Obelų, kriaušių, svarainių maistinė, biologinė ir gydomoji vertė

Sėklavaisiuose,    lyginant    su    įprastai; maisto produktais, mažai bailtymų (0,4—0,6 proc.) ir beveik nėra riebalų. Gausu juose angliavandenių   (daugiausia   cukrų 8,9—11,3 proc), mineralinių medžiagų (0,5—0,8 proc), organinių rūgščių (0,2—0,9 proc), vitaminų, ypač P (50—700 mg %) ir C (5 – 23 mg % ), kurių kituose maisto produktuose labai mažai. Švieži sėklavaisiai labai mažai kaloringi  (159—192 kJ/100 g). Daugiausia    cukrų  randame obuoliuose,   organinių   rūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų C ir P — svarainiuose; mažiausiai   cukrų — svarainiuose,   mineralinių medžiagų — obuoliuose; rūgščių ir vitaminų C, P kriaušėse.

 

Vitaminas P normina krauja­gyslių elastingumą,  kraujospūdį, apsaugo nuo aterosklerozės. Vitaminas   C   didina   žmogaus darbingumą, atsparumą infekcinėms   ligoms   ir   nepalankiems rudens   bei   pavasario   orams. Svarbu,  kad jiedu  vienas  kitą papildo ir yra kartu.  Raciona­liai    besimaitinančiam   žmogui kasdien reikia suvalgyti  200 – 250 g  šviežių vaisių.  Gydydami širdies-kraujagyslių ir inkstų ligomis sergančius ligonius, taip pat nutukusius,  gydytojai gali skirti 1 – 2 iškrovimo dienas (1,5—2 kg nuluptų obuolių parai) per savaitę. Obuolių die­nos naudingos ir protinio darbo darbuotojams. Sergantiems ate­roskleroze, hipertonija, medžia­gų apykaitos sutrikimu, obuo­lius reikėtų įtraukti į maitinimo racioną. Gerti obuolių sultis, valgyti vaisius patartina ser­gantiems kepenų, inkstų, šlapi­mo pūslės ligomis.

 

Kai kurių veislių obuoliai turi daug  pektininių medžiagų,  pa­vyzdžiui, ‘Paprastasis antaninis’, ‘Bogatyr’,  ‘Pobeditel’,   ‘Šafraninis   pepinas’. Šios medžiagos sujungia ir pašalina iš žmogaus organiz­mo  kenksmingus ir  radioakty­viuosius metalus — šviną, stron­cį,   kobaltą   ir   kt.   Pektininės medžiagos taip pat  sulaiko i  kenksmingų mikroorganizmų veiklą   skrandyje, reguliuoja virškinimo   procesą, skatina cholesterino    šalinimą,    ir    tuo saugo nuo aterosklerozės. Pek­tininės medžiagos  ir  fitoncidai teigiamai veikia sergančius kolitu ir kitomis skrandžio ligo­mis.

 

Kriaušės vertingos tuo, kad jose gausu folinės rūgšties (vi­tamino B9), o ji skatina kraujodarą. Kriaušėse gana daug fenolinių junginių, kurie pasižy­mi antisklerotinėmis, priešužde­giminėmis savybėmis, stiprina kraujagysles. Kriaušėse randama glikozido arbutino, o jis pa­sižymi šlapimo varymu ir prieš­uždegiminiu veikimu, sergant inkstų ir šlapimo takų už­degimu. Kriaušės vartojamos ir liaudies medicinoje šlapimo varymui (turi daug kalio), karš­čio mažinimui ir nuo kosulio. Tuo pasižymi ne tik šviežios, bet ir džiovintos kriaušės, jų sultys.

 

Esant laisviems viduriams nerei­kia valgyti kriaušių, nes jose yra daug celiuliozės, kuri skatina peristaltiką.

Svarainio vaisiuose yra daug pektininių medžiagų, celiulio­zės, organinių rūgščių, vitami­nų C ir P.

Taip pat skaitykite: