Kėnis

Kėnis

Kėnis (Abies Hill)

Pušinių (Pinaceae) šeimos, visada žaliuojantieji aukšti medžiai, tiesiu liemeniu, tankia, neaiškiai menturiškai išsišakojusia pirami­diška arba cilindriška, kai kurių rūšių viršūnėje nusmailėjusia laja. Spygliai plokšti, linijiški, viršūnėlėje buki, įkirpti arba nusmailėję, pagrinde susiaurėję į trumpą disko pavidalo išsiplėtusį kotelį; jie aplink šakutę spirališkai išsidėstę arba į dvi puses persiskyrę. Kan­korėžiai cilindriški arba ovališki, pavieniai, statūs, išaugę lajos viršūnėje. Jie subręsta žydėjimo metais, rudenį, barstydami sėklas, subyra, ant medžio palieka tik jų ašelė. Sėklos su sparneliu ir sakų pūslelėmis. Daugelio rūšių šaknys ilgos ir gilios, dėl to kėniai at­sparūs vėjovartai. Kėniai auga lėtai, ypač iki 6—10 m. Jie ūks­mingi medžiai, bet gerai auga ir atvirose saulėtose vietose; geriau­siai tarpsta derlingame, pakankamai drėgname dirvožemyje. Gy­vena 150—400 m.

Kėniai dauginami sėklomis. Sėklos renkamos rudenį, dar nesu­byrėjus kankorėžiams. Surinktas sėklas galima pasėti prieš žiemą, bet dar geriau — pavasarį. Pasėtos sėklos sudygsta po 21—35 die­nų. Per žiemą sėklos laikomos sandariai uždarytuose stikliniuose induose. Pavasarį jų daigumas esti apie 50%, po metų laikymo sėklos beveik visai nustoja daigumo. Sodinės kėnių formos dau­ginamos vegetatyviniu būdu — ūgliais ir skiepijimu.

Daugelis kėnių — vertingi dekoratyviniai medžiai, puošnūs di­dingu ūgiu, tankia, tamsiai žalia arba pilkai žalia, taisyklingos formos laja. Želdiniuose sodintini pavieniui ir grupėse. Kėniai jaut­rūs užterštam dūmais ir dujomis miestų ir pramonės rajonų orui.

Kėnių yra žinoma apie 45 rūšis, kurios auga Šiaurės pusrutulio vidutinio ir kai kurios subtropinio klimato juostose. Lietuvoje savaime augančių kėnių nėra. Parkuose auginamos introdukuotos, šalčiams atsparios ir vertingos rūšys.

Arizoninis kėnis (A. arizonica Merr.). Tėvynė — Šiaurės Ameri­ka. Medis apie 15 m aukščio, tiesiu liemeniu, gelsvai balta sukamš-tėjusia žieve. Laja apie 3—4 m pločio, tanki, piramidiška. Spygliai plokšti, balzganai žalsvi, apačioje beveik balti, 20—30 (45) mm il­gio, iškirptomis viršūnėlėmis. Kankorėžiai 50—70 mm ilgio, tam­siai purpuriniai. Medis, ypač jaunystėje, auga lėtai, geriausiai tarpsta pakankamai drėgnoje derlingoje dirvoje. Šalčiams atspa­rus. Lietuvos želdiniuose labai retas. Arizoninis kėnis yra vie­nas gražiausių spygliuočių medžių tarpe. Jo tanki šviesiaspyglė laja ir šviesi žievė ypač efektyviai išryškėja, auginant pavieniui arba mažomis grupėmis skveruose ir parkuose tamsesnių spygliuo­čių fone.

Balzaminis kėnis (A. balsamea Mill.). Tėvynė — Šiaurės Ameri­ka, Europon įvežtas 1697 m., plačiai auginamas parkuose. Medis 15—25 m aukščio, lieknu liemeniu, tankiai šakota, siaurai pirami­dine laja. Spygliai plokšti, 10—30 mm ilgio, 1,5 mm pločio, iškirpta arba apvalia viršūnėle; viršutinė pusė ryškiai žalia, blizganti, apatinė — su 2 baltomis išilginėmis juostelėmis. Spygliai ant šakučių į 2 puses perskilti, patrinti maloniai ir stipriai kvepia.

Kankorėžiai stati, maži, 60—100 mm ilgio, 20—25 mm skers­mens, ovališki arba cilindriški, jauni violetiniai, sakuoti. Šaknys paviršinės. Auga greičiau už kitus kėnius. Balzaminis kėnis šal­čiams atsparus, pakenčia ūksmę; geriausiai tarpsta priemolio ir aliuviniuose, pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Gyvena iki 150—200 m.

Balzaminio kėnio yra keliolika formų, kurios žymiai skiriasi nuo pagrindinės rūšies. Vertos dėmesio šios formos: f. glauca Beissn.— melsvais spygliais; f. argentea hort.— spygliai sidabriški; f. nana Carr.—-žemas, tankia, rutuliška laja ir trumpais, tamsiai ža­liais spygliais. Balzaminis kėnis Lietuvos parkuose ir sodybose gana dažnas, auga gerai, dera, sėklos brandžios. Sodintinas pavie­niui ir mažomis grupėmis soduose bei parkuose.

Pilkasis kėnis (A. concoloi Lindi, et Gord.). Tėvynė – Šiaurės Amerikos Vakarai. Europon įvežtas 1851 m., plačiai auginamas parkuose. Medis 20—50 m aukščio, tiesiu, žemai šakotu liemeniu. Laja apie 5—8 m pločio, piramidiška, menturiškomis, horizontaliai išskėstomis, viršūnėje aukštyn kylančiomis šakomis. Spygliai reti, stambūs, plokšti, 45—65 (80) mm ilgio, 2—2,5 mm pločio, virš ša­kučių išlenkti, pilkai žali, matiniai.

Kankorėžiai statūs, cilindriški arba elipsiški, 65—110 mm ilgio, pilkai žali arba šviesiai rudi.

Pilkasis kėnis dirvai nereiklus, auga įvairiuose dirvožemiuose, bet nepakenčia šlapios dirvos. Lietuvos klimatui atsparus, senes­niuose parkuose yra gražių, derančių medžių. Auga gana greitai, pakenčia dalinę ūksmę, bet geriausiai tarpsta saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Užterštame miesto ore pilkasis kėnis auga patenkinamai. Gražiausios šios dekoratyvinės formos: f. violacea (Roeze) Beissn.— melsvai balzganais spygliais; f. argentea Niemetz — sidabriškai baltais spygliais; f. pendula Beissn.— žemyn svyrančiomis šakomis; f. globosa Niemetz — žemaūgis rutuliškas krūmas. Pilkasis kėnis — vienas gražiausių spygliuočių medžių. Šviesiai pilka, graži laja išskiria jį iš kitų tarpo. Sodintinas par­kuose, skveruose ir mažuose sodeliuose pavieniui žaliame gazone, grupėse, priekiniame plane, tamsesnių spygliuočių arba lapuočių fone.

Sibirinis kėnis (A. sibirica Ledeb.). Tėvynė-—Sibiras. Lieknas medis, 20—30 m aukščio, tiesiu liemeniu, tamsiai pilka, lygia žieve. Laja apie 4—6 m pločio, tanki, dažnai iki žemės šakota, siaurai piramidinė, nusmailėjusia viršūne. Žemę siekiančios šakos dažnai įsišaknija. Spygliai plokšti, minkšti, 15—35 mm ilgio, 1—2 mm plo­čio, palinkę į priekį, viršūnėlėje buki, viršutinėje pusėje blizgan­tys, tamsiai žali, apatinėje — su balzganomis juostelėmis. Kanko­rėžiai bekočiai, cilindriški, 50—90 mm ilgio, 20—40 mm pločio, dažniausiai sakuoti. Sibirinis kėnis — ūksminis medis, bet gerai au­ga ir šviesiose vietose, geriausiai tarpsta pakankamai drėgnuose, humusinguose priemolio dirvožemiuose. Šalčiams atsparus. Gyve­na 150—200 m. Užterštam orui labai jautrus. Sibirinio kėnio puoš­niausios formos yra šios: f. pendula Schroder— svyrančiomis ša­komis; f. pumila (nana) Schroder —žemaūgė, krūmo pavidalo; f. glauca Schroder — melsvai žaliais spygliais; f. elegans hort.—rykštiškomis ilgomis šakomis ir sidabriškai baltais kraštais spygliais. Lietuvos parkuose ir sodybose gan dažnai auginamas, gerai au­ga ir dera.

Sibirinio kėnio strėliška laja ryškiu siluetu išsiskiria iš kitų spygliuočių tarpo. Žaliame gazone, grupėse efektyvus lapuočių ir spygliuočių medžių fone, gražus pavieniui pasodintas. Užmiesčio miškuose-parkuose galima sodinti didelėmis grupėmis ir net ma­syvais.

Vičo kėnis (A. Veitchii Lindi.). Tėvynė — Japonija. Medis 25—40 m aukščio, lieknu liemeniu, lygia, šviesiai pilka arba balz­gana žieve. Laja apie 4—5 m pločio, siaurai piramidinė, menturiškomis, horizontaliai išskėstomis, gan trumpomis šakomis. Spygliai minkšti, tankūs, plokšti, 12—25 (28) mm ilgio, 1,5—2 mm pločio, jų viršūnėlė buka arba įkirpta, viršutinė pusė tamsiai žalia, bliz­ganti, apatinė — su dviem ryškiai baltomis juostelėmis. Spygliai ant šakučių išsidėstę tankiai, viršūnėmis palinkę į priekį arba šepetiškai pasišiaušę taip, kad matyti jų baltos apatinės pusės. Kan­korėžiai statūs, bekočiai, cilindriški, 50—70 mm ilgio, 30 mm plo­čio, jauni — melsvai rausvi arba purpuriniai. Jauni medeliai auga gan greit ir mėgsta ūksmę. Lietuvos parkuose retas.

Vičo kėnis efektyvus gražia laja ir kontrastinga spyglių spal­va — tamsiai žalia iš viršaus ir ryškiai balta apačioje. Sodintinas pavieniais medžiais bei nedidelėmis grupėmis priekiniame želdinių plane ir prieš pastatų fasadus gazone.

Taip pat skaitykite: