Žaliasis obelinis amaras

Puola obelis, rečiau kriaušes, šermukšnius ir gudobeles. Ant jaunų ūglių viršūnių, pumpurų, žiedpumpurių, lapų ir lapkočių matyti žaliųjų amarų kolonijos . Iščiulpti ūgliai išsikraipo, lapai susiraukšlėja ir susisuka, dažnai tampa juosvi, nes ant lipių amarų išmatų įsiveisia suodžialigės grybai.

Ant vienmečių, rečiau dvimečių bei vaisinių šakučių žie­moja šių amarų kiaušiniai. Daugiausia jų randama pum­purų pažastyse, žievės nelygumuose, o kai labai daug — ir ant lygios žievės. Kiaušiniai yra apie 0,5 mm, juodi, bliz­gantys, pailgoko ovalumo . Brinkstant obelų pumpu­rams, iš kiaušinių išsirita rusvai žalios, raudonakės  ler­vos. Obelims žydint, lervos virsta besparnėmis patelėmis. Jos esti žalios, 1,5—2 mm ilgio. Galva ruda arba gelsvai ža­lia. Sifonai juodi . Per 20—30 dienų patelė atveda iki 80 lervų, iš kurių išsivysto besparniai ir sparnuoti amarai. Skrisdami nuo vieno vaismedžio ant kito greit paplinta vi­same sode. Per metus, jei šilti ir drėgnoki orai, gali būti 8— 10 partenogenetinių amaro generacijų. Rudenį išsivysto dvilytė karta, ir apvaisintos patelės deda žiemojančius kiaušinius.

Kartais žaliųjų obelinių amarų būna labai gausu. Ypač jie kenkia jauniems vaismedžiams. Medeliai skursta, nedera, vaisiai būna deformuoti, prasti, pažeisti lapai ir net ūgliai gali nudžiūti. Be to, amarai platina virusines obelų ligas.

Apsaugos priemonės. Nukritus lapams arba iki pumpurų išbrinkimo medžius purkšti ovicidais  per vegetaciją amarai naikinami aficidais. Purkšti šiais pesticidais tikslinga, jei 10 cm ūglių at­karpose yra po 5 ar daugiau kiaušinių, arba žiedpumpu­riams rausvėjant apnikta 10—15% lapų.

Taip pat skaitykite: