apsauga. Neįrengti eglių daigynų ir medelynų arti pelkių, kur auga gailiai. Jeigu eglių gyvatvorių spygliai pradeda rūdyti, pradedančius gelsti spyglius reikia nurinkti.

Daigų išgulimas. (sukėlėjai Fusarium, Alternaria, Pythium, Rhi-zoctonia ir kt. genčių grybai). Jaunų (1—2 mėnesių) sėjinukų šak­nelės pradeda gelsti, spygliukai ruduoti ir džiūti. Kartais pūva šak­nies kaklelis, sėjinukai išvirsta ir žūva. Ligai smarkiai išsivysčius, daigynuose gali atsirasti lyg liepsnos išsvilintų lopų. Vyraujant Fu­sarium genties grybams, drėgnu oru pažeistose vietose atsiranda ryškūs šių grybų sporų telkiniai.

Apsauga. Daigynams parinkti smėlingą arba durpingą dirvą, nes sunkiame molingame dirvožemyje liga labiau plinta. Daigyne išgulusius sėjinukus reikia tuoj šalinti, o likusius, jei sėjinukai ne jaunesni kaip 1—10 dienų, palaistyti kalio permanganato tir­palu (6—12 litrų 1 m2). Prieš sėją sėklas beicuoti 0,15% formaline (2 valandas), po to jas išdžiovinti ir sėti. Galima sėklas beicuoti ir 0,05% vario sulfatu (mirkyti 10 valandų), po to perplauti kalkių pienu. Ligai kasmet plintant, reikia dezinfekuoti dirvą.

Spygliakritis. (sukėlėjas Lophodermium macrosporum (Hart.) Rhem.). Vasaros pradžioje, o kai kada ir rudenį 10—40 metų eglių antramečiai spygliai paruduoja, sudžiūsta, tačiau nenukrinta. Jau liepos mėn. apatinėje spyglių pu­sėje galima rasti pailgus, juodus, iškilius, po 1—3 kiekvienoje gyslos pusėje ” brūkšnelius — apotecius. Ant rudenį ruduojančių spyglių apoteciai išsivysto tik sekančią va­sarą. Jų gali būti ant nenukritusių ir nukritusių spyglių.

Apsauga. Jaunas eglaites re­komenduojama purkšti 1 % Bordo skysčiu.

Paprastasis kelmutis. (sukėlėjas Armillaria mellea (Vahl.) Quel.). Tai šaknų ir kamieno dalies iki 2— 3 metrų virš žemės baltasis puvi­nys. Sveiką medienos dalį nuo pa­žeistos skiria patamsėjusiu, vin­giuoto, juodo audinio žiedas. Tarp žievės ir pažeistos medienos beveik visada išauga gana storos, tamsiai rudos rizomorfos, kurios išsišako­jusios panašiai kaip šaknys. Rugsė­jo mėn. ant pažeistų vietų išauga kepurėlės pavidalo geltoni arba šviesiai rudi vienmečiai vaisiakūniai. Jų kotas centrinis, gana ilgas, beveik visada kreivas. Vaisiakūniai dažniausiai auga didelėmis kupetomis, net po keliasdešimt vienoje vietoje. Tai geri valgomi grybai, tačiau labai žalingi parkams, sodams ir miškams. Jie pažeidžia ne tik egles, bet įvairius spygliuočius ir lapuočius medžius. Medis pamažu pradeda džiūti, jį lengvai gali nulaužti ar­ba išversti vėjas. Kelmučiais apsikrėtusių medžių pašviesėja spyg­liai arba lapai, nusilupa žievė, o po spygliuočių žieve dar telkiasi sakai. Mūsų respublikoje kelmutis labai paplitęs, ypač ten, kur li­kę daug kelmų.

Taip pat skaitykite: