Šaltalankis išplitęs daugelyje Europos ir Azijos kraštų. Kaip dekoratyvinis augalas pradėtas auginti maždaug prieš 150 metų. Sulaukėję šaltalankiai yra dygūs, iki 1 — 6 m aukščio išaugantys medžiakrūmiai, kurių vaisiai — smulkūs kaulavaisiai — glaudžiai susitelkę ant vaisinių šakučių. Vaisių koteliai trumpi ir stipriai laiko vaisius prie šakučių, dėl to sunku juos skinti.
Sukultūrintų šaltalankių uogos stambesnės, iki 1 cm skersmens, ir sveria 0,5 g, o svarbiausia – ilgi vaisių koteliai ir mažiau dygios šakos. Yra nuomonių, kad sibiriniai šaltalankiai mūsų krašte labiau serga verticilioze negu vietiniai ir todėl svarbu ne tik introdukuoti sukultūrintus iš kitur, bet kultūrinti ir vietinius.
Šaltalankiu verta domėtis kaip labai vitaminingu vaisiniu augalu. Uogos turi iki 600 mg% vitamino C. Gydymo reikalams labai vertingas šal-lalankio aliejus.
Augalai dvinamiai, žiedai vienalyčiai, sukrauti praėjusių metų ūglių lapų pažastyse. Žydi prieš išsiskleidžiant lapams. Vaisiai geltoni ir oranžiniai, rūgštūs, sunoksta rupgjūčio pabaigoje—spalio mėnesį ir ilgai bei tvirtai laikosi prie šakučių. Skinti juos geriausia pradėjusius nokti, kol uogos dar nesuminkštėjusios. Vėliau skinamos traiškosi.
Dauginama sėklomis, atžalomis, kurias gausiai leidžia, žaliaisiais bei sumedėjusiais auginiais, atlankomis
