Bijūnai

Bijūnai, vėdryninių šeimos daugiamečiai augalai; priskaičiuojama daugiau kaip 30 rūšių. Yra medžių ir žolių pavidalo bijūnų. Daugybė kultūrinių žolinių bijūnų veislių yra kilę iš baltažiedžio bijūno. Pagal žiedo struktūrą jų yra 5 grupės. Lauke galima auginti visų grupių bijūnus.

Nepilnaviduriai bijūnai turi 5 ir daugiau vainiklapių, išaugusių 1 eile, daugybę kuo­kelių ir piestelių. Plačiai žinoma veislė ‘Bride’; jų vainiklapiai balti su truputėlį rausvu atspalviu, prie pagrindo gelsvoki; kvapūs.

Japoniniai bijūnai. Vainikėlis iš 5 ir dau­giau didelių, plačių vainiklapių 1—2 eilėmis, centras pripildytas daugybės kuokelių; žiedų spalva ryški, kontrastinga. Žinoma veislė: ‘Mikado’ — blankiai karmininis, centre daug tamsiai rožinių staminodzių (kuokeliai, virtę vainiklapių pavidalo dariniais).

Plukiniai bijūnai. Vainikėlis vienaeilis iš 5 ir daugiau vainiklapių, centras pripildytas daugybės trumpų plačių vainiklapių spalvos staminodzių sumišai su kuokeliais. Veislės: ‘Alaska’ — lašišiškai raudonas, kvapus, anks­tyvas; ‘Golden Dawn’ — iškilus geltonas cen­tras, apsuptas porceliano baltumo vainikla­pių, kvapus.

Pusiau pilnaviduriai bijūnai. Vainiklapiai išaugę 2—3 eilėmis. įvairaus dydžio stamin-odžiai sumišę su normaliais kuokeliais, kurie išsidėstę ratu tarp vainiklapių arba susitelkę centre.

Pilnaviduriai bijūnai. Žiedai turi 5 arba daugiau plačių apatinių vainiklapių ir centrą iš pakitusių kuokelių bei piestelių. Pagal for­mą ir pilnumą šios grupės veislės skirstomos į 3 pogrupius — rožinius, vainikinius ir pus-rutulinius.

Rožinių bijūnų žiedai susideda iš daugy­bės plačių, stambių vainiklapių ir yra pana­šūs į dideles rožes. Žinomos veislės: ‘Alice Harding’ — baltas su rausvoko atspalvio pa­kraštiniais vainiklapiais; ‘Kari Rosenfield’ — tamsiai raudonas, viduriniai vainiklapiai už-linkę, dantyti; ‘Le Cigne’ — baltas, su susisu­kusiais vainiklapiais, kvapus.

Vainikiniai bijūnai turi pilnavidurius žie­dus ir plačius pakraštinius vienarūšius vainik­lapius. Žiedo vidurinėje dalyje yra daug siau­rų vainiklapių, o centre — nedaug plačių, iškilusių kaip vainikėlis vainiklapių. Veislės: ‘ Amabilis Superbissima’ — švelniai rožinis, vidurinės dalies vainiklapiai kreminiai; ‘Duchese de Nemours’ — žiedas su tauriškais pakraštiniais vainiklapiais, baltas su gelsvu atspalviu ir žalsvu vainiklapių pagrindu; ‘Mirnyj’ — apatiniai vainiklapiai avietiškai rožiniai, centras kremiškas.

Pusrutuliniai bijūnai turi žiedus su stam­biais pakraštiniais vainiklapiais, susitelkusiais pusrutulio pavidalu centre. Šios grupės žiedų forma nepastovi. Veislės: ‘Jeanne d’Are’ — rožinis, su lašišiškai rožiniu, o vėliau su baltu viduriu; ‘Konigin Wilhelmina’ — švelniai ro­žinis, su ryškiai raudonomis centrinių vai­niklapių juostelėmis, su aukštu beveik ketur­kampiu centru, kvapus; ‘Longfellow’ — rau­donas, bet su sidabriniais vainiklapių pakraš­čiais.

Bijūnai. Vietos parinkimas. Bijūnai mėgsta saulėtą vietą ir erdvę. Jie turi būti atokiau nuo me­džių ir krūmų bei vienas nuo kito, kad gautų pakankamai maisto ir cirkuliuotų oras. Vie­noje vietoje gali augti 10—15 metų.

Bijūnų Dirva. Bijūnams auginti tinka bet kuri sodo dirva. Smėlingas dirvožemis skatina lapų susidarymą, molingas — išaugina geresnius žiedus, bet augalai tada auga pamažu. Mo­lingoje dirvoje mažesnė tikimybė užsikrėsti nematodais. Jeigu dirvožemis nederlingas, jį reikia visą, ne mažiau kaip 90 cm gyliu, pašalinti ir pakeisti derlingu. Bijūnai nepa­kenčia stovinčio vandens, todėl reikia daryti drenažą.  duobių (60X60X60 cm) dugną pilama žvyro arba stambaus smėlio (10— 15 cm storio sluoksniu), paskui pilama žemių (20—25 cm), o virš jų dedama mėšlo sluoks­nis. Vietoj mėšlo galima vartoti superfosfatą (saują į duobę). Bet kurias trąšas reikia su­maišyti su duobės dugno dirvožemiu ir viršun užpilti dar sluoksnį žemių (20—25 cm), kad šaknys nesiektų trąšų. Bijūnai nepakelia rūgščių dirvų, todėl prieš metus iki sodinimo rūgščias dirvas reikia pakalkinti. Lengvose labai rūgščiose dirvose kalkių beriama iki 400 g į 1 m², silpnai rūgščiose — 200—250 g į 1 m²; sunkiose — atitinkamai 600 ir 350— 400 g į 1 m². Aukštapelkėse, kur durpės nela­bai perpuvusios, kalkių beriama iki 1000 g į 1 m².

Bijūnų Sodinimas. Geriausias bijūnų sodinimo laikas yra nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Pavasarį sodinti nepatartina, nes smulkios maitinamosios šaknelės nesuspėja susidaryti iki karščių pradžios, ir todėl auga­lai dažnai žūva dėl drėgmės ir maisto stokos. Sodinti reikia taip, kad akutės 3—5 cm būtų apipiltos žemėmis. Atstumai tarp augalų turi būti ne mažesni kaip 90 cm. Šaknų padėtis būna normali, jei paliktas stiebo galas laikosi vertikaliai. Paskui šaknis reikia apipilti žemė­mis, suspausti žemes tarp jų ir po jomis pirš­tais taip, kad neliktų oro tarpų. Spausti žemes reikia rūpestingai ir atsargiai, kad nenulūžtų šaknys ir akutės. Po to sodinius reikia gausiai palaistyti vandeniu ir leisti dirvai suslūgti. Paskui iš likusių žemių supilti apie 10 cm auk­ščio kauburėlį, kad neišlįstų šaknys ir žiemą neiššaltų.

Priežiūra. Dirvą reikia dažnai purenti, ypač po stipraus lietaus. Apie šaknis purenti reikia ne giliau kaip 5—8 cm, kad nenulūžtų nauji ūgliai. Dirvą dirbti reikia pradėti pava­sarį (kai tik leidžia oras) ir prižiūrėti tol, kol auga piktžolės. Šį darbą truputį paleng­vina sodinių mulčiavimas žemėmis, pjuveno-, mis, durpėmis ir pan. Mulčas apsaugo auga­lus nuo saulės, palaiko dirvoje vėsą, drėgmę, neleidžia kilti erozijai. Bijūnai reikalauja daug vandens, todėl sausomis vasaromis juos reikia gausiai laistyti (ne mažiau kaip 1 kartą per savaitę). Vienam augalui reikia pilti 12— 15 1 vandens. Laistant galima patręšti mikro-trąšomis: boru (boro rūgšties žiupsnelį į ki­birą vandens) ir manganu (kalio permanga­nato tirpalas turi būti rožinės spalvos). Mikrotrąšomis tręšti reikia, kai pradeda spur-guotis. Ant daugumos kininių bijūnų veislių stiebo susidaro centrinis žiedpumpuris ir du šoniniai. Pašalinus šoninius žiedpumpurius, kai jie yra sulig žirniu didumo, padidėja cent­rinis žiedas. Pirmaisiais metais po pasodinimo nereikia laukti, kad žydėtų. Bet jei žiedų pasi­rodo (nedideli ir netipingi veislei), prieš prasiskleidžiant juos reikia nukirpti (be stiebo). Gražesni žiedai išauga 5 metų amžiaus bi­jūnų.

Tręšimas. Jei sodinant pakankamai pa­tręšta, keletą metų tręšti nereikia. Tręšimo dažnumą lemia dirvožemio tipas. Poringas dirvožemis praranda maistingąsias medžiagas sparčiau už kitus; priemolis ir priesmėlis rei­kalauja mažiau trąšų. Bijūnai suvartoja daug azoto ir kalio. Kai pradeda augti ir didėti vegetatyvinė masė, didėja azoto poreikis. Kai ūgliai pasiekia 8—10 cm, reikia patręšti azo­tu. Butonizacijos pradžioje reikia patręšti antrą kartą — azotu, fosforu, kaliu; ėmus žydėti — trečią kartą — azotu, fosforu, kaliu; nužydėjus — ketvirtą kartą — kaliu, fosforu. Tręšiama skaičiuojant 10 m²: 1—2 metų am­žiaus augalams po 40 g veikliosios medžiagos, 3—5 metų ir vyresniems — po 60 g; medžio pelenų (kalio, fosforo ir kalkių trąšos) — 250—500 g į 1 m². Suaugę augalai gerai priima papildomą tręšimą karvių mėšlo užpi­lu (1:10) ir sausomis puvenomis. Reikia at­siminti, kad trąšų perteklius daro didesnę žalą, negu jų trūkumas. Pvz., per daug patręšus azoto trąšomis, bijūnai greitai auga, ma­žai žydi ir būna mažiau atsparūs ligoms.

Bijūnų Dauginimas. Bijūnus rugpjūčio mėnesį galima dauginti kerų dalijimu. Kiekviena dalis turi turėti gerą gumbą su šaknimis ir 3—5 stiprius pumpurus, iš jų bent po 1—2 žiedinius. Galima dauginti žaliaisiais auginiais su bambliu ir atlankomis. Auginiams ūglius reikia imti birželio pradžioje su šakniastiebio audinio dalimi. Iki dauginimo auginiais prie ūglio pamato turi būti susidarę 0,2—0,5 cm gemaliniai pumpurai. Paprastai jie susidaro, bijūnams baigus žydėti. Ūglį dauginimui rei­kia atsargiai išlaužti su motininio audinio dalimi ir pumpuru; ūgliai be pumpurų neįsi­šaknija. Prieš sodinant viršutinę stiebo dalį

reikia 1/3 patrumpinti ir 12—16 h pamirkyti 0,01% heteroauksino tirpale. Sodinti reikia 7—10 cm gyliu pavėsyje, žiemai pridengti lapais. Iš auginių gerai prižiūrint po 2 metų išauga krūmas, tinkantis sodinti į nuolatinę vietą. Po dalijimo likusias šaknų atlaužas galima panaudoti kaip šakninius auginius. Jos gali turėti pridėtinių pumpurų arba smul­kių gemalinių pumpurų. Jas sodinti reikia pavėsyje į lysves su maistinga žeme. Po metų jie persodinami ir baigiami auginti.

Dauginimas atlankomis. Po to, kai pum­purai išsprogsta, jie kuo labiau apnuoginami. Į žemės vietą reikia pripilti puvenų arba dur­pių ir komposto mišinio ir krūmą pridengti 50X50X35 cm rėmu. Susidariusią ertmę iki pusės pripildyti maistingos žemės bei trą­šų mišinio ir palaistyti (1—2 kibirus vandens krūmui). Kad išsilaikytų drėgmė, dėžę reikia iki viršaus apipilti žemėmis, pumpurams iš­sprogus, ją visą pripildyti puvenų arba dur­pių, rugsėjo II pusėje dėžę nuimti, krūmą atkasti. Stiebus su susidariusiais pumpurais ir šaknelėmis reikia nupjauti kuo žemiau ir pasodinti į lysves su maistinga žeme, kad baig­tų augti; žiemai atlankas pridengti lapais.

Dauginimas sėklomis praktikuojamas daugiausia hibridizacijos tikslais.

Bijūnų Ligos. Kekerinis (pilkasis) puvinys daž­niausiai užpuola augalus vasaros II pusėje. Pakenkti audiniai rusvėja, ruduoja, paskui suminkštėja ir supūva, paviršius apsitraukia ištisiniu pilku apnašu. Liga pamažu gali apim­ti visą augalą, ir jis gali visai žūti. Kovos priemonės: sodinius išretinti ir sudaryti gerą ventiliaciją; nupjaustyti ir sunaikinti pažeistas augalų dalis bei po skynimo likusias augalų dalis; profilaktiškai purkšti augalus vario pre­paratais (0,5% vario oksichlorido suspensi­ja); sodinant nepažeisti gumbų, išmesti pa­žeistus ir įtartinus.

Rūdys. Bijūnams kenkia dvišeimininkės grybų rūšys. Vasarinės ir žieminės sporos parazituoja bijūnuose, o pavasarinės — pa­prastosiose pušyse. Ant pažeistų augalų atsi­randa nedidelių pakilusių parazitų sankaupų pagalvėlių arba kuokštų. Pagalvėlių spalva įvairi: pavasarį jos dažniau būna oranžinės, geltonos, vasarą — šviesiai rudos arba rūdžių spalvos, o rudenį — tamsiai rudos arba juo­dos. Augalų išvaizda vargana, lapai džiūsta, deformuojasi stiebai, ūgliai, žiedai ir vaisiai. Kovos priemonės: nupjauti pažeistus ūglius ir stiebus, rinkti nukritusius lapus ir kitokias liekanas ir deginti; sukasti arba suarti dirvą ariamojo sluoksnio gyliu (gerai apverčiant); purkšti 0,5% vario oksichlorido suspensija pirmosiomis augalų augimo dienomis. Nuo vasarinių sporų augalai apdorojami sieros preparatais.

Bijūnų šaknų puvinį sukelia grybai ir bakterijos, esančios dirvos paviršiniame sluo­ksnyje. Liga matyti iš šaknų parudavimo, suminkštėjimo ir puvimo. Pažeistų šaknų paviršiuje matyti rausvokas, pilkšvas ar rus­vas apnašas, panašus į pelėsius. Antžeminės dalys vysta. Ypač dažnai šaknų puvinys pa­žeidžia bijūnus, daugintus kero dalijimu arba išaugintus iš auginių. Šaknų puviniu serga bijūnai, kai jie būna per giliai pasodinti, pras­tai prižiūrimi ar sužeidžiami. Per didelis dir­vos drėgnumas ir rūgšti reakcija taip pat ska­tina ligą.

Bijūnų dėmėtligę sukelia grybai ir bak­terijos. Ant augalų atsiranda nekrozinių dė­mių, kurios didėdamos susilieja. Grybai ir bakterijos laikosi ant pažeistų augalų likučių, gali plisti su apsikrėtusiomis sėklomis, sodi­namais kereliais, auginiais. Kovos priemonės: pjaustyti ir naikinti pažeistus ūglius; laikytis agrotechnikos; daug kartų purkšti 0,5% vario oksichlorido suspensija; retinti augalus vege­tacijos metu, labai žiūrėti, kad nebūtų paso­dinta užsikrėtusių kerelių, auginių.

Mozaika — virusinė liga. Ant lapų atsi­randa tamsiai ir šviesiai žalių dėmių. Kartais lapai susiraukšlėja arba susigarbanoja. Kovos priemonės: sodinti sveikus kerelius, auginius; stebėti augalus vegetacijos metu, šalinti ser­gančius bijūnus; naikinti piktžoles.

Bijūnų Kenkėjai. Bijūnus puola bronzinukai — 14—20 mm ilgio žali su aukso atspalviu vaba­lai. Jų apačia raudona su vario atspalviu, ant sparnų turi baltų skersinių linijų ir smulkių dėmelių. Vabalai graužia žiedpumpurius, kuokelius, piesteles, apgraužia vainiklapius. Patelės deda kiaušinius į dirvą. Naikinimo priemonės: rankomis rinkti ir laiku sunaikinti vabalus.

Pelės ėda bijūnų gumbus, apgraužia šak­nis, nugraužia stiebus. Naikinimo priemonės: naikinti sklype piktžoles, po kuriomis grauži­kai gali slėptis nuo nepalankių sąlygų ir prie­šų; pamėtyti arseno preparatais apnuodyto masalo.