
Obelų Ir kriaušių genėjimas
Pasodintų medelių genėjimas. Į sodą sodinami vienamečiai arba dvimečiai medeliai. Vienamečiai medeliai dar neturi vainikų arba tik vieną kitą išaugusią šoninę šakutę. Dvimečiai skiepai yra patrumpinami medelyne ir turi išaugusias vienametes busimo vainiko šakutes. Šių šakučių dažniausiai būna per daug, jos nevienodo ilgio ir išaugusios nevienodu kampu. Patrumpinus šakutes, medelis geriau prigyja
Rudenį pasodinti medeliai genimi anksti pavasarį, o pavasarį pasodinti — tuoj po sodinimo. Galima tai atlikti ir prieš sodinimą.
Dvimečiams skiepams pirmiausia parenkamos 2—3 pagrindinės šakos. Pageidaujama, kad jos augtų eilės kryptimi, nes taip patogiau sudaryti ištisą vaismedžių juostą. Pagrindinės šakos iš liemens auginamos ne smailesniu kaip 45° kampu. Kai šakos auga smailesniu kampu, jos atlenkiamos įdedant tarp šakos ir liemens spyrelius, pririšant špagatu prie kamieno ar kitaip. Parinktos šakos apie 1/3 jų ilgio patrumpinamos. Atlenktų ir patrumpintų šakų viršūnės turi būti viename aukštyje, o viršūniniai pumpurai palikti į lauko pusę. Jei parinktos šakos nevienodo stiprumo, tai stipresnės labiau atlenkiamos arba daugiau patrumpinamos. Jeigu šakos labai nusvirusios, špagatu galima pakelti, o galinį pumpurą palikti vainiko vidaus pusėje. Viršūnė trumpinama apie 50—60 cm aukštyje nuo viršutinės šakos pagrindo arba apie 20—25 cm aukščiau patrumpintų šakų galų. Viršūnės konkurentas išpjaunamas visai arba atlenkiamas į apačią lanku. Kai konkurentų būna ne vienas, o du ar trys, tada geriau išpjauti viršūnę su vienu ar dviem konkurentais, o viršūne palikti apatinįjį konkurentą. Kitos vainike esančios šakutės išpjaunamos arba atlenkiamos į apačią.
Kamieno zonoje esantieji ūgliai apie 60—80 cm iki pirmosios vainiko šakos išpjaunami visai.
Paprasčiau formuoti vienamečius medelius. Parenkamas norimo aukščio kamienėlis ir pridedamas tas ilgis, kurį užima pagrindinės šakos. Jeigu kamienėlio aukštį pasirinksime 60—70 cm, o pagrindinių šakų tarpas apie 20 cm, tai vienametuką reikės patrumpinti 80—90 cm aukštyje. Viršūninis pumpuras paliekamas iš tos pusės, kurioje buvo nupjautas poskiepis virš kultūrinės akutės Kamienėlio zonoje išaugę ūgliai šalinami. Jeigu yra ūglių vainiko zonoje, jie dažniausiai būna silpni ir trumpinami, paliekant 2—4 pumpurus. Kai iš paliktų pumpurų išauga ūgliai, geriausia kryptimi augantis paliekamas pagrindinei šakai, kiti pinciruojami.
Jaunų vaismedžių genėjimas. Pirmuosius kelerius sode augimo metus vaismedžiai mažai genimi. Rūpinamasi, kad pagrindinės šakos iš liemens augtų ne mažesniu kaip 45° kampu. Jeigu šakos augimo kampas mažas, atlenkiamas spyreliu, špagatu, įvairios formos vielos kabėmis ar dar kitaip. Reguliuojamas taip pat šakų tankis. Tai daroma trumpinant vaismedžio viršūnę ir pagrindines šakas. Tokių veislių, kurios mažai šakojasi, viršūnė trumpinama daugiau, kurių gerai šakojasi — nedaug. Dažniausiai viršūnė trumpinama apie 50— 60 cm atstumu nuo žemiau esančios pagrindinės šakos.
Iš patrumpinto viršūninio ūglio viršutinio pumpuro auga nauja viršūnė, o iš vieno, dviejų, kartais trijų gretimų pumpurų auga statūs ūgliai — viršūnės konkurentai. Šiuos ūglius reikia paversti naudingomis šakomis. Vasaros pradžioje, dar nesumedėjusius, galima atlenktus pritvirtinti virvele, spyreliais, kabėmis, supinti su kitais, susukti, įlaužti ar dar kitaip. Oglius atlenkti galima skalbinių segtukais. Segtukai segami virš sprogstančio konkuruojančio ūglio pumpuro. Augdamas ūglis atsiremia į segtuką ir pakrypsta horizontalia kryptimi. Po dviejų savaičių segtukus galima nuimti ir užsegti virš kitų, jau augančių ūgliųPagrindinių pirmos eilės šakų skaičius šiuo metu neribojamas. Tačiau tas, kurios auga į viršų, reikia šalinti, nes paliktos tankina vainiką. Geriausios į šonus augančios šakos. Tas pats daroma su ūgliais. Į viršų augančius ūglius geriausia išlaužti dar jaunus, birželio—liepos mėnesį (šį darbą gali atlikti moksleiviai). Kai ūglių mažai, į viršų augantieji nešalinami, bet birželio—liepos mėnesį atlenkiami horizontaliai. Mažai šoninių ūglių turinčių šakų galiniai ūgliai 1/3 patrumpinami, tada daugiau šakojasi. Mažai patrumpinti mažai šakojasi. Šakojimuisi ūgliai trumpinami pavasarį ties pumpuro viršūne . Jeigu dėl kurių nors priežasčių liko neišlankstyti viršūnės konkurentai, pavasarį juos reikia išpjauti arba nulenkti, nes kitaip jie labai sutankins vainiką. Kartais reikia pakeisti šakos augimo kryptį, tada ji trumpinama iki gero atsišakojimo . Per trejus ar ketverius metus šitaip formuojami medeliai užauga apie 2—3 m aukščio ir turi apie 10—15 iš liemens išaugusių šakų. Kai kurių veislių vaismedžiai tuo laikotarpiu pradeda derėti. Gausiausiai vaismedžiai dera 7—10 metais. Vėliau jie tvarkomi įvairiai. Kai pagrindinės šakos išauginamos beveik horizontaliai, viršūnę rekomenduojama išpjauti 2—2,5 m aukštyje virš kurios nors pag
rindinės šakos, kad su visomis smulkiomis šakomis vaismedis būtų ne aukštesnis kaip 2,5—3 m. Septintaisiais, kai kurių retais vainikais veislių dešimtaisiais metais pradedamas retinti ir vainikas. Dabar jau reikia pasirinkti, kurios šakos sudarys vainiko pagrindą. Pirmame aukšte, arba vainiko apačioje, paliekamos 2—3 eilių arba joms artima kryptimi augančios šakos. Kitos 2—3 šakos išdėstomos į visas puses per likusį liemens ilgį. Geram vainikui užtenka 4—5 pagrindinių šakų. Parinkus šakas, kitos laipsniškai šalinamos. Kas metai nuo liemens išpjaunamos 2—3 šakos. Pirmiausia pjaunamos stipriausios, kurios labiausiai tankina vainiką, arba tos, kurios labiausiai auga į tarpueilius. Laipsniškai formuojamos ištisos vaismedžių juostos. Sakos, kurios auga eilių kryptimi, genimos tik tiek, kiek reikia reguliuoti jų tankumą, t. y. mažai besišakojančias kiek patrumpinti, tankias praretinti, o viršutines susilpninti, kad nestelbtų žemesniųjų. Į tarpueilius augančios šakos trumpinamos iki atsišakojimų, kurie eina eilių kryptimi. Bendras vaismedžių juostos plotis būna apie 3 m ir toks pat tarpas tarp vaismedžių vainikų.
Kai pasilieka tik numatytas pagrindinių šakų skaičius, laikoma, kad vainikai suformuoti. Toliau genėjimu palaikomas vaismedžių geras derėjimas ir jų augimas.
