Pilkasis obelinis amaras

Dažniausiai puola senesnes obelis. Iščiulptų lapų pakraš­čiai pastorėja, riečiasi į apačią, pagelsta arba parausta. Žiemoja amaro kiaušiniai. Jie pailgai elipsiški, tik padė­ti — žalsvi, vėliau — juodi. Kiaušinių būna kamienų arba skeletinių šakų žievės įdubose . Lervos ritasi pumpurams brinkstant. Lervos  ir suaugėliai gyvena apatinėje lapų pusėje ir čiulpia sultis. Amarai, besparniai  ar sparnuoti, yra pilki arba rausvai žali, padengti baltomis apnašo­mis. Per metus išsivysto 3—4 generacijos. Jau birželio mė­nesį patelės pradeda dėti žiemojančius kiaušinius. Lietuvo­je pilkųjų obelinių amarų palyginti reta. Dažnesni I vasaros pusėje senesniuose neprižiūrimuose soduose. Panašiai obelims kenkia ir obelinis žolinis amaras (Rhopa-iosiphum insertum Walk.). Gyvena jaunų lapų apatinėje pusėje, daug rečiau — ant žiedų ar jaunų ūglių . Iščiulptų lapų centrinė gysla nustoja augti, lapalakščiai susiraukšlėja ir susisuka skersai į minkštus vamzdelius. Amaras yra 2 mm, gelsvai žalias, išilgai jo pilvelio tergitų — trys tamsiai žalių taškelių juostelės. Sifonai — šiek tiek pasipūtę ties viduriu, žali, juoda vir­šūne.

Prie pumpurų bei žievės įdubose žiemoja obelinio žolinio amaro kiaušiniai. Balandžio pabaigoje išsirita lervos, o ge­gužės viduryje jau būna suaugusių patelių, kurios veda gyvas lervas. II generacijos sparnuotos patelės migruoja į varpines žoles ir gyvena ant požeminės stiebo dalies. Rug­pjūčio pabaigoje jos grįžta ant vaismedžių ir, apvaisintos, deda žiemojančius kiaušinius.

Apsaugos priemonės tokios pat kaip nuo žaliojo obelinio amaro.

Taip pat skaitykite: