Ligos. Netikroji miltligė yra viena pavojingiausių svogūnų ligų. Jos sukėlėjas – svogūninė peronospora (Peronospora Sehleidenii Unger). Liga pažeidžia daigais bei ropelėmis sodintus svogūnus. Praėjus maždaug 3 – 4 savaitėms po pasodinimo, lysvėse išryškėja apsikrėtę ir sergantys augalai: jie lėčiau auga ir vienur kitur jau pastebimas ant laiškų pelenų spalvos apnašas. Vėliau laiškai gelsta, nusvyra, aplūžta. Daigais sodinti svogūnai apsikrečia šiek tiek vėliau – rugpjūčio pradžioje.
Ant laiškų susidariusias grybo konidijas nuo vieno augalo ant kito išnešioja oro srovės. Drėgnu oru liga greitai plinta ir greitu laiku visi augalai jau būna su ligos požymiais. Liga plinta su apsikrėtusia sėkla, per ligotus sėjinukus bei ropeles ir persirgusių svogūnų laiškų liekanas dirvoje. Apsaugai nuo svogūnų netikrosios miltligės apsikrėtusias ropeles reikia palaikyti 40°C temperatūroje: stambias galvutes – 24 val., vidutinio stambumo – 16 val, smulkias – 8 val. Vegetatyviškai auginami svogūnai laikomi 18 – 20°C temperatūroje. Į tą patį lauką svogūnai sodintini ne anksčiau kaip po 3 metų. Dirva svogūnams parenkama aukštesnėje, gerai vėjo perpučiamoje vietoje, toliau nuo žieminių svogūnų, nes pastarieji gali būti infekcijos židiniai. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, purškiama fungicidais. Nuėmus derlių, sunaikinamos visos sirgusių augalų liekanos.
Žalingiausia sandėliuose laikomų svogūnų liga yra kekerinis puvinys (pilkasis puvinys). Ligos sukėlėjas – svogūninis kekeras (Botrytis allii Munn.). Šia liga jie apsikrečia dar augdami lauke, bet ji vystosi labai lėtai, paslėpta forma ir dedant laikyti sunkiai pastebima. Praėjus maždaug 1,5 – 2 mėn., liga pradeda smarkiai vystytis. Svogūno kaklelio srityje susidaro pilkos dulkančios apnašos. Dulkančiosios sporos patenka ant sveikų Svogūnų irjuos apkrečia. Šiek tiek vėliau pilkose apnašose susidaro juodi kūneliai – skleročiai. Perpjautas sergantis svogūnas atrodo lyg virtas, suminkštėjęs. Vėliau toks svogūnas išdžiūsta ir mumifikuojasi. Liga plinta su sodinamąja medžiaga ir per dirvą, manoma, kad persiduoda su sėkla. Apsaugai nuo kekerinio puvinio reikia nevėluoti sodinti svogūnų. Kol laiškai žali, nereikia skubėti nuimti svogūnų derliaus, ypač jei sausas, saulėtas ruduo. Nuimtą derlių svarbu gerai išdžiovinti. Saulėtu metu džiovinama lauke, o lietingu – gerai vėjo perpučiamoje patalpoje. Džiovinant džiovykloje, svogūnai Taikomi 8 – 10 dienų 30 – 35°C temperatūroje. Patalpoje, kur svogūnai laikomi per žiemą, oro drėgmė turi būti ne didesnė kaip 65 – 75%.
Kenkėjai. Pavojingiausias svogūnų kenkėjas – svogūninė musė (Delia antigua Mg.). Tai apie 7 mm ilgio, pilkas dvisparnis vabzdys, iš vaizdą panašus į kambarinę musę, tik kiek šviesesnis ir juodomis kojomis. Lervos kirmėliškos, begalvės ir bekojės, baltos, iki 10 mm ilgio. Kenkia tiktai lervos, kurios gyvena ropelių viduje, grauždamos netaisyklingas landas. Pažeisti augalai skursta, laiškai nuo viršūnių gelsta, o vėliau ir visiškai nudžiūsta, ropelės dažnai pradeda pūti. Kenkia ir kitiems svogūniniams augalams. Lėliukės žiemoja dirvoje. Per metus išsivysto dvi generacijos: pirmos generacijos musės skraido alyvoms žydint, antros – liepos – rugpjūčio mėnesiais. Apsauga. Laikytis sėjomainos. Rudenį dirvą giliai suarti. Sodinti svogūnus ievoms sužaliavus. Apie augalus mulčiuoti dirvą durpėmis. Pradėjus gelsti laiškų viršūnėms, svogūnus laistyti karštu medžio pelenų šarmu (1 kg pelenų 10 1 vandens). Vienam augalui reikia maždaug stiklinės (200 ml) tirpalo. Cheminiais preparatais laistomų svogūnų laiškų nevartoti maistui. Šalinti iš daržo nudžiūvusius augalus.
