Kartais tenka persodinti suaugusius vaismedžius. Persodinti tinka tik sveikos, vešliai augančios ir ne senesnės kaip 10—15 metų obelys ir kriaušės. Ar vaismedis sveikas, galima įsitikinti išpjovus vieną kitą storesnę šaką. Pašalusių vaismedžių mediena būna patamsėjusi, apmirusi ar net sutrešusi. Šitokius vaismedžius, nepaisant jų amžiaus, persodinti neverta. Jeigu sode ar laukuose yra gražiai išaugusių, sveikų ir nepašalusių menkais vaisiais arba net laukinių vaismedžių, ypač kriaušių, jas taip pat verta persodinti ir tuojau ar po metų perskiepyti.
Vyšnios ir slyvos persodinamos tik jaunos, nepašalusios. Persodinant žagarvyšnes, rūgščiąsias vyšnias ar vengrines slyvas, geriau imti jaunas atžalas, negu senus vaismedžius. Atžalas reikia parinkti tik iš žinomų augalų ir kasant žiūrėti, kad jos tikrai būtų išaugusios iš šaknies, nes kitaip galima pasodinti menkaverčius sėjinukus.
Agrastus ir serbentus persodinti galima tik jaunus, kelerių metų. Jei yra vertingų agrastų veislių, senus krūmus geriau dar metams palikti, senas šakas išpjauti, o jaunas apkaupti, kad įsišaknytų, ir tada atžalas persodinti į naują vietą. Senus juoduosius serbentus persodinti pavojinga dėl to, kad gali būti perkeliamos pavojingos ligos (virusine garbenė) ar kenkėjai (pumpurinė erkutė), todėl visada geriau imti iš medelynų sveikus krūmelius.
Vaismedžių iškasimas. Vaismedžiai persodinami rudenį ar pavasarį su žemės kamuoliu. Žemės kamuolys turėtų būti toks: 7—10 metų vaismedžių 1,0—1,25 m skersmens, 10—15 metų _ i 3—1,5 m’, 2030metų — 1,7—2,0 m skersmens. Žemės kamuolys gali būti paliekamas cilindro arba kubo formos.Kasant mechanizuotai, patogesnė yra kubo forma. Mažu ekskavatorium (pritaisytu prie traktoriaus „Belarus”) iš keturių pusių iškasama žemė, paliekant reikiamo dydžio kamuolį su šaknimis. Šaknų galai nupjaustomi aštriomisžirklėmis ar peiliu. Storos šaknys nupjaunamos pjūkleliu.
Šakos patrumpinamos apie vieną trečdalį jų ilgio, vainikas stipriai praretinamas. Praretinant geriausia išpjauti keletą stambių šakų. Būsimam vainikui numatyti gera kryptimi augančias šonines smulkesnes šakas.
Žemės kamuolį reikia sutvirtinti: apvynioti maišine medžiaga ir virvutėmis arba apkalti lentelėmis. Kamuolio apačia atpjaunama lanksčia stipria viela ar plonu lynu. Viela ar lynu apjuosiama apatinė kamuolio dalis, o galai užkabinami prie traktoriaus, kuriam pajudėjus įsitempusi viela ar lynas palyginti gražiai atpjauna žemės kamuolį kartu su gilyn einančiomis šaknimis.
Didesnius medžius persodinimui reikia iš anksto ruošti. Rudenį ar pavasarį numatytame atstume kasamas apie 60 cm gylio griovelis. Į griovelį pripilama derlingos žemės. Per vasarą šaknų priauga į pagerintą žemę, o rudenį, kai reikia medį iškasti, kasama toliau už pagerintos žemės ir persodinama jau aprašytu būdu.
Persodinti galima ir žiemą. Rudenį šaknys apkasamos aprašytu būdu, kamuolys suliejamas vandeniu ir laukiama, kol sušals. Kai žemė sušąla, vaismedis su sušalusiu žemės kamuoliu parvežamas į sodinimo vietą.
Sodinimas. Duobės paruošiamos tokio dydžio, kad laisvai tilptų persodinamo vaismedžio šaknys su žemės kamuoliu. Jeigu žemės kamuolys buvo apkaltas lentelėmis su dideliais tarpais, sodinti galima su visu apkalimu, o tankiau apkaltus reikia nuardyti. Taip pat reikia nuimti ir medžiaginius apraišalus. Duobėje vaismedį reikėtų orientuoti pagal saulės kryptį taip, kaip augo senoje vietoje. Jeigu vaismedžiai sodinami buvusių vaisme džių vietose, duobes reikia iškasti daug didesnes, negu reikia vaismedžio šaknims, o užpilti atvežta nauja žeme, kurioje vaismedžiai neaugo. Užpilamą žemę verta pagerinti, pridedant pūdinio ir mineralinių trąšų.
Pasodinus — nesvarbu rudenį ar pavasarį — reikia gausiai palieti, kad užsipildytų tarpai tarp pasodinto vaismedžio šaknų kamuolio ir užpiltos žemės. Vaismedį reikia pririšti iš trijų pusių, kad nejudintų vėjas. Geriausia rišti viela prie įkaltų baslių. Vaismedžiai geriau prigyja ir greičiau auga, kai jų kamienai ir šakų pagrindai aprišami samanomis, šiaudais, drožlėmis ar panašia medžiaga. Sausrų metu aprišalai drėkinami.
