Skiepų auginimas

Skiepų auginimas.

Iš daigyno iškasti poskiepiai tolesniam auginimui į skiepyną sodinami rudenį arba pavasarį. Pavasarį sodintini kiek galima anksčiau. Geriems medeliams išauginti pakanka 50-60 cm atstumų tarp eilių ir 20-25 cm eilėse. Jeigu numatome auginti vienamečius skiepus, atstumus eilėse galima sumažinti iki 15 cm. Vieno aro plote galima išauginti iki 700 ir daugiau medelių.

Prieš sodinimą poskiepiai patrumpinami iki 30-35 cm aukščio, paso­dinti mulčiuojami durpėmis, perpuvusiu mėšlu, pjuvenomis ar kitomis medžiagomis. Prigiję poskiepiai maždaug po 1 – 1,5 mėnesio tręšiami azoto trąšomis (2-2,5 kg/a). Vieną dvi savaites prieš akiavimą poskiepius naudinga nupurkšti 0,5-0,7% karbamido tirpalu.

Poskiepius geriausiai akiuoti, kai jie vešliausiai auga ir gerai atšoka jų žievė. Lietuvoje šis laikotarpis trunka maždaug nuo liepos iki rugpjū­čio vidurio. Kuo anksčiau įakiuosime, tuo daugiau laiko bus suaugti aku­tėms su poskiepiu, tuo geriau jos žiemos.

Skiepūglius akiavimui geriausiai ruošti tą pačią dieną. Visais atve­jais jų nereikėtų laikyti ilgiau kaip 2-3 dienas. Ruošiant skiepūglius, tuojau pat pašalinami lapai, paliekant 1 – 1,5 cm lapkotį. Akiuojant pri­glaudimo būdu lapkočius prieš išpjaunant akutes geriausia visiškai paša­linti. Paruošti skiepūgliai laikomi drėgnoje, vėsioje ir tamsioje vietoje. Skiepijimui tinkamiausios pakankamai subrendusios akutės iš ūglio vidu­rio, bet galima naudoti, ypač retesnių veislių, ir viršutinės akutės.

Dažniausiai akiuojama į T formos pjūvį. Poskiepyje padaromas T pjū­vis ir lengvai atkeliamas žievės pakraštys. Perpjaunama tik žievė, kuo mažiau pažeidžiant medieną. Akutė išpjaunama su plonu (popieriaus lapo storio) medienos sluoksniu arba visiškai be jo ir įstatoma pakišant ją po pakelta poskiepio žieve. Labai svarbu, kad pumpuras būtų skydelio viduryje. Skiepijimo komponentai pradeda suaugti nuo apačios ir, jeigu pumpuras yra viršutinėje dalyje, kol susijungia visi audiniai, jis gali iš­džiūti. Skydelio dalis virš pumpuro turi būti ne trumpesnė kaip 1 -1,5 cm.

Pastaruoju metu dažnai akiuojama priglaudimu. Šis būdas nepamai­nomas akiuojant plonus poskiepius ir, kai blogai atšoka žievė. Nuo anks­čiau aprašyto būdo jis skiriasi tuo, kad poskiepio žievė ne atkeliama, bet nupjaunama iki medienos, paliekant trumpą liežuvėlį akutei įstatyti. Akutė visa plokštuma glaudžiamą prie poskiepio brazdo, bet jo žievė akutės ne­apgaubia. Kaip parodė tyrimai, akutės prigyja ne blogiau, o akiuoti daug lengviau, darbo sparta padidėja 30-40%.

Įstatytos akutės tuojau pat užrišamos. Geriausiai rišti siaura 5-8 mm pločio polichlorviniline plėvele ištisai, taip pat ir pumpurą. Akiuojant priglaudimu,  reikia   ištisai   aprišti   akutes.   Kad   akutė  nepasistumtų  nuo  pjūvio vietos, patariama pašalinti lapkotį. Praėjus 3-4 savaitėms nuo akiavimo, plėvelė nurišama  ir akiuoti poskiepiai paliekami žiemoti.

Anksti pavasarį patikrinama, ar prigijusios akutės ir poskiepiai nu­kerpami virš prigijusių akučių, kad jos neišdžiūtų ir geriau sprogtų. Trum­pas dagelis nukerpamas vėliau, pradėjus augti kultūriniam ūgliui. Poskie­pius su neprigijusiomis akutėmis pavasarį galima perškiepyti ūgleliu pri­glaudimo arba šoninio pjūvio būdu.

Vegetacijos metu sprogsta ne tik kultūrinė akutė, bet ir laukinės po­skiepio atžalos. Kad jos neužgožtų kultūrinio ūglio, sistemingai šalinamos. Kai kurių veislių kultūriniai ūgliai pirmaisiais metais linkę šakotis. Soduose mes auginame vaismedžius su 50-60 cm arba aukštesniais kamienais. Šakos, išaugusios kamieno zonoje, be reikalo silpnina augimą, o pasodi­nus į sodą, jos vis tiek turi būti pašalintos. Todėl jas geriau išlaužti arba patrumpinti iki 2-3 lapų pačioje augimo pradžioje, kad geriau augtų šakos vainiko vystymosi zonoje.

