Ridikėliai gerai auga žemės sklype, skirtame pomidorų auginimui. Sėjant ridikėlius kiekvieną savaitę iki gegužės 20 dienos, daržo lysvėje galima surinkti puikų ridikėlių derlių. Be to, taip galima paruošti žemę ir kitų daržovių sodinimui.
Ridikėlis – labai drėgmę ir šviesą mėgstanti daržovė. Ji pakankamai atspari šalčiui, jos sėklos pradeda dygti esant +2° C – +3°С oro temperatūrai, o ridikėlių daigai ištveria net ir –2° C -3°С šaltį. Suaugę ridikėliai ištveria trumpalaikį atšalimą net iki -4° –6° C šalčio. Tačiau optimali ridikėliams tinkama temperatūra – +16° C – +18°С.
Šią daugelio mėgstamą daržovę galima sėti jau balandžio viduryje – kai tik atsiras galimybė pasidarbuoti darže. Geriausia ridikėlio sėklas sėti eilėmis į 1- 2 cm gylį. Sėti giliau pavojinga, nes šakniavaisis gali ir neužsimegzti. Optimalus atstumas tarp eilių – 8 – 10 cm. 10 kv. metrų žemės plotui reikia pasėti apie 15 g sėklų. 1000 vienetų ridikėlių sėklų prilygsta 7 – 10 g. Sėklų daigumas išlieka 5 – 6 metus.
Kad sėklos gerai sudygtų, jas reikia sėti į iš anksto palaistytą žemę. Kai iš sudygusių daigų pasirodys pirmasis lapelis, juos galima praretinti, paliekant tarp augalų 2–3 cm atstumą. Tačiau patirtis rodo, jog geriau iš karto sėti po vieną sėklą, nes retinimas šiek tiek pažeidžia pagrindinio augalo šaknį, jis blogiau auga.
Iš esmės ridikėliai nereiklūs dirvožemiui, tačiau ypač gerai auga purioje, turtingoje organinėmis medžiagomis, neutralioje arba silpnai rūgščioje dirvoje. Netinkamos ridikėliams auginti yra sunkios ir šaltos arba skurdžios ir lengvos smėlingos dirvos, jeigu jų nepapildyti puvininga žeme, paskaičiuojant ją 20–30 kg/10 kv. m žemės.
Niekada netręškite žemės šviežiu mėšlu, nes ridikėliai išaugs tuščiaviduriai. Tręšti ridikėlių žemę reikia tik peršutusiomis organinėmis trąšomis. Kai dirvožemyje trūksta azoto, pas augalą blogai formuojasi lapai ir šakniavaisis, be to, ridikėlių lapai pagelsta. Šią problemą išspręsti padės kompleksinės trąšos su padidintu azoto kiekiu. Jeigu dirvoje trūksta kalio, augalo lapai atrodo normaliai, tačiau šakniavaisis neužsimezga. Šiuo atveju dirvožemį reikia papildyti kalio trąšomis.
Rūgščiose dirvose ridikėlius pažeidžia gumbagrybis. Tai virusinis susirgimas, kai ant šaknelių atsiranda ataugos. Tokius vaisius geriau sunaikinti, o jų vietoje artimiausiu metu kitų ridikėlių sodinti neverta. Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje šiems augalams gali pakenkti kryžmažiedės blusos arba kopūstinės musės. Ant šakniavaisio atsiranda opelės. Šios bėdos išvengti padeda lapų apdulkinimas tabako dulkėmis arba pelenais.
Toliau ridikėlius reikia laistyti, ravėti ir purenti jų žemę. Sausu oru ridikėlius geriau laistyti du kartus per dieną – ryte ir vakare, tada ridikėliai išauga sultingi ir standūs. Kai drėgmės mažai, šakniavaisis arba visai nesusidaro, arba susiformuoja grubus ir tuščiaviduris. Ypač reiklus drėgmei ridikėlis tada, kai išleidžia savo pirmąjį tikrą lapelį, kai pradeda formuotis šakniavaisis. Sausu oru pakanka tris valandas palikti ridikėlį be drėgmės, ir jis pradės neteisingai vystytis. Ir jeigu ridikėlis yra kietas ir kartus, žinokite: jį per mažai laistė. O jei ridikėlis įtrūkęs – jį laistė per daug.