Obelinė Ūgliakandė

Obelinė Ūgliakandė

Kenkia obelims, rečiau kitiems erškėtinių šeimos augalams. Pavasarį sprogstant pumpurams jaunuose soduose ir mede­lynuose matyti nebeaugančių išdžiūvusių pumpurų ir vys­tančių ūglių, kurie obelims žydint išdžiūsta. Jų viduje taką graužiasi obelinės ūgliakandės vikšrai. Išskleisti drugių sparnai—12—14 mm ilgio: prieki­niai — siauri, pilkai rudi, šviesaus piešinio, užpakaliniai — šviesesni, pakraščiuose ilgos blakstienos. Jie suskliaudžia­nti stogeliu. Drugiai skraido liepos ir rugpjūčio mėnesį. Patelės kiaušinius deda ant lapų ar jaunų ūglių. Suaugę vikšrai — rausvi, ruda galva ir priešnugarėlės bei analiniu skydu, kūnas apaugęs trumpais plaukeliais . Išsiritę iš kiaušinių, skeletuoja lapus, vėliau įsigraužia į pumpurus ir juose žiemoja. Pavasarį vikšrai baigia graužti pumpurų vidų ir ūglio šerdyje išgraužia trumpą landą. Pažeistas vystantis ūglis nuo smarkesnio vėjo lūžta ir nu­krinta kartu su ūgliakandės vikšru.

Lėliukėmis vikšrai virsta prie įsigraužimo į šiuos ūglius angos arba tarp išdžiūvusių pažeisto ūglio lapų. Jos — 6—7 mm ilgio, šviesiai rudos. Generacija — vienmetė.

Obelinės ūgliakandės  Lietuvoje pasitaiko gana dažnai. Labiau pažeidžia medelynų ir jaunų sodų medelius.

Apsaugos priemonės. Gegužės pabaigoje ir birže­lio I pusėje rinkti ir deginti nuvytusius ūglius. Pradėjus skraidyti drugiams, vaismedžius purkšti insekticidais.

Taip pat skaitykite: