Pelargonijos, snaputinių šeimos krūmai, puskrūmiai ir žolės. Auginama daug hibridinių formų, kurios sudaro 4 dideles grupes.
Didžiažiedėms{karališkosioms) pelargonijoms būdingi dideli žiedai nuo baltų iki rožiškai raudonų ir beveik juodų atspalvių arba margi — dviejų trijų spalvų. Lapai klostyti, smulkiai dantytais pakraščiais.
Gebeniškosios pelargonijos kilusios iš skydinių pelargonijų. Jų taip pat yra daug kultūrinių formų tuščiaviduriais, pilnaviduriais ir pusiau pilnaviduriais žiedais, kurie susitelkę skėčiais ant ilgų žiedynkočių. Būdinga ypatybė — vijoklinis arba šliaužiantis stiebas. Patartina pelargonijas auginti kaip svyrančiuosius augalus arba balkonams papuošti.
Juostuotosios pelargonijos turi gražiai išmargintus lapus ir kuklius žiedus.
Kvapiųjų pelargonijų lapuose yra eterinių aliejų, todėl jos labai savitai kvepia. Lapai šviesiai žali, giliai suskaldyti, žiedai smulkučiai, nuo baltų iki violetinių.
Visos šios pelargonijos žydi 7—10 mėnesių per metus. Dėl sukulentinių lapų jos gerai auga ir sausoje žemėje; kad gausiai žydėtų, jas reikia laikyti saulėtoje vietoje ir tręšti. Žiemą laikomos sausai, vėsioje patalpoje. Žemės mišinys sudaromas iš velėninės ir lapinės žemės bei smėlio. Pavasarį persodinti augalai trumpai apkarpomi. Juostuotųjų ir di-didžiažiedžių pelargonijų šakelės po apkarpymo turi būti ne ilgesnės kaip 10 cm. Rugpjūtį patartina dar kartą apkarpyti senus augalus (kad „atsinaujintų”). Kiekviename stiebelyje reikia palikti po 2—3 ūglius. Sutrumpinus šaknis, augalas persodinamas į mažesnį vazoną. Pelargonijos dauginamos šviežiai surinktomis Sėklomis arba auginiais (nuo kovo iki rugpjūčio). Auginiai išpjaunami iš stiprių ūglių su 3—4 lapais ir įšaknydinami smėlyje su durpinės žemės priemaiša. Prieš sodinimą auginiai valandą padžiovinami ir iki įsišaknijimo truputį atsargiai purškiami vandeniu, kad neimtų pūti.