Inspektas

inspektas
inspektas

Inspektas

sodo arba sodybos sklype rengia­mas daigams, ankstyvosioms daržovėms ir gėlėms auginti. Pagal konstrukciją skiriama vienašlaičiai ir dvišlaičiai inspektai. Abiejų tipų inspektai būna įleisti į žemę ir viršžeminiai, o pastarieji savo ruožtu — stacionariniai ir kilnojamieji. Augalų šildymas inspektuo­se — saulės, biologinis (šilumą teikia biologi­nis kuras) arba techninis (šildo įvairūs šildy­mo įrenginiai). Šaltu paros metu inspektus reikia uždengti įstiklintais rėmais arba skaid­ria plėvele. Pagal eksploatacijos pradžios lai­ką inspektai skirstomi į ankstyvuosius, vidu­tinius ir vėlyvuosius. Ankstyvieji inspektai naudojami nuo vasario pabaigos—kovo pra­džios, vidutiniai — nuo kovo II pusės, vėly­vieji — nuo balandžio pradžios.

Pats paprasčiausias inspektas — viena-šlaitis, įleistas į žemę, su biologiniu šildymu. Jį gali pasidaryti bet kuris daržininkas. Toks inspektas yra duobė, uždengta rėmais. Kad rėmai tvirtai gulėtą ir sandariai uždengtą, daroma medinė rėmjuostė. Inspektui paren­kama sausa, gerai apšviečiama vieta (geriau su nedideliu nuolydžiu į pietus arba pietry­čius ir žemu gruntinio vandens lygiu). Reikia, kad iš šiaurės ir rytų būtų apsauga nuo vėjo: pastatai, želdiniai arba specialūs šviesą atspin­dintys ekranai. Ypač patogūs plokšti pasukami ekranai, nudažyti baltais dažais; jie leidžia maksimaliai panaudoti saulės energiją. Papil­domas apšvietimas atspindimąja šviesa page­rina žemės apšviestumą ir paaukština tempe­ratūrą lysvėse 1—3° C.

Pradedant statyti inspektą, pirmiausia padaroma rėmjuostė visu perimetru iš 4 nu­luptų 10—14 cm skersmens rąstų. Šiaurinė rėmjuostės pusė turi būti kiek aukštesnė už pietinę (10—12 cm). Iš pietų pusės joje pada­roma išdroža rėmams atsiremti. Viršutinė rėmjuostės dalis turi būti plokščia, ir rėmas turi prigulti sandariai (be plyšių). Duobė kasama 150 cm pločio iš viršaus ir 120 cm apačioje. Gylis 30—50 cm. Jeigu gruntinis vanduo negiliai, duobės galima nekasti. Kie­tame grunte duobės sienų galima ir netvirtinti, o puriame ir slenkančiame grunte būtina sutvirtinti (pvz., horizontaliomis lentomis). Kad inspekto neišplautų lietus, aplink iška­samas nuleidžiamasis griovys, kurį galima uždengti mediniais skydais; taip.lengviau pri­eiti prie inspekto. Inspektui patogiausi 160X 105 cm dydžio rėmai. Jie daromi iš 6X6 cm tašelių, kad būtų stipriau, sutvirtinami medi­nėmis smeigėmis, o paskui nudažomi atmo­sferos veiksniams atspariu laku. Inspekto rėmo viduryje paprastai daromos 3 pertvaros arba 4 angos stiklams. Inspektams dažniau­siai naudojamas 2—2,5 mm storio langų stik­las. Stiklai užtaisomi glaistu arba medinėmis juostelėmis. Vietoj stiklo rėmą galima už­dengti sintetine plėvele. Kad nutekėtų lietaus vanduo, rėmo apačioje išpjaunama griovelių.

Inspektų biologinis kuras — arklių arba karvių mėšlas. Geriau naudoti arklių mėšlą, jis duoda daugiau šilumos. Parengti mėšlo reikia rudenį. Jis sukraunamas į rietuves, rūpestingai iš visų pusių apdedamas šiaudais, pjuvenomis, durpėmis ir pridengiamas, kad nesušaltų. Pavasarį, prieš dedant į inspektą, mėšlą reikia perkrauti į kitą, laisvesnę rietuvę ir leisti jam įkaisti. Rietuvėje padaroma kele­tas duobučių, į kiekvieną jų įpilama po kibirą karšto vandens, paskui rietuvė pridengiama maišais arba plaušinėmis. Po 2—4 dienų, kai mėšlas įkaista iki 50—60°C temperatūros, jo prikraunama į inspektą. Į dugną dedamas šaltesnis, o į viršų ir iš šonų — karštas. Kai po 2—3 dienų suslūgsta, pridedama nauja porci­ja. Mėšlas turi gulėti pasipūtęs, ir tik palei sienas jį reikia kiek suspausti, kad nebūtų tuštumų. Viršun, ant įkaitusio mėšlo, pilama žemių — daržo arba velėninės žemės, kom­posto arba patręštų durpių. Inspektą pildant biologiniu kuru ir žemėmis, reikia žiūrėti, kad nuo žemės paviršiaus iki rėmo liktų ne mažiau kaip 20 cm. Vidutiniškai vienam rė­mui reikia 0,2 m3 žemių. Daugiau nepatarti­na, nes nuo žemės svorio mėšlas suslūgsta, prie jo sunkiau prieina oras, ir jis nustoja degti. Dėl tos pačios priežasties nereikia per daug drėkinti dirvos. Prikrautas inspektas uždengiamas rėmais, kurie savo ruožtu pri­dengiami dembliais iš plaušų arba šiaudų. Inspektui šildyti tinka ir storas dervuotas popierius, seni maišai ir t.t. Žiemai rėmus reikia nuimti ir laikyti pastogėje vertikaliai; inspektą uždengti skydais, ruberoidu ir pan.

Daržininkai mėgėjai dažnai inspektų va­dina paprasčiausią plėvelės priedangą — ant lengvo sudedamo karkaso užtemptą skaidrią plėvelę. Jiems karkasus galima padaryti iš lazdyno arba gluosnio vyčių, 5—6 mm skers­mens vielos, plastiko vamzdžių, t.y. iš bet ko­kios medžiagos, kuri lengvai pasiduoda len­kiama. Sulenkti lankai įsmeigiami į žemę (lankų galai pririšami prie medinių kuolelių, įkaltų į žemę ne mažiau kaip 30 cm) arba pritvirtinami prie karčių. Kartais lankai suri­šami špagatu vienas prie kito, kad būtų stabi­lesni. Karkaso vietoj galima panaudoti ir 2 trikampius iš medinių 4X4 cm storio tašelių.

Kad geriau stovėtų, trikampio centre į žemę įkalamas kuolas nutašytu galu. Per trikampių viršų reikia ištempti špagatą arba vielą.

Paprasta padaryti ir medinius išskečiamus ožius, susidedančius iš 2 metrinių tašelių (3X3 cm storio), sujungtų vinimi (laisvai) netoli nuo vieno galo. Ant ožių kraigo dedama lota. Toks karkasas lengvas ir patogus — ožius nesunku pernešti iš vienos vietos į kitą, be to, jie užima mažai vietos laikant.

Kaip skaidri medžiaga plėvelinėms prie­dangoms paprastai vartojama polietileno plė­velė. Ji elastinga ir atspari šalčiui (atlaiko — 20 °C). 0,05—0,25 mm storio polietileno plėvelė praleidžia 80—100% matomosios šviesos. Kadangi plėvelė labai gerai pralei­džia šilumos spindulius, temperatūra po plė­vele dieną gerokai pakyla, o naktį smarkiai nukrinta, todėl dieną, kai oras saulėtas, ją reikia pradengti, kad vėdintųsi, o naktį pri­dengti neskaidria medžiaga. Kad danga būtų reikiamos formos, plėvelė suvirinama lituokliu arba laidyne, įkaitinta iki 110— 120 “C.

Taip pat skaitykite: