Sklypo apželdinimas

sklypo apželdinimas
sklypo apželdinimas

Sklypo apželdinimas.

Prie gyvenamųjų namų esančio sklypo apželdinimas susideda iš natūralios gamtos ir dirbtinių želdynų de­rinio. Prieš želdinimą sklypą reikia parengti: sulyginti kauburius ir užpilti duobes, žemu­mose iškasti drėkinamuosius griovelius, nu­statyti vietas medžiams ir krūmams sodinti, pažymėti būsimąją gėlyną ribas, per 1 —1,5 kastuvo sukasti žemę, išravėti piktžoles su šaknimis ir pagerinti dirvos struktūrą bei derlingumą ( Dirvos gerinimas).

Gyvatvorės sudaromos iš gudobelią, geltonąją akaciją, raugerškią, eglią, alyvą, jazminą, meškyčią, erškėtrožių, laukinią obelą ir kriaušių bei kitą tankiai suželiančią medžią ir krūmą. Kad gyvatvorė būtų tanki, gražios formos ir tinkamo aukščio, krūmus patartina nuolat karpyti iš viršaus ir iš šonų. Gyvatvores sodinti geriau iš vienos rūšies augalų. Atstumai tarp augalų eilėje: erškėt­rožių 30—35 cm, gudobelių 20—25 cm, eglių 35—40 cm. Gyvatvorėms galima panau­doti aukštus vienmečius ir daugiamečius au­galus — astrus, kochijas, kosmėjas, kiečius, rykštenes, smydrus, šluotelines gubojas, pen-tinius ir kt. Visi šie augalai sudaro gražias, gausiai žydinčias sienutes.

Vertikalusis sklypo apželdinimas. Namų išorinės sienos, balkonai, terasos, pavėsinės, tvoros apželdinamos laipiojančiais ir vijokliniais augalais.

Laipiojantiems augalams (prikimbantys prie sienų siurbtukais arba pridėtinėmis šak­nimis) nereikia specialių atramų: kai kurie jų (penkialapis vynvytis, Engelmano vynvytis) siurbtukus sudaro, tik pradėję augti, kiti (so­dinis vynvytis, gebenė, vijoklinė ortenzija) siurbtukus ir pridėtines šaknis sudaro, tik pri­silietę prie atramos, todėl reikia žiūrėti, kad šią augalą jauną ūglią galai liestąsi su siena.

Vijokliniams augalams reikia tam tikrą atramą — įtemptą vertikalią virvelią, vielos, ploną kuolelią arba strypelią. Atrama turi būti graži, lengva ir tvirta. Augančius jaunus ūglius reikia palenkti pagal atramą, pririšti, išpjauti nereikalingas šakeles. Reikia žiūrėti, kad nesusipintą šakos. Vertikaliajam apželdi­nimui ypač dera įvairios laukinią vynuogią rūšys, sausmedžiai, apskritalapiai sausme­džiai, daugiažiedės pupelės, raganės, aktinidijos, apyniai. Šie augalai ima iš žemės daug vandens ir tuo padeda sausinti sienas. Pava­sarį sausus negyvus ūglius reikia nukarpyti. Kad augalai gerai augtų ir vešėtų, dirva turi būti puri ir derlinga, ją reikia gausiai lais­tyti ir sistemingai tręšti.

Balkonams ir išorinėms palangėms apžel­dinti tinka vienmečiai vijokliniai augalai — nasturtės, kvapieji pelėžirniai, sukučiai, dau-giažiedės pupelės; daugiamečiai — žemaūgiai jurginai, kardeliai, tulpės; vienmečiai — se-renčiai, žioveiniai, gvaizdūnės, rezetos, leukonijos, našlaitės. Balkonuose ir ant išorinių palangių augalus reikia sodinti į dėžutes (jų plotis 22—25 cm, aukštis 25 cm, ilgis — koks nori) su žemių mišiniu, susidedančiu iš 1 da­lies komposto arba durpių, 2 dalių sodo žemės ir 1 dalies upių smėlio. Prie šio mišinio nau­dinga dar pridėti šiek tiek mineralinių trąšų. Žemių į dėžutes reikia pilti 3—4 cm žemiau kraštų; jeigu augalai yra vazonuose, juos patartina dėti j dėžes, pripiltas pjuvenų arba durpių. Taip pasodinti augalai vasarą ne­perkaista

