Obelinė voratinklinė kandis

Obelinė voratinklinė kandis

Yponumeuta malinellus Zell.

Ant žydinčių obelų pasitaiko voratinklinių gūžtų, ku­riose gyvena ir graužia lapus 12—18 mm, pilkai gelsvi obe­linės voratinklinės kandies vikšrai. Ant jų nugarų yra dvi juodų taškų eilės.

Drugiai skraido liepos mėnesį. Išskleisti sparnai yra 18—22 mm ilgio: priekiniai — aksomiškai balti su 3 išilgi­nėmis juodų taškų eilėmis, užpakaliniai — rusvai pilki. Patelės ant plonų šakučių padeda 20—80 kiaušinių krūveles ir aplieja gleivėmis, kurios stingdamos sudaro pilkai rusvą, žievės spalvos, sunkiai pastebimą skydą. Vikšrai išsirita rugpjūčio mėn., tačiau žiemoja — po skyde­liu. Iš po jo išlenda skleidžiantis pumpurams ir įsigraužia į artimiausio lapo parenchimą. Tokio lapo viršūnė paru­duoja ir nudžiūsta. Obelims žydint, vikšrai palieka lapo pa­renchimą ir ant jo iš plonų voratinklių pasidaro gūžtą. Vė­liau apraizgo kelis lapus ir ūglius. Apgraužę lapus vienoje gūžtoje, gaminasi kitą. Po 40 dienų gūžtoje, voratinkliniuo­se verpstės formos kokonuose, virsta gelsvomis lėliukėmis. Kokonai būna susitelkę tvarkingomis krūvelėmis. Neretai šių kenkėjų būna labai gausu, ypač daug žalos jie padaro užuovėjoje esančioms šakoms. Jei paplinta masiš­kai, obelys lieka be lapų.

Apsaugos priemonės. Nukritus lapams arba iki pumpurų išbrinkimo purkšti sodus ovicidais. Bet purkšti tikslinga, jei 1 m šakų atkarpose randama po krūvelę kiau­šinių. Peržydėjusias obelis purkšti insekticidais. Nedide­liuose soduose arba kai kenkėjų paplitimas lokalus — tiks­linga šiltu oru purkšti biopreparatais. Be to, gūžtos nuo me­džių renkamos, deginamos ar užkasamos.

Taip pat skaitykite: