Obelų ir kriaušių genėjimas

Obelų ir kriaušių genėjimas
Obelų ir kriaušių genėjimas

Obelų Ir kriaušių genėjimas

Pasodintų medelių genėjimas. Į sodą sodinami vie­namečiai arba dvimečiai medeliai. Vienamečiai mede­liai dar neturi vainikų arba tik vieną kitą išaugusią šoninę šakutę. Dvimečiai skiepai yra patrumpinami medelyne ir turi išaugusias vienametes busimo vainiko šakutes. Šių šakučių dažniausiai būna per daug, jos nevienodo ilgio ir išaugusios nevienodu kampu. Patrumpinus šakutes, medelis geriau pri­gyja

Rudenį pasodinti medeliai genimi anksti pavasa­rį, o pavasarį pasodinti — tuoj po sodinimo. Galima tai atlikti ir prieš sodinimą.

Dvimečiams skiepams pirmiausia parenkamos 2—3 pagrindinės šakos. Pageidaujama, kad jos augtų eilės kryptimi, nes taip patogiau sudaryti ištisą vaismedžių juostą. Pagrindinės šakos iš liemens auginamos ne smailesniu kaip 45° kampu. Kai šakos auga smailesniu kampu, jos atlenkiamos įdedant tarp šakos ir liemens spyrelius, pririšant špagatu prie kamieno ar kitaip. Parinktos šakos apie 1/3 jų ilgio patrumpinamos. Atlenktų ir patrumpintų šakų viršūnės turi būti viename aukštyje, o viršūniniai pumpurai palikti į lauko pusę. Jei parinktos šakos nevienodo stiprumo, tai stipres­nės labiau atlenkiamos arba daugiau patrumpina­mos. Jeigu šakos labai nusvirusios, špagatu galima pakelti, o galinį pumpurą palikti vainiko vidaus pu­sėje. Viršūnė trumpinama apie 50—60 cm aukštyje nuo viršutinės šakos pagrindo arba apie 20—25 cm aukščiau patrumpintų šakų galų. Viršūnės konku­rentas išpjaunamas visai arba atlenkiamas į apačią lanku. Kai konkurentų būna ne vienas, o du ar trys, tada geriau išpjauti viršūnę su vienu ar dviem konkurentais, o viršūne palikti apatinįjį konkurentą. Kitos vainike esančios šakutės išpjaunamos arba at­lenkiamos į apačią.

Kamieno zonoje esantieji ūgliai apie 60—80 cm iki pirmosios vainiko šakos išpjaunami visai.

Paprasčiau formuoti vienamečius medelius. Pa­renkamas norimo aukščio kamienėlis ir pridedamas tas ilgis, kurį užima pagrindinės šakos. Jeigu kamienėlio aukštį pasirinksime 60—70 cm, o pagrindinių šakų tarpas apie 20 cm, tai vienametuką reikės pa­trumpinti 80—90 cm aukštyje. Viršūninis pumpuras paliekamas iš tos pusės, kurioje buvo nupjautas poskiepis virš kultūrinės akutės  Kamienėlio zonoje išaugę ūgliai šalinami. Jeigu yra ūglių vainiko zonoje, jie dažniausiai būna silpni ir trumpinami, paliekant 2—4 pumpurus. Kai iš paliktų pumpurų išauga ūgliai, geriausia kryptimi augantis paliekamas pagrindinei šakai, kiti pinciruojami.

Jaunų vaismedžių genėjimas. Pirmuosius kele­rius sode augimo metus vaismedžiai mažai geni­mi. Rūpinamasi, kad pagrindinės šakos iš liemens augtų ne mažesniu kaip 45° kampu. Jeigu šakos augimo kampas mažas, atlenkiamas spyreliu, špa­gatu, įvairios formos vielos kabėmis ar dar kitaip. Reguliuojamas taip pat šakų tankis. Tai daroma trumpinant vaismedžio viršūnę ir pagrindines ša­kas. Tokių veislių, kurios mažai šakojasi, viršūnė trumpinama daugiau, kurių gerai šakojasi — ne­daug. Dažniausiai viršūnė trumpinama apie 50— 60 cm atstumu nuo žemiau esančios pagrindinės ša­kos.

Iš patrumpinto viršūninio ūglio viršutinio pum­puro auga nauja viršūnė, o iš vieno, dviejų, kar­tais trijų gretimų pumpurų auga statūs ūgliai — viršūnės konkurentai. Šiuos ūglius reikia paversti naudingomis šakomis. Vasaros pradžioje, dar nesumedėjusius, galima atlenktus pritvirtinti virvele, spyreliais, kabėmis, supinti su kitais, susukti, įlauž­ti ar dar kitaip. Oglius atlenkti galima skalbinių segtukais. Segtukai segami virš sprogs­tančio konkuruojančio ūglio pumpuro. Augdamas ūglis atsiremia į segtuką ir pakrypsta horizonta­lia kryptimi. Po dviejų savaičių segtukus galima nu­imti ir užsegti virš kitų, jau augančių ūgliųPagrindinių    pirmos eilės šakų skaičius šiuo metu   neribojamas.   Ta­čiau tas, kurios auga į viršų, reikia šalinti, nes paliktos tankina vainiką. Geriausios į  šonus  au­gančios šakos. Tas pats daroma    su   ūgliais.    Į viršų  augančius   ūglius geriausia    išlaužti    dar jaunus,   birželio—liepos mėnesį   (šį   darbą   gali atlikti moksleiviai). Kai ūglių mažai, į viršų augantieji nešalinami, bet birželio—liepos    mėnesį atlenkiami horizontaliai. Mažai šoninių ūglių tu­rinčių šakų galiniai ūg­liai   1/3   patrumpinami, tada daugiau šakojasi. Mažai patrumpinti mažai šakojasi. Šakojimuisi ūgliai trumpinami pavasarį ties pumpuro viršūne . Jeigu dėl kurių  nors  priežasčių  liko neišlankstyti  viršūnės konkurentai,   pavasarį   juos   reikia   išpjauti   arba nulenkti,  nes  kitaip  jie  labai   sutankins  vainiką. Kartais  reikia  pakeisti  šakos   augimo  kryptį, tada ji trumpinama iki gero atsišakojimo . Per trejus ar ketverius metus šitaip formuojami medeliai užauga apie 2—3 m aukščio ir turi apie 10—15 iš liemens išaugusių šakų. Kai kurių veislių vaismedžiai tuo laikotarpiu pradeda derėti. Gau­siausiai vaismedžiai dera 7—10 metais. Vėliau jie tvarkomi įvairiai. Kai pagrindinės šakos išaugina­mos beveik horizontaliai, viršūnę rekomenduojama išpjauti 2—2,5 m aukštyje virš kurios nors pag

rindinės šakos, kad su visomis smulkiomis šako­mis vaismedis būtų ne aukštesnis kaip 2,5—3 m. Septintaisiais, kai kurių retais vainikais veislių de­šimtaisiais metais pradedamas retinti ir vainikas. Dabar jau reikia pasirinkti, kurios šakos sudarys vainiko pagrindą. Pirmame aukšte, arba vainiko apačioje, paliekamos 2—3 eilių arba joms artima kryptimi augančios šakos. Kitos 2—3 šakos išdėsto­mos į visas puses per likusį liemens ilgį. Geram vainikui užtenka 4—5 pagrindinių šakų. Parinkus šakas, kitos laipsniškai šalinamos. Kas metai nuo liemens išpjaunamos 2—3 šakos. Pirmiausia pjau­namos stipriausios, kurios labiausiai tankina vai­niką, arba tos, kurios labiausiai auga į tarpueilius. Laipsniškai formuojamos ištisos vaismedžių juo­stos. Sakos, kurios auga eilių kryptimi, genimos tik tiek, kiek reikia reguliuoti jų tankumą, t. y. mažai besišakojančias kiek patrumpinti, tankias praretinti, o viršutines susilpninti, kad nestelbtų žemesniųjų. Į tarpueilius augančios šakos trumpina­mos iki atsišakojimų, kurie eina eilių kryptimi. Ben­dras vaismedžių juostos plotis būna apie 3 m ir toks pat tarpas tarp vaismedžių vainikų.

Kai pasilieka tik numatytas pagrindinių šakų skaičius, laikoma, kad vainikai suformuoti. Toliau genėjimu palaikomas vaismedžių geras derėjimas ir jų augimas.

