Konservavimas – Drebučiai (želė)

Drebučiai   (želė)

– tai  sustin­gusios  su  cukrumi  virtos  sul­tys. Geriausi drebučiai gaunami iš  skaidrintų,   daug   rūgščių   ir pektino    turinčių    sulčių,    pa­vyzdžiui, iš antaninių bei  lau­kinių obuolių, svarainių. Jei sul­tyse rūgščių mažiau kaip 1 proc, tvirtos konsistencijos drebučių negausime. Į sultis, kuriose ma­žai minėtų medžiagų, virimo pa­baigoje pridedama vienam litrui sulčių 3 – 5 g citrinos rūgšties, 10 – 12 g maistinio pektino, arba rūgščių, pektingų agrastų, šer­mukšnių arba  serbentų  sulčių. 1 kg drebučių išvirti imama sul­čių   ir  cukraus  

Nuskaidrintos sultys virina­mos nugraibant putas negiliame emaliuotame kaistuve, kol jų tū­ris ketvirtadaliu sumažėja. Po to iš lėto beriamas cukrus, o kad jis nenusėstų ant dugno ir nepridegtų, intensyviai maišo­ma. Ištirpus cukrui, dar viri­nama 7 – 10 min. Baigiant virti, jeigu reikia, pridedama rūgšties ir pektino arba agaro tirpalo. Virimo pabaiga nustatoma, laši­nant lašus ant šaltos lėkštės ir, jeigu jie sustingsta ir neišsileidžia — drebučiai išvirę. Tada jie išpilstomi į švarias, karštu vaniu perplautas, gražios išvaiz­dos formas. Kad drebučiai būtų aromatingi, virimo pabaigoje įpilama aromatingų aviečių arba juodųjų serbentų sulčių, citrinos esencijos arba vanilės.

Taip pat skaitykite: