Obelinė Ūgliakandė
Kenkia obelims, rečiau kitiems erškėtinių šeimos augalams. Pavasarį sprogstant pumpurams jaunuose soduose ir medelynuose matyti nebeaugančių išdžiūvusių pumpurų ir vystančių ūglių, kurie obelims žydint išdžiūsta. Jų viduje taką graužiasi obelinės ūgliakandės vikšrai. Išskleisti drugių sparnai—12—14 mm ilgio: priekiniai — siauri, pilkai rudi, šviesaus piešinio, užpakaliniai — šviesesni, pakraščiuose ilgos blakstienos. Jie suskliaudžianti stogeliu. Drugiai skraido liepos ir rugpjūčio mėnesį. Patelės kiaušinius deda ant lapų ar jaunų ūglių. Suaugę vikšrai — rausvi, ruda galva ir priešnugarėlės bei analiniu skydu, kūnas apaugęs trumpais plaukeliais . Išsiritę iš kiaušinių, skeletuoja lapus, vėliau įsigraužia į pumpurus ir juose žiemoja. Pavasarį vikšrai baigia graužti pumpurų vidų ir ūglio šerdyje išgraužia trumpą landą. Pažeistas vystantis ūglis nuo smarkesnio vėjo lūžta ir nukrinta kartu su ūgliakandės vikšru.
Lėliukėmis vikšrai virsta prie įsigraužimo į šiuos ūglius angos arba tarp išdžiūvusių pažeisto ūglio lapų. Jos — 6—7 mm ilgio, šviesiai rudos. Generacija — vienmetė.
Obelinės ūgliakandės Lietuvoje pasitaiko gana dažnai. Labiau pažeidžia medelynų ir jaunų sodų medelius.
Apsaugos priemonės. Gegužės pabaigoje ir birželio I pusėje rinkti ir deginti nuvytusius ūglius. Pradėjus skraidyti drugiams, vaismedžius purkšti insekticidais.