Gudobelinė erkė

Čiulpia erškėtinių šeimos augalų (obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, gudobelių, gervuogių, aviečių, braškių lapų sul­tis. Lapai šviesėja, džiūsta ir kartais be laiko nukrinta . Pakenktų augalų lapai ir vaisiai būna mažyčiai, kamienas aptrauktas retu voratinkliu.

Gudobelinės erkės patelės būna 0,5—0,6 mm ilgio, kiaušinio formos: jaunos — žalsvai geltonos, o senesnės, dedančios kiaušinius, vadinamosios vasarinės,— ryškiai raudonos, kartais violetinio atspalvio.

Patinas — pailgo, į užpakalį smailėjančio kūno, šviesiai ža­lias arba gelsvas, 0,4 mm ilgio.

Apvaisintos patelės žiemoja kamieno žievės plyšiuose  arba ant dirvos po nukritusiais lapais. Iš slėptuvių jos pra­deda lįsti balandžio pradžioje arba viduryje. Po dviejų savaičių padeda rutuliškus, 0,15 mm skersmens, gelsvus ar gelsvai rožinius kiaušinius. Lervos būna apskritos, šviesiai geltonos, iki 0,2 mm ilgio, turi 3 poras kojų, o šo­nuose — tamsias dėmeles. Nimfos pailgai ovalios, šviesiai žalios, turi 4 poras kojų. Pavasarinė generacija vystosi beveik mėnesį, o vasarą, kai būna iki 18—24 °C šilumos, išsivysto per 2—3 savaites. Nuo rugsėjo vidurio patelės pa­laipsniui nustoja maitintis ir skirstosi į žiemojimo vietas. Žiemą daug erkių žūva dėl temperatūros ir drėgmės svyra­vimo. Šios erkės kenksmingesnės II vasaros pusėje.

Apsaugos priemonės. Nukritus lapams, giliai per­kasti pomedžių dirvą. Pavasarį medžių kamienus, nugrandžius žievės atplaišas, nubaltinti kalkių pienu. Prieš žydėjimą (žaliojo kūgio fazėje) ir tučtuojau po žydėjimo sodus purkšti insekticidų ir akaricidų mišiniu.