Aprašytasis genėjimas labai tinkamas iki sufor­muojami vainikai, nes iš jaunų vaismedžių gau­namas didelis derlius, o genėjimui reikia mažai išlai­dų. Tačiau vėliau labai įsigali viršutinės šakos, stelbia apatines ir reikia sugaišti nemažai laiko genėjimui. Vaismedžius su vegetaciniais žemaūgiais ar pusiau žemaūgiais poskiepiais genėti lengviau — mažiau reikia išpjauti šakų.

Seniai žinomas katilo formos vaismedžių vaini­kas. Anksčiau taip buvo formuojami daugiausia persikai ir abrikosai. Vakarų Europoje pailga ka­tilo forma formuojamos ir obelys.

Pailgo katilo formos vainiko pirmajame aukšte auginamos 2 ar 3 pagrindinės šakos. Jų augimo su   liemeniu   kampas   apie  45°.   Kitos   1   arba   2 šakos auginamos apie 0,4—0,8 m aukštyje nuo pirmųjų šakų. Viršūnė išpjaunama šeštais septin­tais metais apie 1,2—1,6 m aukštyje nuo dirvos paviršiaus. (Iki to laiko vaismedžiai genimi kaip aprašyta.) Toliau vainikai retinami laipsniškai, kas metai išpjaunant po 2—3 šakas nuo liemens, kol lieka pasirinktos 3—4 šakos. Šios 3—4 šakos lai­komos kaip atskiri vainiko liemenys ir tvarkomi jau aprašytu būdu. Ant kiekvienos jų horizontaliai ar apie 45° kampu auginamos šoninės šakos, per stačiai augančios šalinamos arba lankstomos. Apie 10—12 metus kiekviena paliktoji šaka—liemuo taip pat trumpinama 2,0—2,5 m aukštyje nuo dir­vos paviršiaus, o smulkioms šakoms leidžiama augti  tik  iki  2,5—3 m  Taip  suformuotas vaismedis toliau genimas, palaikant rei­kiamą šakų tankumą, aukštį ir vainiko plotį.

Genint ant kamieno ar storesnių šakų padarytos žaizdos užtepamos vandens emulsiniais dažais su 2%  topsino,  fundazolo ar  kito fungicido  priedu.

Suaugusių vaismedžių genėjimas. Genėdami jaunus vaismedžius siekėme, kad jie greičiau užaug­tų ir pradėtų anksti derėti. Suaugusių deran­čių vaismedžių augimas sulėtėja, daugelis šakučių virsta vaisinėmis, daug susiformuoja žiedinių pum­purų, o gausaus žydėjimo metais esti daug užuo­mazgų. Fiziologų nustatyta, kad vaisių užuomaz­gose gaminasi medžiagos, kurios trukdo tais pa­čiais metais šakutėje, kur auga vaisiai, formuotis žiediniams pumpurams kitų metų derliui. Kas metai derančios obelys dažniausiai vienais metais vaisius augina ant vienų šakų, kitais metais ant kitų. Čia,

žinoma, labai svarbu ir bendra vaismedžių būklė, kuri reguliuojama prižiūrint dirvą, tręšiant, laistant, saugant nuo ligų bei kenkėjų. Kiekviena šakutė, kuri ;iugina vaisius ar krauna žiedus, turi turėti gerus lapus. Yra patirta, kad vienam vaisiui užauginti reikia 30—40 gerų lapų. Pavėsyje esančios šakutės sunyksta, nesuformuoja žiedinių pumpurų ir nedera. Derančių vaismedžių svarbiausias genėjimo tikslas ir yra sudaryti geras šviesos sąlygas visoms vais­medžio vainiko dalims ir reguliuoti augimo bei derė­jimo pusiausvyrą.

Norėdami gauti kasmetinį derlių turime vaisme­dį prižiūrėti taip, kad kiekvienais metais būtų jaunų ūglių, kraunančių žiedus, ir derančių šakučių. Dau­gelis obelų veislių turi trejų metų derėjimo ciklą. Pirmais metais išauga ūgliai, geriausia, kai jų ilgis būna apie 10—25 cm. Antraisiais metais ūgliai krauna žiedinius pumpurus, o trečiaisiais auga vaisiai. Tokios veislės yra ‘Uelsi’, ‘Noris’, ‘Lietuvos pepinas’ ir kt. Kai kurios veislės, pavyzdžiui, ‘Pap­rastasis antaninis’, turi keturių metų derėjimo ciklą: ant ūglių žiediniai pumpurai susikrauna per dvejus metus. Reikia pastebėti, kad geriausi vaisiai būna ant jaunų vaisinių šakučių. Intensyvios sodininkystės sodininkai derančiuo­se soduose ir palaiko trejų ar ketverių metų vais medžių derėjimo ciklus. Kiekviena suformuota vais­medžio šaka genima atskirai. Derėjusios šakos pa­vasarį išpjaunamos, paliekant kelių cm ilgio stuob­relius su 2—3 pumpurais, iš kurių išauga nauji ūgliai. Praėjusiais metais šitaip patrumpintos šaku­tės ant išaugintų ūglių formuoja žiedinius pumpu­rus, prieš dvejus metus patrumpintos žydės ir derės. Taip genint svarbiausia, kad kas metai būtų naujų ūglių. Jeigu jų mažai, šakos trumpinamos, kartais labai daug, nupjaunant 3—4 metų šakų prieaugį ardar daugiau. Jeigu ūglių per daug, dalis jų išlau­žoma birželio—liepos mėnesį. Rūpinamasi, kad kiek­vienas ūglis ar šakutė gautų bent 50% tiesiogi­nės saulės šviesos. Šviesa labai reikalinga ir vai­siams. Gaudami tiesioginių saulės spindulių, vaisiai nusispalvina būdinga veislei spalva ir būna vertin­giausi. Laikoma, kad tokį prašviesinamąjį genėjimą reikia baigti bent prieš 4 savaites iki vaisių sky­nimo. Tokiu genėjimu dažniausiai šalinami šiųmeti­niai stačiai į viršų augantieji ūgliai ar kitos šakutės. Tuo pat metu šalinami ir blogai išsivystę vaisiai. Šitaip prižiūrimuose soduose nestandartinių vaisių beveik nebūna.

Rūpindamiesi gerais vaisiais, kartu tvarkome ir visą vaismedį. Minėjome, kad viršutinės vainiko šakos auga stipriau ir stelbia apatines, todėl vir­šutinės visada daugiau trumpinamos negu apatinės ir stengiamasi palaikyti kūgio formos vainiką.

Kaip jau žinome, suaugę vaismedžiai sudaro išti­sinę juostą. Vainiko plotis juostoje turėtų būti apie 3 m. Platesnes juostas blogiau apšviečia saulė. Nugenėtų medžių aukštis yra apie 2—2,5 m. Iki rudens smulkios šakos pasiekia 3 m aukštį.

Dar reikia žinoti, kad labai nugenėtų vaisme­džių, kaip ir gausiai patręštų azotu, vaisiai išauga dideli, tačiau greitai pernoksta ir trumpai laikosi. Dėl šios priežasties genėti reikia saikingai. To­kiais metais, kai žiedinių pumpurų nedaug, reikia mažiau ir genėti, tada nesumažinama užuomazgų, išauga daugiau ir geresnių vaisių. Kai žiedinių pumpurų daug, genėti reikėtų kiek daugiau. Jeigu vainikas retas, galima trumpinti vaisines šakutes.

Derliui reguliuoti reikia išnaudoti ir nederliaus metus. Nederliaus metais yra formuojami žiediniai pumpurai kitų metų derliui. Jeigu nederliaus metų pavasarį vaismedžius daug nugenėsime, sužadinsi­me naujų ūglių augimą, kartu sumažinsime žiedi­nių pumpurų formavimąsi. Kitais metais tokie vais­medžiai mažiau žydės, o praėjusiais metais išaugę ūgliai sukraus žiedinius pumpurus kitų metų derliui.

