Obelinė voratinklinė kandis
Yponumeuta malinellus Zell.
Ant žydinčių obelų pasitaiko voratinklinių gūžtų, kuriose gyvena ir graužia lapus 12—18 mm, pilkai gelsvi obelinės voratinklinės kandies vikšrai. Ant jų nugarų yra dvi juodų taškų eilės.
Drugiai skraido liepos mėnesį. Išskleisti sparnai yra 18—22 mm ilgio: priekiniai — aksomiškai balti su 3 išilginėmis juodų taškų eilėmis, užpakaliniai — rusvai pilki. Patelės ant plonų šakučių padeda 20—80 kiaušinių krūveles ir aplieja gleivėmis, kurios stingdamos sudaro pilkai rusvą, žievės spalvos, sunkiai pastebimą skydą. Vikšrai išsirita rugpjūčio mėn., tačiau žiemoja — po skydeliu. Iš po jo išlenda skleidžiantis pumpurams ir įsigraužia į artimiausio lapo parenchimą. Tokio lapo viršūnė paruduoja ir nudžiūsta. Obelims žydint, vikšrai palieka lapo parenchimą ir ant jo iš plonų voratinklių pasidaro gūžtą. Vėliau apraizgo kelis lapus ir ūglius. Apgraužę lapus vienoje gūžtoje, gaminasi kitą. Po 40 dienų gūžtoje, voratinkliniuose verpstės formos kokonuose, virsta gelsvomis lėliukėmis. Kokonai būna susitelkę tvarkingomis krūvelėmis. Neretai šių kenkėjų būna labai gausu, ypač daug žalos jie padaro užuovėjoje esančioms šakoms. Jei paplinta masiškai, obelys lieka be lapų.
Apsaugos priemonės. Nukritus lapams arba iki pumpurų išbrinkimo purkšti sodus ovicidais. Bet purkšti tikslinga, jei 1 m šakų atkarpose randama po krūvelę kiaušinių. Peržydėjusias obelis purkšti insekticidais. Nedideliuose soduose arba kai kenkėjų paplitimas lokalus — tikslinga šiltu oru purkšti biopreparatais. Be to, gūžtos nuo medžių renkamos, deginamos ar užkasamos.