Anksti pavasarį skiepeliai tręšiami azoto trąšomis (1,5-2 kg/a amo­nio salietros arba 1,2-1,5 kg/a karbamido). Jeigu vasarą skiepai nevešus, juos naudinga 1-2. kartus nupurkšti 0,5% karbamido tirpalu. Be įprastos priežiūros (ravėjimų ir purenimo), jaunus medelius reikia labai saugoti nuo amarų ir ligų.

Vyšnių ir slyvų skiepai į sodą sodinami tik vienamečiai. Nelygu veislė, jie gali būti su šoninėmis šakomis arba be jų, tik neturį būti bereikalingų šakelių kamieno zonoje.

Obelų ir kriaušių vienamečiai skiepai išauga silpnesni negu kaulavaisinių augalų, tačiau tokie skiepai sodams veisti visiškai tinka. Dažnai jie yra net geresni už dvimečius ar trimečius skiepus. Svarbiausias rodik­lis – jų aukštis. Į sodą galima sodinti vienmetukus, kurie ne mažesni kaip 90-110 cm.

Auginant dvimečius skiepus, antrų metų pavasarį vienmetukai patrum­pinami 80-90 cm aukštyje, skaičiuojant, kad kamienas susidarys 50-70 cm,
o vainiko zona – 20-25 cm.

Vasarą šalinami arba trumpinamos (pinciruojamos) šoninės šakelės kamieno zonoje ir smailiu kampu išaugę konkurentai (viršutinės vainiko šakos).

Kiti dvimečių skiepų priežiūros darbai, kaip tręšimas, purenimas, ravė­jimas, apsauga  nuo ligų ir kenkėjų  tokie pat kaip vienmetukų.

 

Skiepų auginimas su žemaūgiais intarpais. Vaismedžiai su vegetaty­viniais poskiepiais turi daug privalumų. Jie auga mažesni, anksčiau pra­deda derėti, jų vaisiai būna stambesni, ryškesnės spalvos. Prižiūrėti to­kius vaismedžius ir skinti vaisius daug lengviau.

Tačiau žemaūgiams vaismedžiams plisti trūksta poskiepių, nes juos sunku ir labai nespartu dauginti. Tyrimai parodė, kad žemaūgiai vaisme­džiai išauga ne tik su specialaus poskiepio šaknimis, bet ir tuomet, kai tas poskiepis sudaro tik nedidelę kamieno dalį. Be to, tokie vaismedžiai turi nemaža ir kitų privalumų. Jie mažiau reiklūs dirvai ir priežiūrai, ma­žiau išvirsta, ištvermingesni žiemą. Todėl žemaūgiai vaismedžiai auginami su intarpais.

Jie susideda iš trijų dalių: sėklinio poskiepio šaknų, vegetatyvinio že­maūgio poskiepio kamieno dalies ir kultūrinės veislės įskiepio.

Paprasčiausias būdas tokiems skiepams išauginti yra dvigubas akiavimas.

Pirmaisiais metais į sėklinį poskiepį akiuojama žemaūgio poskiepio akutė. Skirtingai nuo kultūrinių veislių, intarpai akiuojami kaip galima žemiau   į   šaknies   kaklelį   arba   šiek   tiek   aukščiau   jo.   Sekančiais   metais į iš akutės išaugusį ūglį akiuojama norima kultūrinė veislė ir toliau įprastu būdu auginami vienamečiai arba dvimečiai skiepai.

Nuo  intarpo rūšies ir jo  ilgio priklauso vaismedžių augimo stiprumas.Kuo  intarpas ilgesnis,  tuo vaismedžiai  bus  labiau  žemaūgiai. Tyrimai  parodė, kad, naudojant žemiausius poskiepius, mūsų sąlygomis pakanka  10- 15 cm ilgio intarpų. Auginant stipriai augančias veisles arba norint labiau susilpninti kitų veislių vaismedžių augimą,  reikia intarpus ilginti iki 25-30 cm.

Skiepų auginimas su ištvermingais kamienais. Jautriausios vaismedžių dalys yra kamienas, šakų atsišakojimo vietos (pažastys) ir skeletinių šakų pagrindai. Pašalus atskiroms šakoms, jas gali pakeisti kitos, bet, nukentė­jus kamienui, visas vaismedis skursta anba žūva.

Padidinti jautrių veislių ištvermingumui, ypač kriaušių ir kai kurių veislių   obelų,   galima   skiepijant  į   ištvermingą   kamieną   arba   skeletą.

Tokius vaismedžius galima išauginti perskiepijant laukinius arba labai ištvermingų veislių vaismedžius sode arba auginant specialius skiepus. Pastaruoju metu medelyne į poskiepius skiepijamos atrinktos ištvermingos veislės ariba laukinės bei puslaukinės formos, o į jas – kultūrinė veislė.

Dvigubai skiepyti galima jau medelyne arba išauginti jame atsparių veislių sodmenis ir perskiepyti juos sode.

Šiuo metodu į kamieną arba šakas galima perskiepyti pamiškėse, pa­tvoriuose ar kitur savaime išaugusius laukinukus arba puskultūrinius sėjinukus. Šiam tikslui tinka ir medelynuose išbrokuoti neprigiję poskiepiai, jeigu jie išauginti iš ištvermingų kultūrinių veislių arba laukinių medžių sėklų.

 

 

 

Taip pat skaitykite: