Čiulpia erškėtinių šeimos augalų (obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, gudobelių, gervuogių, aviečių, braškių lapų sultis. Lapai šviesėja, džiūsta ir kartais be laiko nukrinta . Pakenktų augalų lapai ir vaisiai būna mažyčiai, kamienas aptrauktas retu voratinkliu.
Gudobelinės erkės patelės būna 0,5—0,6 mm ilgio, kiaušinio formos: jaunos — žalsvai geltonos, o senesnės, dedančios kiaušinius, vadinamosios vasarinės,— ryškiai raudonos, kartais violetinio atspalvio.
Patinas — pailgo, į užpakalį smailėjančio kūno, šviesiai žalias arba gelsvas, 0,4 mm ilgio.
Apvaisintos patelės žiemoja kamieno žievės plyšiuose arba ant dirvos po nukritusiais lapais. Iš slėptuvių jos pradeda lįsti balandžio pradžioje arba viduryje. Po dviejų savaičių padeda rutuliškus, 0,15 mm skersmens, gelsvus ar gelsvai rožinius kiaušinius. Lervos būna apskritos, šviesiai geltonos, iki 0,2 mm ilgio, turi 3 poras kojų, o šonuose — tamsias dėmeles. Nimfos pailgai ovalios, šviesiai žalios, turi 4 poras kojų. Pavasarinė generacija vystosi beveik mėnesį, o vasarą, kai būna iki 18—24 °C šilumos, išsivysto per 2—3 savaites. Nuo rugsėjo vidurio patelės palaipsniui nustoja maitintis ir skirstosi į žiemojimo vietas. Žiemą daug erkių žūva dėl temperatūros ir drėgmės svyravimo. Šios erkės kenksmingesnės II vasaros pusėje.
Apsaugos priemonės. Nukritus lapams, giliai perkasti pomedžių dirvą. Pavasarį medžių kamienus, nugrandžius žievės atplaišas, nubaltinti kalkių pienu. Prieš žydėjimą (žaliojo kūgio fazėje) ir tučtuojau po žydėjimo sodus purkšti insekticidų ir akaricidų mišiniu.