Medžių genėjimas

genėjimas
genėjimas

Genėjimas,

dalinis arba visiškas vaisme­džių, uogakrūmių, dekoratyvinių medžių, krūmų ir kitų augalų šakų ir ūglių šalinimas. Genėjimu reguliuojamas augalų augimas, derėjimas, formavimasis. Genima pjūkleliais, peiliais, žirklėmis. Žaizdos lyginamos aštriu peiliu. Didesnės kaip 2 cm skersmens žaizdos tepamos sodo tepalu, mažesnės dažomos alie­jiniais dažais.

Svarbiausieji genėjimo būdai yra trumpi­nimas ir retinimas. Silpnai trumpinama, kai nupjaunama trečdalis šakos arba ūglio, vidu­tiniškai, kai nupjaunama apie pusė, ir stipriai, kai nupjaunama daugiau kaip pusė šakos ar ūglio. Trumpinama šaka silpnėja, trumpina­mas ūglis šakojasi. Ūglis pjauti pradedamas ties pumpuro pagrindu ir baigiamas ties vir­šūne. Šaka pjaunama prie mažos šoninės ša­kutės arba ūglio. Pirmamečių ūglių trumpi­nimu stabdomas jų augimas, spartinamas brendimas, padedama formuotis žiediniams pumpurams. Trumpinant šakų viršūnių ūg­lius, pjauti patartina ties pat pumpuru, žaizdą užtepti sodo tepalu. Šakų šonuose esantys metūgiai trumpinami, paliekant virš pumpuro 0,5 cm ilgio stuobrelį, kurio tepalu tepti ne­būtina.

Retinimu šakos ir ūgliai išpjaunami iš pagrindų. Taip šviesinami tankūs vainikai. Storos šakos nupjaunamos iki žiedo (staigaus šakų sustorėjimo). Išpjaunant storesnes kaip 8 cm skersmens šakas, patartina palikti 20— 30 cm ilgio stuobrelį, kuris nupjaunamas vegetacijos pradžioje. Vaismedžius genėti geriausiai pavasarį, sniegui nutirpus, iki pum­purų brinkimo. Vešliai augančius vaismedžius galima genėti sulapojusius (iki birželio vidu­rio); tada patogiausia genėti džiūstančias ir apšalusias šakas (iki gerai sulapojusios auga­lo dalies).

Papildomo genėjimo būdai yra ūglių, metūgiių ar šakų atlenkimas ir deformavimas,

liemens arba šakos žiedavimas, užveržimas viela. Atlenkimas gulsčiai stabdo augimą, skatina žiedpumpurių susidarymą. Atlenktos šakos ir metūgliai dar anksčiau ima derėti, jeigu jie papildomai deformuojami (šaka lenkiama ties pagrindu, sukant į šoną, kol trekšteli). Deformuoti patartina laikinas arba smulkias šakas ir didelių šakų šoninius, stačiai augančius metūglius. Ūgliai atlenkiami vasa­ros viduryje, metūgliai ir šakos — pavasarį, prieš    vegetaciją,    arba    jai    prasidėjus.

Liemuo arba šakos žieduojami, užveržia­mi labai vešliai augantys, bet nederantys vaismedžiai. Žieduoti verta vaismedžio viršū­nę, kuri numatoma nupjauti. Patartina žie­duoti kasmet po keletą šakų. Žieduojama vegetacijos pradžioje, išpjaunant 2 cm pločio žievės juostelę. Išpjaunami 2 priešpriešiais tiesiai arba spirale einantys pusžiedžiai, nutolę vienas nuo kito per 5—10 cm. Nulupus žie­vę, žaizda aptepama sodo tepalu. Žiedavimas paankstina tik virš žiedo esančios šakos arba liemens dalies derėjimo pradžią. Kaulavaisi-nius augalus ir kriaušes vietoj žiedavimo pa­vasarį geriau užveržti viela. Ji nuimama po 1 arba 2 metų.

Genėjama dar ir kitaip: išpjaunamos vėžinės ir kitos negyjančios žaizdos, įpjau­nama virš arba žemiau pumpuro bei šakos.

Jaunų vaismedžių genėjimas.

Vienmečiai obelų ir kriaušių skiepai pirmaisiais augimo metais patrumpinami maždaug 1,1 m aukšty­je, kriaušių — žemiau. Dvimečiams skiepams su vainikais pagrindinėms skeletinėms šakoms parenkami gerai išaugę, kuo vienodesnio storio 2—4 šoniniai metūgliai. Jie iš liemens turi būti išaugę geru (apie 45°) kampu. At­rinkti metūgliai trumpinami viename aukštyje nuo pusės iki trečdalio jų ilgio. Stačiau augan­tys metūgliai trumpinami daugiau, gulsčiau augantys — mažiau. Kiti skeletinėms šakoms neatrinkti metūgliai nupjaunami arba trumpi­nami, paliekant 2—4 pumpurus. Patrumpi­nama ir medelio viršūnė.

Kad atrinktos šakelės vienodžiau augtų, kartais reikia pakeisti jų augimo kryptį. Stip­resnės, gulstesnės šakelės prilenkiamos arčiau liemens ir prie jo pririšamos virvele. Per daug augančias šakeles kartais reikia šiek tiek at­lenkti į šoną, įstatant tarp šakelės ir liemens spyrelį.

Pirmą vasarą sode augančių medelių genėti nepatartina. Antrais ir vėlesniais augi­mo metais vengtina trumpinamojo genėjimo. Tuo laikotarpiu reikia išpjauti arba atlenkti išaugusius konkurentus. Išpjaunama, kai vai­nikas     tankus,     atlenkiama,— kai     retas.

Vaismedžiai auginami įprastais (apva­liais) arba plokščiais vainikais. Įprastas vai­nikas gali būti artimas natūraliam, aukštinis retašakis, verpstinis ir kombinuotas. Kad vais­medžiai būtų daugmaž natūralios vainiko formos, jiems leidžiama augti beveik natū­raliai, mažai genima. Vaismedžiai užauga aukšti, negražiais vainikais, bet anksti ima derėti. Pradėjus gausiai derėti, stipriu genėjimu vainikus galima sutvarkyti, vaismedžius pažeminti.

Aukštiniam retašakiam vainikui sudaryli apatinės 2—3 šakos gali būti auginamos iš gretimų pumpurų, o likusios (iki 5—6) — praretintai, Visi skeletinėms šakoms atrinkti metūgliai trumpinami maždaug trečdaliu. Kiti metūgliai netrumpinami (jei auga guls­čiai arba svyrančiai) arba trumpinami dau­giau negu skeletinės šakos viršūnė. Stačiai augantys metūgliai arba išpjaunami (kai vainikas tankus), arba gulsčiai atlenkiami (kai vainikas retas). Pradėjus auginti pas­kutinę pagrindinę skeletinę šaką, vaismedžio viršūnė labai patrumpinama, o ėmus vaisme­džiui gausiai derėti — visai nupjaunama. Sutrumpinus metūglius, vaismedžiai ima derė­ti šiek tiek vėliau, bet anksti pradedančioms derėti veislėms šis vainikas tinka.

Verpstiniam vainikui sudaryti vaismedžių metūgliai atlenkiami gulsčiai ir netrumpina­mi. Virs atlenktų šakų išaugę nauji metūgliai taip pat atlenkiami arba šalinami. Šalinti (nubraukti ranka) patartina tik ką išaugusius ūglius. Atlenkti ūglius galima ir vasaros vidu­ryje (tarpusavyje perpinami atlenkti gretimi ūgliai). Šiuo būdu formuojami vaismedžiai išauga išskėstais, negražiais vainikais, bet derėti ima anksčiau. Tokie vainikai tinka tų vėliau imančių derėti veislių vaismedžiams. Verpstiniai vainikai netinka kriaušėms, nes jos ant atlenktų metūglių augina labai daug vilkūglių (vešliai augančių stačių ūglių).

Kombinuotam vainikui pagrindinės šakos auginamos aukštiniu retašakiu vainiko forma­vimo principu, o likusios — verpstiniu. Met­ūgliai atlenkiami gulsčiai arba žemyn (ge­riausiai vasaros viduryje). Atlenkti ūgliai, metūgliai ar šakos anksti ima derėti. Ėmus derėti pagrindinėms skeletinėms šakoms, at­lenktos (jau derėjusios) šakos pamažu išpjau­namos. Kombinuoto vainiko vaismedžiai gra­žiai atrodo ir anksti pradeda derėti.

Kai tarpueiliai siauresni kaip 6 m, vaisme­džiai auginami plokščiais vainikais. Šakoms leidžiama laisvai augti tik eilių kryptimi, o link tarpueilių jų augimas pristabdomas. Iš liemens link eilių išaugę metūgliai paliekami skeletinėms šakoms, o išaugę link tarpueilių išpjaunami arba atlenkiami žemyn, defor­muojami. Atlenkti, ypač deformuoti metūgliai nustoja smarkiai augę ir anksti ima derėti. Ant jų išaugę statūs ūgliai šalinami arba taip pat atlenkiami ar deformuojami (įlaužiami jų pagrindai). Eilių link augančias šakas galima auginti laisvai arba atlenkti gulsčiai ar įstrižai. Atlenktos šakos lėčiau auga ir anksčiau dera. Anksčiau derančių veislių obelų atlenkiamos tik labai, augančios šakos. Plokščiu vainiku vaismedžių apatinės šakos auginamos 45—60° kampu, o viršutinės — didesniu (iki 90°). Atlenktos šakos virvute pririšamos prie vaismedžio kamieno arba apatinių šakų.

Pusiau plokščias vainikas tinka slyvoms. Pirmus 2—3 metus vainikas tik retinamas.

Trečių metų vasaros II pusėje arba ketvirtų pavasarį labiausiai ištįsusios šakos atlenkia­mos link eilių ir surišamos su gretimų vais­medžių atlenktų šakų viršūnėmis. Taip atlen­kus, vaismedžiai pažemėja, vainikai susiau­rėja, ištįsusios šakos apauga vaisinėmis šake­lėmis. Silpnai augančios šakos paliekamos augti laisvai. Taip formuojamos slyvos pa­prastai ima derėti anksčiau.

Derančių vaismedžių genėjimas.

Pradė­jus vaismedžiui gausiau derėti, retinamas jo vainikas. Išpjaunamos nesveikos, ištįsusios, vainiką tankinančios bei vešliai augančios stačios šakos. Kol vaismedis gerai auga (šakų galuose išauga 30 cm ir ilgesni metūgliai), netinka trumpinamasis genėjimas, išpjaunami tik vilkūgliai. Vainikas retinamas taip, kad į jo dalis bent trumpam patektų tiesioginių saulės spindulių. Šiuo laikotarpiu gali tekti nupjauti vaismedžio ne tik viršūnę, bet ir patrumpinti labai ištįsusias šakas. Tankiuose soduose paliekama apie 4, retuose — 5—6 pagrindinės skeletinės, o tarp jų — laikinos šakos.

Nupjovus vaismedžio viršūnę, vėlesniais metais neleidžiama jai susidaryti, genima. Per daug į viršų išaugusios šakos trumpina­mos iki gera kryptimi augančių atsišakojimų. Žiūrima, kad vaismedis būtų ne aukštesnis kaip 3,5—4,0 metrų. Patrumpinus šakas, kaip ir nupjovus viršūnę, žemiau pjūvių auga per daug ūglių. Juos vegetacijos pradžioje reikėtų retinti kas 15—30 cm. Jeigu yra didelių žaiz­dų, paliekama daugiau ūglių, kad jie gydytų žaizdas. Vasarą ūglius prie žaizdų reikia 2—3 kartus trumpinti — nugnybti viršūnes. Jeigu taip išgenėti nepavyksta, ūgliai retinami ir trumpinami liepos antroje pusėje arba rug­pjūtyje.

Vaismedžiui ėmus labai gausiai derėti, gali susidaryti per daug užuomazgų, dėl to vaisiai smulkėja, stelbiamas vegetatyvinis au­gimas, vaismedis ima pramečiuoti. Tuomet tenka retinti vaisines šakeles. Obelų išpjau­namos senesnės kaip 4 metų, o kriaušių — 6 metų šakelės. Kartu išpjaunamos smulkios šakelės, esančios skeletinių šakų apačioje, ir nusvirę skeletinių šakų galai. Smulkios užuo­mazgos pašalinamos, ant bendro šakų ilgio kas 15—20 cm paliekama po 1 vaisių. Užuo­mazgos retinamos birželio mėnesį, iki jos užauga miškinių obuoliukų dydžio. Prareti­nus užuomazgas, pagerėja likusieji vaisiai, susidaro daugiau žiedpumpurių kitiems me­tams.

Jeigu genėjimu sužadinamas per daug vešlus vaismedžių augimas, tai kitais 1—2 metais vaismedis netręšiamas azoto trąšomis, nelaistomas ir beveik negenimas. Tada met­ūgliai retinami vėlesniais metais, kai ant jų dalies susidaro žiedpumpuriai. Paskui galima išpjauti labai vešlias, be žiedpumpurių šakas, o palikti su žiedpumpuriais. Kartais reika­lingose vainiko vietose išauga vilkūglių. Juos gulsčiai atlenkus ir pririšus prie apatinių ša­kų, galima išauginti derančių šakų.

Taip pat skaitykite: