Želdinių deriniai

Atskirai vienas nuo kito pasodinti želdiniai nors ir turi labai dekoratyvią išvaizdą, bet ne visada būna tokie efektyvūs, kaip jų deriniai. Želdinius galima įvairiai komponuoti, žaliojoje sta­tyboje jie turi savo pavadinimus.

Daugelio vienoje vietoje augančių medžių ir krūmų derinys vadinamas masyvu. Pastarasis yra stambiausias kompozicijos ele­mentas. Jis skiria žaliojo ploto erdvę į atskiras dalis, esti kaip ap­sauginė zona, izoliuojant parką ar atskiras jo dalis viena nuo ki­tos arba nuo užstatytos teritorijos.

Masyvai sudaromi iš vietinių medžių ir krūmų veislių. Papras­tai medžiai sodinami laisvai, išdėstant medžius ir krūmus nevie­nodais atstumais.

Ypač svarbu gerai suderinti želdinius masyvo pakraščiuose, kad būtų galima gauti gražias erdvines perspektyvas ir įvairų masyvo siluetą. Masyvo pakraščiuose sodinama dekoratyvesnių rūšių pavieniai medžiai, ypač saulėtoje pusėje. Masyvo išorinio kontūro linija landšaftinio parko plane paprastai netiesi. Kontū­ro linijai pagyvinti prieš masyvą formuojamos medžių ir krūmų grupės, įsiliejančios į masyvo sudėtį. Mažesni masyvai gali būti vientisi; į didesnius masyvus kartais įterpiamos aikštelės.

Kuriant naujus masyvus, į 1 ha geriausia sodinti 600—800 me­džių sodinukų vietoj normose nurodomo skaičiaus skverams, so­dams, parkams (220—360 sodinukų 1 ha). Krūmų sodinama 2— 3 tūkst. į 1 ha. Kai kurie specialistai siūlo sodinti, priklausomai nuo sodinukų amžiaus, net 1500 sodinukų į 1 ha, apskaičiuojant, kad vėliau jie bus periodiškai ir sistemingai retinami. Palaips­niui   retinant,   gaunama   įvairaus   amžiaus sodinamoji medžiaga, o patys medžiai užauga tiesesniais kamienais ir, svarbiausia, anksčiau, t. y. 1—30 metais, gaunamas išbaigtas masyvo vaizdas. Tuo tarpu, retai užsodinus, vidutinis susiformavimo amžius skai­tomas 30—60 metai. Keleto medžių ir krūmų kompozicinis derinys, pasodintas at­skirai nuo masyvo, vadinamas grupe. Grupėse paprastai sodina­ma nuo 3 iki 9 medžių. Geriausia sodinti nelyginį jų skai­čių. Medžių grupės pakraščiais dažnai sodinami krūmai ir daugiametės gėlės. Pastarosios duoda švelnų perėjimą nuo krūmų į  žalią  veją.  Grupes gali sudaryti ir vieni medžiai arba krūmai. Jei parke daugiau medžių grupių, rekomenduotina sodinti vie­narūšes grupes, kad nebūtų margumo. Priešingu atveju, kai gru­pių nedaug, jos sodinamos labiau atsakingose vietose ir dėl to efektyviau atrodo derinys, sudarytas iš dviejų ar trijų rūšių me­džių, skirtingų savo forma, dydžiu, lapų faktūra bei spalva. Kont­rastingumui grupėje pasiekti dažnai sodinama greta spygliuočiai ir lapuočiai.

Formuojant grupes, didelis dėmesys kreiptinas į želdinių tū­rių ir spalvų derinius. Grupėse iš medžių-krūmų ir daugiamečių gėlių reikia atsižvelgti į žiedų formą, aromatą, žydėjimo laiką, mozaiką.

Norint labiau pabrėžti atskirus parko kompozicinius taškus, sušvelninti vieno masyvo perėjimą į kitą, ypač kai jie skirtingų veislių, atvirose aikštelėse sodinami pavieniai medžiai ar krūmai, vadinami soliterais. Pavienių stovinčių medžių ir krūmų asorti­mentas parenkamas iš rūšių, augančių masyve, kurio fone sodi­namas soliteras, tik atitinkamai parinkus dekoratyvesnę formą. Soliteras gali būti ir skirtingos rūšies medis ar krūmas, negu jam foną sudarantis masyvas. Reguliariai planuotame parke atskirai stovinčių medžių ir krū­mų lajos dažniausiai formuojamos; jie išdėstomi simetriškai aikš­telių, takų ar įrenginių atžvilgiu.

Sodinamiems soliterams reikalingos didesnės ar mažesnės aikš­telės— gazonai. Solitero laja ir kamieno forma skiriasi nuo tos pačios rūšies medžių, augančių masyve: jis visuomet bus plačiau išsišakojęs, turės trumpesnį kamieną, atrodys monumentalesnis. Aikštelės dydis turi atitikti solitero dydį. Rekomenduotina, kad atstumas nuo solitero iki masyvo būtų ne mažesnis kaip pastaro­jo aukštis. Reikia atsižvelgti taip pat ir į tai, kad pavieniui augan­tis krūmas ar medis būtų gerai saulės apšviestas.

Reguliariai planuotuose parkuose, soduose ir bulvaruose daž­nai naudojami parteriai. Jie būna gazoniniai ir gėlių, įrengiami lygioje vietoje, daromi taisyklingų formų, dažnai komponuojami kartu su mažosios architektūros formomis. Pagrindinis parterių tikslas — formuoti labiausiai matomas, paradines vietas; jie įren­giami prieš monumentalius pastatus, paminklus. Gazoninis par­teris yra pranašesnis už gėlių parterį, nes tinkamai įrengtas, idealiai lygus žalias kilimas dažnai gali visiškai atstoti daug išlaidų reikalaujančius gėlynus, ypač iš kiliminių vienamečių gėlių.

Gėles taip pat galima auginti kaip atskirą želdinių rūšį, papil­dančią bendrą žaliųjų plotų kompoziciją. Iš gėlių sudaromos gru­pės, figūrinės lysvės (klombos), lysvaitės (rabatės) ir bordiurai.

Reikia atkreipti dėmesį į paskutiniaisiais dešimtmečiais papli­tusį dekoratyvinių augalų derinį su akmenimis, vadinamus uolų sodus (Steingarten). Tai labai dekoratyvus ir efektyvus gėlių bei kitų dekoratyvinių žolinių augalų panaudojimo būdas. Uolų so­das įrengiamas dažniausiai aukštesnėje nelygioje vietoje, išdės­tant natūralius akmenis ir jų tarpuose sodinant atitinkamai pa­rinktus bei sugruopuotus dekoratyvinius žolinius augalus. Daž­niausiai naudojamos kalnų gėlės; tada tokia, gėlių ir akmenų kompozicija vadinama alpinariumu. Tačiau sėkmingai galima pa­naudoti ir kitus daugiamečius dekoratyvinius pievinius augalus, mėgstančius augti akmenuotose vietose, ir net. samanas. Uolų so­dus galima įrengti ne tik parkuose, soduose, bet ir gyvenamuose kvartaluose.

Augalų ir gražių, specialiai parinktų akmenų derinį labai pa­įvairina laisvų kontūrų vandens baseinai. Tokie „miniatiūriniai sodai” ypač paplitę Kinijoje, Japonijoje.

Pagal gėlių panaudojimo būdą gėlių asortimentas skirstomas i šias grupes:

1) vienametes ir daugiametes, naudojamas tik vasaros sezo­nui: žemaūges kilimineslapines, pasižyminčias ornamentiniais, spalvotais lapais; žemaūges ir vidutinio ūgio žydinčias; aukšta­ūges lapines, žydinčias ir vijoklines;

3)        2) dvimetes gėles, tinkamas klomboms, lysvelėms ir grupėms sudaryti; daugiametes gėles, tinkamas bordiurams, grupėms, kili­mams sudaryti;

4)        visad žaliuojančias gėles grupėms gazonuose sudaryti, pa­vieniam sodinimui.

Gėlių parteriuose, lysvėse, lysvaitėse gėlės sodinamos, deri­nant tarp savęs jų ūgį, lapų ir žiedų spalvą. Labai dekoratyviai atrodo vienos ar kelių spalvų lysvaitė žaliame gazone parko aikš­telėje. Landšaftiniame parke tokios gėlių lysvaitės daromos ne­taisyklingų kontūrų. Didelėse žaliose vejose gerai atrodo netai­syklingos formos lysvės iš vienos rūšies gėlių. Reguliariai pla­nuotuose žaliuose plotuose kartais iš gėlių sudaromi komplikuoti, puošnūs ornamentai. Toks gėlių panaudojimo būdas parteriuose, lysvėse ir lysvaitėse yra brangus ir todėl nerekomenduotinas.

Komponuojant vienokias ar kitokias gėlių grupes, reikia at­kreipti dėmesį ne tik į gėlių žiedų ir lapų spalvas, bet taip pat į žydėjimo laiką. Reikia siekti, kad gėlynai žydėtų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ir kiekvienu metu žiedų derinys bū­tų geras. Vienamečių ir dvimečių gėlių žaliuose plotuose reikia naudoti kuo mažiausiai, daugiau kultivuoti mažiau priežiūros reikalaujančias daugiametes gėles, ypač grupiniuose sodiniuose. Vertėtų plačiau panaudoti vietines gėles, nuo seno liaudies so­dinamas darželiuose, taip pat lauko gėles.