Aprašytasis genėjimas labai tinkamas iki suformuojami vainikai, nes iš jaunų vaismedžių gaunamas didelis derlius, o genėjimui reikia mažai išlaidų. Tačiau vėliau labai įsigali viršutinės šakos, stelbia apatines ir reikia sugaišti nemažai laiko genėjimui. Vaismedžius su vegetaciniais žemaūgiais ar pusiau žemaūgiais poskiepiais genėti lengviau — mažiau reikia išpjauti šakų.
Seniai žinomas katilo formos vaismedžių vainikas. Anksčiau taip buvo formuojami daugiausia persikai ir abrikosai. Vakarų Europoje pailga katilo forma formuojamos ir obelys.
Pailgo katilo formos vainiko pirmajame aukšte auginamos 2 ar 3 pagrindinės šakos. Jų augimo su liemeniu kampas apie 45°. Kitos 1 arba 2 šakos auginamos apie 0,4—0,8 m aukštyje nuo pirmųjų šakų. Viršūnė išpjaunama šeštais septintais metais apie 1,2—1,6 m aukštyje nuo dirvos paviršiaus. (Iki to laiko vaismedžiai genimi kaip aprašyta.) Toliau vainikai retinami laipsniškai, kas metai išpjaunant po 2—3 šakas nuo liemens, kol lieka pasirinktos 3—4 šakos. Šios 3—4 šakos laikomos kaip atskiri vainiko liemenys ir tvarkomi jau aprašytu būdu. Ant kiekvienos jų horizontaliai ar apie 45° kampu auginamos šoninės šakos, per stačiai augančios šalinamos arba lankstomos. Apie 10—12 metus kiekviena paliktoji šaka—liemuo taip pat trumpinama 2,0—2,5 m aukštyje nuo dirvos paviršiaus, o smulkioms šakoms leidžiama augti tik iki 2,5—3 m Taip suformuotas vaismedis toliau genimas, palaikant reikiamą šakų tankumą, aukštį ir vainiko plotį.
Genint ant kamieno ar storesnių šakų padarytos žaizdos užtepamos vandens emulsiniais dažais su 2% topsino, fundazolo ar kito fungicido priedu.
Suaugusių vaismedžių genėjimas. Genėdami jaunus vaismedžius siekėme, kad jie greičiau užaugtų ir pradėtų anksti derėti. Suaugusių derančių vaismedžių augimas sulėtėja, daugelis šakučių virsta vaisinėmis, daug susiformuoja žiedinių pumpurų, o gausaus žydėjimo metais esti daug užuomazgų. Fiziologų nustatyta, kad vaisių užuomazgose gaminasi medžiagos, kurios trukdo tais pačiais metais šakutėje, kur auga vaisiai, formuotis žiediniams pumpurams kitų metų derliui. Kas metai derančios obelys dažniausiai vienais metais vaisius augina ant vienų šakų, kitais metais ant kitų. Čia,
žinoma, labai svarbu ir bendra vaismedžių būklė, kuri reguliuojama prižiūrint dirvą, tręšiant, laistant, saugant nuo ligų bei kenkėjų. Kiekviena šakutė, kuri ;iugina vaisius ar krauna žiedus, turi turėti gerus lapus. Yra patirta, kad vienam vaisiui užauginti reikia 30—40 gerų lapų. Pavėsyje esančios šakutės sunyksta, nesuformuoja žiedinių pumpurų ir nedera. Derančių vaismedžių svarbiausias genėjimo tikslas ir yra sudaryti geras šviesos sąlygas visoms vaismedžio vainiko dalims ir reguliuoti augimo bei derėjimo pusiausvyrą.
Norėdami gauti kasmetinį derlių turime vaismedį prižiūrėti taip, kad kiekvienais metais būtų jaunų ūglių, kraunančių žiedus, ir derančių šakučių. Daugelis obelų veislių turi trejų metų derėjimo ciklą. Pirmais metais išauga ūgliai, geriausia, kai jų ilgis būna apie 10—25 cm. Antraisiais metais ūgliai krauna žiedinius pumpurus, o trečiaisiais auga vaisiai. Tokios veislės yra ‘Uelsi’, ‘Noris’, ‘Lietuvos pepinas’ ir kt. Kai kurios veislės, pavyzdžiui, ‘Paprastasis antaninis’, turi keturių metų derėjimo ciklą: ant ūglių žiediniai pumpurai susikrauna per dvejus metus. Reikia pastebėti, kad geriausi vaisiai būna ant jaunų vaisinių šakučių. Intensyvios sodininkystės sodininkai derančiuose soduose ir palaiko trejų ar ketverių metų vais medžių derėjimo ciklus. Kiekviena suformuota vaismedžio šaka genima atskirai. Derėjusios šakos pavasarį išpjaunamos, paliekant kelių cm ilgio stuobrelius su 2—3 pumpurais, iš kurių išauga nauji ūgliai. Praėjusiais metais šitaip patrumpintos šakutės ant išaugintų ūglių formuoja žiedinius pumpurus, prieš dvejus metus patrumpintos žydės ir derės. Taip genint svarbiausia, kad kas metai būtų naujų ūglių. Jeigu jų mažai, šakos trumpinamos, kartais labai daug, nupjaunant 3—4 metų šakų prieaugį ardar daugiau. Jeigu ūglių per daug, dalis jų išlaužoma birželio—liepos mėnesį. Rūpinamasi, kad kiekvienas ūglis ar šakutė gautų bent 50% tiesioginės saulės šviesos. Šviesa labai reikalinga ir vaisiams. Gaudami tiesioginių saulės spindulių, vaisiai nusispalvina būdinga veislei spalva ir būna vertingiausi. Laikoma, kad tokį prašviesinamąjį genėjimą reikia baigti bent prieš 4 savaites iki vaisių skynimo. Tokiu genėjimu dažniausiai šalinami šiųmetiniai stačiai į viršų augantieji ūgliai ar kitos šakutės. Tuo pat metu šalinami ir blogai išsivystę vaisiai. Šitaip prižiūrimuose soduose nestandartinių vaisių beveik nebūna.
Rūpindamiesi gerais vaisiais, kartu tvarkome ir visą vaismedį. Minėjome, kad viršutinės vainiko šakos auga stipriau ir stelbia apatines, todėl viršutinės visada daugiau trumpinamos negu apatinės ir stengiamasi palaikyti kūgio formos vainiką.
Kaip jau žinome, suaugę vaismedžiai sudaro ištisinę juostą. Vainiko plotis juostoje turėtų būti apie 3 m. Platesnes juostas blogiau apšviečia saulė. Nugenėtų medžių aukštis yra apie 2—2,5 m. Iki rudens smulkios šakos pasiekia 3 m aukštį.
Dar reikia žinoti, kad labai nugenėtų vaismedžių, kaip ir gausiai patręštų azotu, vaisiai išauga dideli, tačiau greitai pernoksta ir trumpai laikosi. Dėl šios priežasties genėti reikia saikingai. Tokiais metais, kai žiedinių pumpurų nedaug, reikia mažiau ir genėti, tada nesumažinama užuomazgų, išauga daugiau ir geresnių vaisių. Kai žiedinių pumpurų daug, genėti reikėtų kiek daugiau. Jeigu vainikas retas, galima trumpinti vaisines šakutes.
Derliui reguliuoti reikia išnaudoti ir nederliaus metus. Nederliaus metais yra formuojami žiediniai pumpurai kitų metų derliui. Jeigu nederliaus metų pavasarį vaismedžius daug nugenėsime, sužadinsime naujų ūglių augimą, kartu sumažinsime žiedinių pumpurų formavimąsi. Kitais metais tokie vaismedžiai mažiau žydės, o praėjusiais metais išaugę ūgliai sukraus žiedinius pumpurus kitų metų derliui.
Mūsų respublikoje verslinė sodininkystė dar jauna, nėra patirties ir sąlygų taip detaliai genėti vaismedžius, be to, nėra ir kam. Kai kurie mūsų sodai mažai pramečiuoja, bet todėl, kad vieni vaismedžiai dera vienais metais, kiti kitais. Didele pažanga reikia laikyti tokius atvejus, kai tame pačiame vaismedyje būna įvairaus derėjimo ciklo šakų: su vaisiais, kraunančių žiedinius pumpurus ir ūglių. Šiuo atveju tame pačiame vaismedyje pramečiuos tik pavienės šakos, o vaismedis’derės kiekvienais metais.Norėdami greitai sureguliuoti kasmetinį derėjimą, me šalinti visus žiedus. Tos šakos, nuo kurių bus pašalinti žiedai, kraus žiedinius pumpurus kitų metų derliui. Salindami žiedus turime išsaugoti lapus ir augimo taškus. Šitaip vieną kartą sureguliuotas derėjimas išlieka ilgą laiką arba iki tol, kol kuriais nors metais šalčiai nenušaldys žiedų ir derliaus visai nebus. Po tokių metų vaismedžiai vėl derės kas antri metai ir derėjimą reguliuoti reikės iš naujo. Derančios šakos kas keleri metai atjauninamos, nes kuo jos jaunesnės, tuo geresni vaisiai.
Mechanizuotas genėjimas. Genėjimo darbus palengvina mechaninis genėtuvas, montuojamas ant traktoriaus. Tai mechaniškai pakeliami diskiniai pjūklai, kurie gali nupjauti vaismedžių viršutines bei šonines šakas. Genėtuvu galima dirbti 12—13 vaismedžių augimo metais, kai reikia juos žeminti arba siaurinti. Šios operacijos atliekamos laipsniškai. Vienais metais žeminama, kitais nupjaunamas vienas vainiko šonas, o dar kitais ar po dvejų metų kitas šonas. Po tokio genėjimo auga daug stiprių ūglių. Vasarą arba kitą pavasarį jie tvarkomi jau žinomu būdu. Kartu reikia praretinti per tankiai augančias šakas.
Negenėtų vaismedžių tvarkymas. Kai vaismedžiai būna neprižiūrimi ilgą laiką, jie išauga aukšti, tankiomis susipynusiomis šakomis. Į tokio vainiko vidų nepatenka šviesa, smulkiosios šakutės, kartu ir derlius, telkiasi šakų galuose. Tvarkant tokius vainikus, laikomasi bendrų genėjimo taisyklių: vaismedžiai žeminami, retinami ir trumpinamos šakos. Viršutinės šakos trumpinamos daugiau, apatinės mažiau. Ant patrumpintų šakų pagrindų iš miegančių pumpurų išauga daug naujų ūglių, kurie vasarą ar kitais metais retinami. Vertingiausi tie,
kurie auga iš šakos šono. Pakanka, jeigu ūgliai bus paliekami kas 15—30 cm atstumu.
Lieknosios verpstės ir kolonos (pilioriaus) vainikai. Vaismedžiams su žemaūgiais poskiepiais, kurie sodinami 4—2×2—1 m atstumais, formuojami siauri, iki 2—2,5 m aukščio vainikai. Intensyvios sodininkystės kraštuose paplitę lieknosios verpstės, arba grusbeko, bei kolonos, arba pilioriaus, formų vainikai. Abu šie vainikai turi aiškų liemenį. Lieknosios verpstės vainike apatinės šakos formuojamos apie 50—70 cm ilgio, kiek smailesniu negu 90° kampu. Kitos šakos (trumpesnės) paliekamos kas 12—15 cm viena nuo kitos į visas puses. Visas vainikas atrodo smailo konuso pavidalo. Visą laiką šalinami konkurentai bei į viršų augantieji ūgliai ar stiprios šakos. Tai daroma pavasarį ir vasarą. Vaisinės šakutės atjauninamos kas 3— 5 metai, t. y. {aikomas trejų—penkerių metų šakučių kaitos ciklas. Kolonos forma panaši į lieknosios verpstės, tik visos šakos yra vienodo ilgio. Kaip ir lieknosios verpstėsvainikui, taikomas 3— 5 metų vaisinių šakučių kaitos ciklas.
Pagrindinės vainikų formos
Natūraliai augančių vaismedžių kiekviena gentis, rūšis bei veislė turi skirtingus vainikus: aiškiu liemeniu ir viršūne, keletu viršūnių, stačiai augančiomis šakomis, svyrančiomis šakomis, tankiai ir retai išaugusiomis šakomis. Visų natūralių vainikų projekcijos yra apvaiios. Vertikalia kryptimi vainikai būna platus, šiaurį aukšti, rutuliški, kūgiški, piramidiski, kiaušinjški, atvirkščiai kiaušiniški ir įvairių pereinamų forrnų. Soduose natūralūs vainikai keičiami. Pagal projekciją jie galj būti apvalūs, kai vainiko šakos yra vienodo ilgio jr išsidėsčiusios vienodai į visas puses; ovalus kaj šakos išdėstomos į dvi priešingas puses. Nūo pagrindinės linijos jos gali nukrypti apie 30—40°. Kituose dviejuose šonuose trumpinamos. Ilgosios šakos gali eiti eilės arba tarpueilio kryptimi. Plokščiųjų vainikų šakos dėstomos tik į dvi puses, eilių kryptimi. Pagal vainiko liemenį vainikai būna liemeniniai, kuriuose liemuo ir viršūnė išlieka visą vaismedžio amžių, beliemeniai — vazos, katilo formos, kai pagrindinės šakos išaugusios beveik iš vienos vietos, o liemuo virš jų pašalinamas; liemeniniai beviršniai, kai pagrindinės šakos suformuojamos ant liemens, o baigus formuoti viršūnė išpjaunama; gulstieji, kai liemuo iš vertikalios padėties nulenkiamas į horizontalią, besidriekia arti žemės.
Liemeniniai ir liemeniniai beviršūniai dar skiriasi šakų išsidėstymu. Artimi natūraliam šakų išsidėstymui yra aukštiniai vainikai. Liemens viršūnės ūglio viršutinėje dalyje išauga stipriausi nauji ūgliai ir sudaro lyg šakų aukštą. Kitais metais susidaro antras aukštas ir t. t. Dirbtinai kiekviename aukšte palikus atitinkamą šakų skaičių — 5, 4, 3, 2 ar 1 — galima suformuoti 2, 3 aukštų vainikus. Aukštiniai vainikai yra labai aukšti ir gali būti formuojami tik pietų kraštuose, kur daug saulės. Mūsų respublikoje, kur nedaug saulės, paliekamos ne daugiau kaip penkios pagrindinės šakos. Dvi ar trys iš jų turi būti pirmame aukšte, nedideliu atstumu viena nuo kitos, o kitos 2—3 išdėstomos ant liemens kas 60—100 cm viena nuo kitos arba grupėmis. Virš penktos šakos viršūnė nupjaunama.
Sodininkystės praktikoje patirta, kad kuo jauni vaismedžiai mažiau genimi, tuo anksčiau pradeda derėti. Todėl intensyvios sodininkystės kraštuose jaunų vaismedžių genėjimas labai paprastinamas. Sukurta vadinama laisvoji vainikų forma arba krūmas. Laisvai formuojami vaismedžiai iki 10 melų mažai genimi. Iki to laiko jie pradeda gausiai derėti. Po dešimties metų vaismedžių vainikai sutankėja, vaisiai gauna mažai šviesos ir prastėja. Nuo 7—10 metų pradedama vainiką intensyviai retinti bei formuoti. Formuojami vainikai dažniausiai siaurinami, daromi ovalios projekcijos. Kadangi vaismedžiai eilėse sodinami tankiai, netrukus šakos susisiekia ir susidaro ištisa apie 3 m pločio vaismedžių juosta. Laisvas tarpas tarp juostų taip pat yra apie 2,5—3 m.
Vaismedžiai su žemaūgiais, pusiau žemaūgiais poskiepiais bei žemaūgiais intarpais gamybiniuose soduose taip pat daugiausia formuojami jau minėto laisvo krūmo forma. Kai labiau ribojamas šakų ilgis, vainikas vadinamas verpstiniu krūmu (špindelbušu).
Labai intensyviuose soduose vaismedžiai su žemaūgiais ar pusiau žemaūgiais poskiepiais dar formuojami lieknosios verpstės, kolonos, palmetės bei kitomis formomis. Mėgėjiškoje sodininkystėje sukurtos įvairios dekoratyvios vaismedžių formos — kordonai, žvakidės ir įvairios kitos. Siaurės kraštuose, kur pastovi sniego danga, auginami gulstieji vaismedžiai.