Mūsų respublikoje verslinė sodininkystė dar jau­na, nėra patirties ir sąlygų taip detaliai genėti vaismedžius, be to, nėra ir kam. Kai kurie mūsų sodai mažai pramečiuoja, bet todėl, kad vieni vais­medžiai dera vienais metais, kiti kitais. Didele pa­žanga reikia laikyti tokius atvejus, kai tame pa­čiame vaismedyje būna įvairaus derėjimo ciklo šakų: su vaisiais, kraunančių žiedinius pumpurus ir ūglių. Šiuo atveju tame pačiame vaismedyje pramečiuos tik pavienės šakos, o vaismedis’derės kiek­vienais metais.Norėdami greitai sureguliuoti kasmetinį derėji­mą, me šalinti visus žiedus. Tos šakos, nuo kurių bus pa­šalinti žiedai, kraus žiedinius pumpurus kitų metų derliui. Salindami žiedus turime išsaugoti lapus ir augimo taškus. Šitaip vieną kartą sureguliuotas derėjimas išlieka ilgą laiką arba iki tol, kol ku­riais nors metais šalčiai nenušaldys žiedų ir der­liaus visai nebus. Po tokių metų vaismedžiai vėl derės kas antri metai ir derėjimą reguliuoti rei­kės iš naujo. Derančios šakos kas keleri metai atjauninamos, nes kuo jos jaunesnės, tuo geresni vaisiai.

Mechanizuotas genėjimas. Genėjimo darbus pa­lengvina mechaninis genėtuvas, montuojamas ant traktoriaus. Tai mechaniškai pakeliami diskiniai pjūklai, kurie gali nupjauti vaismedžių vir­šutines bei šonines šakas. Genėtuvu galima dirbti 12—13 vaismedžių augimo metais, kai reikia juos žeminti arba siaurinti. Šios operacijos atliekamos laipsniškai. Vienais metais žeminama, kitais nu­pjaunamas vienas vainiko šonas, o dar kitais ar po dvejų metų kitas šonas. Po tokio genėjimo auga daug stiprių ūglių. Vasarą arba kitą pavasarį jie tvarkomi jau žinomu būdu. Kartu reikia praretinti per tankiai augančias šakas.

Negenėtų vaismedžių tvarkymas. Kai vaisme­džiai būna neprižiūrimi ilgą laiką, jie išauga aukš­ti, tankiomis susipynusiomis šakomis. Į tokio vai­niko vidų nepatenka šviesa, smulkiosios šakutės, kartu ir derlius, telkiasi šakų galuose. Tvarkant tokius vainikus, laikomasi bendrų genėjimo taisyk­lių: vaismedžiai žeminami, retinami ir trumpinamos šakos. Viršutinės šakos trumpinamos daugiau, apa­tinės mažiau. Ant patrumpintų šakų pagrindų iš miegančių pumpurų išauga daug naujų ūglių, kurie vasarą ar kitais metais retinami. Vertingiausi tie,

kurie auga iš šakos šono. Pakanka, jeigu ūgliai bus paliekami kas 15—30 cm atstumu.

Lieknosios verpstės ir kolonos (pilioriaus) vai­nikai.   Vaismedžiams   su   žemaūgiais   poskiepiais, kurie sodinami 4—2×2—1 m atstumais, formuojami siauri, iki 2—2,5 m aukščio vainikai. Intensyvios sodininkystės kraštuose paplitę lieknosios verpstės, arba grusbeko, bei kolonos, arba pilioriaus, formų vainikai. Abu šie vainikai turi aiškų liemenį. Liek­nosios verpstės vainike apatinės šakos formuojamos apie 50—70  cm  ilgio,  kiek  smailesniu  negu  90° kampu. Kitos šakos  (trumpesnės) paliekamos kas 12—15  cm viena nuo kitos  į  visas puses. Visas vainikas atrodo smailo konuso pavidalo. Visą lai­ką   šalinami   konkurentai   bei   į   viršų   augantieji ūgliai ar stiprios šakos. Tai  daroma  pavasarį ir vasarą.  Vaisinės šakutės   atjauninamos   kas   3— 5 metai, t. y. {aikomas trejų—penkerių metų ša­kučių kaitos ciklas. Kolonos forma panaši į liek­nosios verpstės, tik visos šakos yra vienodo ilgio. Kaip ir lieknosios verpstėsvainikui, taikomas 3— 5 metų   vaisinių šakučių kaitos ciklas.

Pagrindinės vainikų formos

Natūraliai augančių vaismedžių kiekviena gentis, rūšis bei veislė turi skirtingus vainikus: aiškiu lie­meniu ir viršūne, keletu viršūnių, stačiai augančio­mis šakomis, svyrančiomis šakomis, tankiai ir retai išaugusiomis šakomis. Visų natūralių vainikų pro­jekcijos yra apvaiios. Vertikalia kryptimi vainikai būna platus, šiaurį aukšti, rutuliški, kūgiški, piramidiski, kiaušinjški, atvirkščiai kiaušiniški ir įvairių pereinamų forrnų. Soduose natūralūs vainikai keičiami. Pagal pro­jekciją jie galj būti apvalūs, kai vainiko šakos yra vienodo ilgio jr išsidėsčiusios vienodai į visas puses; ovalus kaj šakos išdėstomos į dvi priešin­gas puses. Nūo pagrindinės linijos jos gali nu­krypti apie 30—40°. Kituose dviejuose šonuose trumpinamos. Ilgosios šakos gali eiti eilės arba tarpueilio kryptimi. Plokščiųjų vainikų šakos dėsto­mos tik į dvi puses, eilių kryptimi. Pagal vainiko liemenį vainikai būna liemeniniai, kuriuose liemuo ir viršūnė išlieka visą vaismedžio amžių, beliemeniai — vazos, katilo formos, kai pag­rindinės šakos išaugusios beveik iš vienos vietos, o liemuo virš jų pašalinamas; liemeniniai beviršniai, kai pagrindinės šakos suformuojamos ant lie­mens, o baigus formuoti viršūnė išpjaunama; gulstieji, kai liemuo iš vertikalios padėties nulen­kiamas į horizontalią, besidriekia arti žemės.

Liemeniniai ir liemeniniai beviršūniai dar ski­riasi šakų išsidėstymu. Artimi natūraliam šakų išsi­dėstymui yra aukštiniai vainikai. Liemens viršūnės ūglio viršutinėje dalyje išauga stipriausi nauji ūg­liai ir sudaro lyg šakų aukštą. Kitais metais susi­daro antras aukštas ir t. t. Dirbtinai kiekvie­name aukšte palikus atitinkamą šakų skaičių — 5, 4, 3, 2 ar 1 — galima suformuoti 2, 3 aukštų vainikus. Aukštiniai vainikai yra labai aukšti ir gali būti formuojami tik pietų kraštuose, kur daug saulės. Mūsų respublikoje, kur nedaug saulės, paliekamos ne daugiau kaip penkios pagrin­dinės šakos. Dvi ar trys iš jų turi būti pirmame aukšte, nedideliu atstumu viena nuo kitos, o kitos 2—3 išdėstomos ant liemens kas 60—100 cm viena nuo kitos arba grupėmis. Virš penktos šakos vir­šūnė nupjaunama.

Sodininkystės praktikoje patirta, kad kuo jauni vaismedžiai mažiau genimi, tuo anksčiau pradeda derėti. Todėl intensyvios sodininkystės kraštuose jaunų vaismedžių genėjimas labai paprastinamas. Sukurta vadinama laisvoji vainikų forma arba krūmas. Laisvai formuojami vaismedžiai iki 10 me­lų mažai genimi. Iki to laiko jie pradeda gausiai derėti. Po dešimties metų vaismedžių vainikai sutankėja, vaisiai gauna mažai šviesos ir prastėja. Nuo 7—10 metų pradedama vainiką intensyviai retinti bei formuoti. Formuojami vainikai dažniau­siai siaurinami, daromi ovalios projekcijos. Kadan­gi vaismedžiai eilėse sodinami tankiai, netrukus šakos susisiekia ir susidaro ištisa apie 3 m pločio vaismedžių juosta. Laisvas tarpas tarp juostų taip pat yra apie 2,5—3 m.

Vaismedžiai su žemaūgiais, pusiau žemaūgiais poskiepiais bei žemaūgiais intarpais gamybiniuose soduose taip pat daugiausia formuojami jau minė­to laisvo krūmo forma. Kai labiau ribojamas šakų ilgis, vainikas vadinamas verpstiniu krūmu (špindelbušu).

Labai intensyviuose soduose vaismedžiai su že­maūgiais ar pusiau žemaūgiais poskiepiais dar formuojami lieknosios verpstės, kolonos, palmetės bei kitomis formomis. Mėgėjiškoje sodininkystėje sukurtos įvairios dekoratyvios vaismedžių for­mos — kordonai, žvakidės ir įvairios kitos. Siaurės kraštuose, kur pastovi sniego danga, auginami gulstieji vaismedžiai.

Taip pat skaitykite: