Sodybiniuose bei kolektyviniuose soduose paprastai norima turėti visa, kas yra vertingiausia, tačiau dažnai vertingiausių veislių sodinukų sunku gauti, be to, nėra ir vietos jiems sodinti. Lengviau ir paprasčiau yra gauti skiepūglių ir norimas veisles pasiskiepyti į jau turimus mažiau vertingus vaismedžius arba į specialiai išaugintus poskiepius. Kai kurių veislių jautrūs šalčiams kamienai. Tokios veislės, paskiepytos į atsparių vaismedžių kamienus ar šakas, tampa ištvermingesnės. Skiepijant dauginami ir kai kurie dekoratyviniai augalai, pavyzdžiui, rožės, alyvos, kurių vertingų veislių kerelių ypač sunku gauti. Išmokti skiepyti yra nesunku, reikia tik žinoti pagrindines skiepijimo taisykles.
Skiepijimo peilis. Skiepijama paprastai specialiu peiliu, kuris turi būti išgaląstas kaip skustuvas (turi lengvai skusti plaukus). Iš pradžių peilis galandamas tekėlu arba rupesniu galąstuvu, toliau — švelniu ir užbaigiant pustomas į diržą. Skiepijant neaštriu peiliu, pjūvių žaizdos būna šiurkščios, nelygios ir dėl to skiepas gali neprigyti. Ūglių paruošimas ir laikymas. Geriausia skiepūglių įsigyti vėlai rudenį ar žiemos pradžioje, iki didesnių šalčių. Jei žiema buvo nešalta ir vaismedžių ūgliai nepašalo, juos galima imti pavasarį iki pumpurų brinkimo. Žiemą ir anksti pavasarį pjauti ūgliai laikomi gerai vėdinamame rūsyje, stati, pagrindais susmeigti į drėgną smėlį, maždaug 0 °C temperatūroje. Gerai skiepūgliai išsilaiko ledainėje arba sukastoje sniego krūvoje, kuri, kad netirptų, pavasarį užpilama medžio pjuvenomis, kraikinėmis durpėmis ar panašia medžiaga. Jeigu pastebima, kad sniegas pavasarį krūvoje smarkiai tirpsta, ūglius reikia apsaugoti nuo drėgmės plėvele ar kitaip, nes sudrėkę ūgliai greitai genda.
Ūglius galima dar taip išlaikyti. Parenkama pavėsinga, pakili ir nepiktžolėta vieta arba piktžolės kastuvu nukasamos. Ant nuvalytos žemės suguldomi žiemos pradžioje nupjauti ūgliai. Iš viršaus uždengiama plėvele, kad nepatektų drėgmė, ir užpilama pjuvenomis ar durpėmis. Taip ūgliai išsilaiko iki skiepijimo.
Skiepyti bei akiuoti pavasarį galima ir sprogstančiais pumpurais, kurie imami tiesiog nuo vaismedžio arba neilgą laiką palaikyti rūsyje.
Skiepijimo laikas. Pagrindinis skiepijimo laikas yra pavasaris, kai jau pasibaigęs ramybės periodas ir prasidėjusi augalų vegetacija. Tačiau mėgėjai, išnaudodami kiekvieną progą naujiems ūgliams gauti, skiepijimo laiką pratęsia nuopavasario iki rugsėjo mėnesio. Vegetacijos metu, iki birželio pabaigos, skiepijama praėjusių metų vaismedžių šakutėmis, patrumpinus ant jų išaugusius vienamečius ūglius ir pašalinus likusių lapų lapalakščius. Nuo birželio pabaigos jau galima skiepyti šiųmetiniais bręstančiais ūgliais, kuriems taip pat pašalinami lapalakščiai ir gležnos viršūnės. Šiuo laiku paskiepijus, kad ūglelis nesuvystų, visą skiepijimo vietą ir ūglelį reikia apmauti pergamentinio popieriaus maišeliu, kuris apačioje surišamas. Nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio, kartais ir vėliau, akiuojama įprastiniu būdu.
Akiavimas Medelynuose 1—2 m. visų genčių poskiepiai skiepijami akute. Akutė, kaip parodyta piešinyje, išpjaunama su plonu medienos sluoksneliu ir įstatoma į poskiepyje padarytą T raidės formos įpjovą po žieve. Šiuo būdu galima skiepyti pavasarį, kai gerai atšoka žievė, ir liepos antroje pusėje — rugpjūčio mėnesį.
Dar spartesnis akiavimas priglaudimu. Išpjauta akutė įstatoma ne po žieve, kaip paprastai, bet į šoninę poskiepio įpjovą. Akiuojant po žieve akutė neužrišama, o akiuojant priglaudimu plėvele aprišama taip, kad tarp akutės skydelio ir poskiepio neliktų jokio tarpo, tai yra aprišama ir akutė. Akiavimu taip pat skiepijamos rožės ir alyvos bei jaunos vaismedžių šakos.
Skiepijimas sudūrimu. Skiepijant sudūrimu poskiepis su įskiepiu turi būti panašaus storio. Skiepijimo metu poskiepis (į ką skiepijama) nupjaunamas įstrižai, kad pjūvis būtų apie 2,5— 3 cm ilgio. Tokiu pat įstrižumu nupjaunama ir apatinė poskiepio (veislės ūglelio) dalis. Tada poskiepyje ir įskiepyje pirmuose pjūvio trečdaliuose daromi įpjovimai — liežuvėliai. Dedant įskiepį į po skiepį, viename krašte suderinamas įskiepio brazdas su poskiepio brazdu. Šitaip sujungus įskiepis su poskiepiu laikosi savaime. Poskiepio su įskiepiu sujungimo vieta aprišama polichlorviniline plėvele, plaušais arba minkštais siūlais. Užrišus plėvelės juostele, skiepijimo tepalu užtepama tik įskiepio viršūnė, o užrišus kitomis medžiagomis — ir skiepijimo vieta. Įskiepiai paprastai daromi 2—4 pumpurų ilgio. Sudūrimu galima skiepyti ir tada, kai žievė dar neatšokusi
Šoniniu skiepijimutaip pat galima skiepyti iki sulčių judėjimo pradžios ir sulčių judėjimo metu. Šiuo būdu geriausia skiepyti iki 2—3 cm storio poskiepius — šakas. Įskiepis nudroziamas įstrižai iš dviejų pusių — viena pusė turi būti aštri. Tos pusės, kuri bus jungiama su poskiepio mediena, pjūvis daromas ilgesnis, o išorinės pusės — trumpesnis. Įskiepio ilgis — 2—3 pumpurai. Poskiepyje (šakoje) daromas taip pat įstrižas pjūvis — iš vieno šono įpjaunama žievė ir nestoras sluoksnis medienos. Statant įskiepį j poskiepį įstrižo pjūvio aštruma eina į poskiepio vidų, o priešingos pusės brazdas derinamas su poskiepio brazdu. Įdėjus įskiepį, aprišama plėvele arba plaušais ir užtepama sodo tepalu. Poskiepis (šaka) gali būti nupjaunamas tik po to, kai paaiškėja, jog įskiepis prigijo.
Sėkmingai šiuo būdu galima skiepyti ne tik obelis, kriaušes, bet ir slyvas, trešnes, alyvas, net rožes.
Skiepijimas po žieve Šiuo būdu skiepijama pavasarį, sulčių judėjimo metu, kai lengvai atšoka žievė. Poskiepis gali būti kelis kartus storesnis už įskiepį. Poskiepis nupjaunamas stačiu kampu. Pjūvio paviršius nulyginamas aštriu peiliu ir vyraujančių vėjų pusėje įpjaunama žievė. Įskiepis nudroziamas įstrižai, panašiai kaipskiepijant sudūrimu, tik pjūvis daromas ilgesnis — apie 3—4 cm. Geriau įskiepis prigyja, kai pjūvio vietoje paliekamas plonesnis medienos sluoksnis. Tuo tikslu įskiepio pjūvis išdrožiamas kiek lenktai, kaip parodyta paveiksle. Šiuo atveju įskiepis statomas tik iki pjūvio išlenkimo pradžios. Rišant reikia stipriai prispausti, kad tarp įskiepio ir poskiepio neliktų tuštumos. Aprišus plėvele, skiepijimo tepalu užtepama tik viršutinė poskiepio dalis ir įskiepio viršūnėlė, o rišant plaušais,— ir įskiepio po žieve įstatymo vieta.
I storesnius poskiepius galima dėti po 2—3 įskiepius.
Pradedantiems patartina pirma pasimokyti skiepyti į išgenėtas ar kitas šakas.
Skiepijimo tepalo galima nusipirkti sodininkystės-bitininkystės reikmenų arba ūkinių prekių parduotuvėse. Galima pasigaminti ir patiems. Labai geras tepalas gaunamas iš 400 g spygliuočių sakų arba kanifolijos, 200 g vaško, 100 g lajaus arba sėmenų aliejaus. Pirmiausia ant lėtos ugnies ištirpinami sakai, į juos dedamas vaškas, paskui lajus ar aliejus. Viskas gerai pakaitinama ir išmaišoma. į praaušusį tepalą patariama įpilti 50 g spirite ištirpinto pikio. Tada labai gerai gyja žaizdos. (Su pikiu pagamintą tepalą žmonės naudoja net sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti.) Su spiritu tepalas esti elastingas, bet jį reikia laikyti uždaruose induose.
Kokius medžius p e r s k i e p y t i? Obelis ir kriaušes tinka perskiepyti jaunas (1—2 metų) ir paaugusias, bet ne senesrįes kaip 15—20 metų. Perskiepijamų vaismedžių kamienai ir pagrindinės šakos turi būti sveiki. Nedideli mechaniniai kamieno pažeidimai gali būti užgydyti įprastu būdu arbaskiepijant tilteliu. Skiepijami paprastai laukiniai arba nepageidaujamus vaisius duodančių veislių vaismedžiai.
Jeigu vaismedžio šaknys pašąla aroa jas apgraužta pelės, taip pat jei vaismedis silpnai auga dėl to, kad neatitinka poskiepis, tokį vaismedį galima išgelbėti priskiepijus kitą greta pasodintą vaismedį, galima ir laukinį. Pirmiausia šalia pažeisto vaismedžio pasodinama vienas, o prie stambesnio — 2—3 jauni medeliai ir priglaudimu, pridūrimu ar kitokiu būdu priskiepijami prie pastarojo. Kai komponentai suauga, pažeistą vaismedį maitina priskiepytų medelių šaknys ir jis dar ilgai gali būti produktyvus.
Jauniems medeliams skiepijimu galima sudaryti trūkstamas šakas. Geriausiai čia tinka šoninis skiepijimas — trūkstamos šakos vietoje įstatomas ūglelis.
Kai norima turėti žemaūgių medžių, naudojami specialūs, vegetaciškai dauginami poskiepiai. Mėgėjai silpniau augančių vaismedžių gali išsiauginti tarpiniu skiepijimu. Daroma taip: į 1—4 metų amžiaus medelį (galima ir laukinį) prie pat žemės įskiepijama žemaūgio poskiepio šakutė, o kitais metais maždaug 20 cm aukščiau pirmojo skiepijimo įskiepijama norima veislė. Toks vaismedis su silpnai augančiu intarpu išauga daug žemesnis negu paprastas vaismedis.
Vyšnios ir slyvos perskiepijamos tik jaunos, 1—4 metų, vešliai augančios, nes, paskiepijus į silpnai augančius užskurdusius medelius, skiepai neprigyja. Perskiepijimui geriausiai tinka paprastųjų vyšnių, vietinių trešnių, paprastosios geltonošios slyvos, vengrinės, ‘Kolūkinio renklodo ‘ sėjinukai, bet galima skiepyti ir kitus.
Vaismedžių paruošimas pe r s k i ep i j i m u i. Skiepyti geriausia 1—3 cm storio šakas. Viena kita šaka gali būti ir 7—10 cm storio. Tačiau storesnių šakų sunkiau gyja žaizdos. Perskiepijimui ruošiamo vaismedžio šakos pjaunamos ties ta vieta, kur jų storis yra apie 3 cm (plonesnės geriau). Viršutinės šakos patrumpinamos daugiau, o apatinės — mažiau Smulkiosios šakos neliečiamos. Naudinga palikti keletą neperskiepytų ir stambesnių šakų. Jos palaikys vaismedžio augimą, kol prigis įskiepiai.
Perskiepytų vaismedžių tvarkymas. Nupjautų šakų galuose (prie skiepijimo vietos) iš perskiepyto vaismedžio pradeda augti stiprūs ūgliai. Juos reikia šalinti iš karto, kad nestelbtų skiepų. Jeigu buvo skiepyta šoniniu skiepijimu, nepašalinus šakos, tai, skiepui prigijus, šaka nupjaunama iki skiepijimo vietos. Iš vieno įskiepio auga 2—3 ūgliai. Vienas jų paliekamas augti kaip pagrindinė šaka, o kitų viršūnės nugnybamos arba atlenkiamos kryptimi, artima horizontaliai. Iš jų išauga šoninės šakos.
Labai svarbu, kad nesusidarytų dvišakumų. Apraišalai atlaisvinami, kai pradeda įsiveržti į skiepelį. Perskiepyto vaismedžio žemiau skiepijimo vietos augantieji vidutinio stiprumo ūgliai pirmais metais nešalinami. Vėliau šalinami laipsniškai.
Kitų metų pavasarį vainikai tvarkomi toliau. Iš įskiepių sudaromos pagrindinės šakos. Kur reikia, ūgliai patrumpinami arba atlenkiami.
Skiepijimas tilteliu. Sužalotus vaismedžių kamienus — apgraužtus pelių, kiškių — galima užgydyti paskiepijus tilteliu. Šiam reikalui imami atsparios šalčiui veislės vienamečiai ūgliai arba dvimetės trimetės laibos šakutės tokio ilgio, kad jomis galima būtų sujungti žaizdos viršuje ir apačioje likusią sveiką žievę. Ūglių galai nudro-žiami kylio forma ir užkišami po žieve į padarytus žievėje įpjovimus. Ūglių galus galima prikalti mažomis plonomis vinutėmis, aprišti ir užtepti tepalu.