Dažniausiai puola senesnes obelis. Iščiulptų lapų pakraščiai pastorėja, riečiasi į apačią, pagelsta arba parausta. Žiemoja amaro kiaušiniai. Jie pailgai elipsiški, tik padėti — žalsvi, vėliau — juodi. Kiaušinių būna kamienų arba skeletinių šakų žievės įdubose . Lervos ritasi pumpurams brinkstant. Lervos ir suaugėliai gyvena apatinėje lapų pusėje ir čiulpia sultis. Amarai, besparniai ar sparnuoti, yra pilki arba rausvai žali, padengti baltomis apnašomis. Per metus išsivysto 3—4 generacijos. Jau birželio mėnesį patelės pradeda dėti žiemojančius kiaušinius. Lietuvoje pilkųjų obelinių amarų palyginti reta. Dažnesni I vasaros pusėje senesniuose neprižiūrimuose soduose. Panašiai obelims kenkia ir obelinis žolinis amaras (Rhopa-iosiphum insertum Walk.). Gyvena jaunų lapų apatinėje pusėje, daug rečiau — ant žiedų ar jaunų ūglių . Iščiulptų lapų centrinė gysla nustoja augti, lapalakščiai susiraukšlėja ir susisuka skersai į minkštus vamzdelius. Amaras yra 2 mm, gelsvai žalias, išilgai jo pilvelio tergitų — trys tamsiai žalių taškelių juostelės. Sifonai — šiek tiek pasipūtę ties viduriu, žali, juoda viršūne.
Prie pumpurų bei žievės įdubose žiemoja obelinio žolinio amaro kiaušiniai. Balandžio pabaigoje išsirita lervos, o gegužės viduryje jau būna suaugusių patelių, kurios veda gyvas lervas. II generacijos sparnuotos patelės migruoja į varpines žoles ir gyvena ant požeminės stiebo dalies. Rugpjūčio pabaigoje jos grįžta ant vaismedžių ir, apvaisintos, deda žiemojančius kiaušinius.
Apsaugos priemonės tokios pat kaip nuo žaliojo obelinio amaro.