Morkų ligos ir kenkėjai

Ligos. Netinkamai laikomos morkos serga juoduoju, skierotiniu, šlapiuoju puviniu. Juodojo puvinio sukėlėjo – šakninio paišgrybio (Stemphylium radicinum) užpultų morkų pirmieji požy­miai atsiranda vasaros pabaigoje  ant apatinių lapų susidaro rudos dėmelės su neryškiu tamsiu pelėsiu. Dauguma dėmėtų lapų nudžiūsta. Morkų šak­niavaisiai dažniausiai pradeda pūti viršutinėje dalyje. Čia susidaro sausos, truputį įdubusios dėmės, kurios iš pradžių būna pilkšvos, bet greitai pa­juoduoja. Sandėliuose žiemą tokios morkos pūva labai lėtai ir per žiemą sugenda tik nedideli šakniavaisio ploteliai. Maistui skirtoms morkoms ši liga didelių nuostolių nepadaro. Ji plinta per sėklas ir sirgusių augalų liekanas, todėl reikia laikytis sėjomainos, nuėmus derlių, surinkti sirgusių augalų liekanas. Sandėliuose laikomos morkos apibarstomos  kreida (15- 20 g/10 kg morkų), stengiamasi palaikyti žemą temperatūrą (1-4°C) ir didelę drėgmę  (90-95%).

Sklerotiniu, arba baltuoju  p u v i n i u apsikrėtusios morkos san­dėlyje greitai pūva, o puvinio apimtos vietos apsitraukia tankiu, baltu gry­bo – paprastosios sklerotinijos (Sclerotinia sclerotibrum) aptraukalu, įkuriame iš pradžių susidaro balti, ilgainiui pajuoduojantys skleročiai. Kai labai drėgna, liga greitai įplinta ir supūdo didelę dalį morkų. Apsaugai nuo sklerotinio puvinio sandėliuojamos morkos barstomos kreida ( 15-20 g/10 kg morkų). Žiemą, pastebėjus ligą, pašalinamos ne tik pūvančios morkos, bet ir smėlis apie jas.

Š l a p i ą j į   morkų  puvinį  sukelia – morkinė pektinbakterė (Erwinia carotovorum). Į šakniavaisį bakterijos pa­tenka per sutrūkinėjusį dengiamąjį audinį ar kenkėjų pažeistas vietas ir labai greitai jį supūdo šlapiuoju puviniu. Šis puvinys rūsiuose greitai plinta, ypač rudenį, kai šiltas ir drėgnas oras. Apsauga. Prieš žiemą rūsiai ir sandėliai dezinfekuojami, juose palaikoma 1 – 4°C temperatūra ir gerai vėdinami. Šlapiuoju ir sklerotiniu puviniu sergančios morkos, iš jų nuolat šalinamos.

 

Kenkėjai. Morkinė  musė (Psila rosae). Tai 4-5- mm ilgio dvisparnis vabzdys. Kūnas juodas, blizgantis; galva ir kojos geltoni, sparnai su žalsvu atspalviu. Lervos cilindriškos, begalvės ir bekojės, gelsvos, blizgančios, apie 7 mm ilgio. Kenkia lervos, kurios graužia morkų šaknia­vaisiuose siauras landas. Pažeisti šakniavaisiai deformuojasi, atrodo lyg būtų persmaugti, laikomi supūva. Pažeistų morkų lapai įgauna violetinį at­spalvį, po to gelsta ir džiūsta. Žiemoja puparijai dirvoje. Per metus išsi­vysto 2 generacijos: pirmos generacijos lervos kenkia birželio – liepos mėn., antros – rugpjūčio-spalio mėn. Daugiau žalos padaro lietingais metais. Labiau nukenčia tų veislių morkos, kurios turi trumpus šakniavaisius ir auginamos pavėsyje. Apsauga. Laikytis sėjomainos, netręšti šviežiu mėšlu. Morkas sėti sausesnėse, atvirose vietose, laiku retinti, naikinti piktžoles Skraidant morkinei musei, tarpueiliuose ant stiklo kas 7-8 d. dėti naftalino.

M arkinė blakutė (Trioza viridula Zott.) – tai apie 2 mm ilgio, šviesiai žalias, gležnas vabzdys, turintis dvi poras skaidrią, piėviškų, stogiškai sudedamų sparnų ir šokamąsias kojas. Lervos plokščios, ovalios, žalsvai gelsvos su raudonomis akimis, beveik nejudrios. Suaugėliai ir ler­vos čiulpia lapų ir lapkočių sultis. Iščiulpti lapai lieka, žali, bet nustoja  augti, susigarbanoja, dažnai jų išvaizda primena petražolių lapus. Šaknia­vaisiai būna smulkūs, „barzdoti“, kieti ir neskanūs.

Amarai taip pat gležni vabzdžiai, bet nešokinėjantys. Suaugėliai gali būti  besparniai ir sparnuoti, lervos visada besparnės, bet panašios į suaugėlius, tiktai mažesnės. Amarai pažeidžia lapus. Iščiulpti lapai garbanojasi, pagelsta ir nudžiūsta, sumažėja šakniavaisių derlius.

Pastebėjus ant morkų blakutes ar amarus, pasėlį purkšti insekticidais.