Gazonas. jį sėjama gazoninių varpinių ir ankštinių žolių: miglių, eraicinų, vikių, varpučių, dobilų, avižuolių ir kt. Mauritaniš-kasis gazonas susideda iš gazoninių žolių de­rinio su gražiažiedžiais augalais (vilkdalgiais, katilėliais, aguonomis, ramunėmis, neužmirš­tuolėmis, rezetomis, medetkomis). Universa­lųjį gazoną galima padaryti, pasėjus lygiomis dalimis pievinių miglių ir raudonųjų eraicinų arba įvairių šunažolių ir baltųjų dobilų (san­tykiu 8:1); 5 g sėklų mišinio į 1 m2; sėklos įakėjamos grėbliu. Gazoną (išskyrus maurita-niškąjį) būtina dažnai

pjauti, išgrėbti nupjau­tą žolę, gerai laistyti, ravėti, tręšti: 10 g sa­lietros į 2 litrus vandens 1 m2 žemės; dar pa­tartina žiemos pradžioje užberti ant gazono sluoksnį (2—3 cm) riebaus komposto su medžio peleną priedu — tai padeda sustab­dyti gazono samanojimą.

Gėlynai gali būti įvairių rūšių: klombos, lysvaitės, landšaftiniai gėlynai — miksborde-riai, parteriai. Parenkant augalus gėlynams, reikia atsižvelgti ne tik į jų biologines ypa­tybes, bet ir spalvų derinį. Reikėtų vengti daugiaspalviškumo. Gražiai dera tamsūs tonai su šviesiais, pvz., blyškiai rausvas su lelijiniu arba mėlynu, raudonas su baltu ir pan.

Klombos gali būti įvairios formos (stačia­kampės, ovalinės, apvalios); jų kraštai gali būti pakelti 10 cm, o centras 30—40 cm. Klombos pakraščius (10—20 cm) reikia ap­sėti gazonu. Rengiant klombą, reikia apibrėž­ti jos ribas, sukasti dirvą per kastuvą ir už­berti derlingos žemės. Po 10—15 dienų (kai žemė susiguli) galima sodinti augalus, prade­dant nuo centro. Reikėtų vengti per daug smulkaus, sudėtingo brėžinio ir nedaryti labai didelių klombų. Parenkant augalus, reikia atsižvelgti į harmoningo spalvų derinimo reikalavimus ir į kiekvieno augalo augimo būdą bei aukštį. Juo aukštesnis augalas, tuo arčiau centro jis turėtų būti. Nepatartina kurti kilimines klombas iš žemaūgių, tankiai susodintų augalų.

Lysvaitė — stačiakampė ištęsta gėlyno lysvė išilgai takelio; gali būti iš vienos arba abiejų tako pusių, gali eiti tako viduriu; plotis iki 1,5 m, ilgis paprastai iki 10 tn. Lysvaitėrengiama iš kelių augalų rūšių, atsižvelgiant į žydėjimo pamainumą. Lysvaitė gali būti vienpusė (kai sodinama 2 ir 3 eilėmis, aukš­tesni augalai sodinami užpakalyje) arba dvi­pusė — su bordiūrais iš kraštų.

Miksborderis, arba landšaftinis gėlynas, kuriamas iš daugiamečių augalų, susodintų laisvai, be geometrinio brėžinio. Mišriuosiuo­se tokio tipo gėlynuose sodinama įvairiu metu žydintys augalai, todėl gėlynas ilgai žydi.

Parinkti medžius ir krūmus sklypo apžel­dinimui, atsižvelgiant į įvairų jų žydėjimo laiką, reikia taip, kad žydėjimas nenutrūktų nuo balandžio iki rugpjūčio. Balandžio mė­nesi žydi pūkuotosios vyšnios; gegužės — gudobelės, pensilvaninės vyšnios, miškinės kriaušės, kaštonai, šermukšniai, lanksvos, ievos, slyvalapės obelys, ankstyvųjų veislių alyvos, šeivamedžiai, sausmedžiai; birželio — baltosios ir geltonosios akacijos, stepinės vyš­nios, jazminai, baltosios sedulos, prancūziniai (raudonlapiai), stambiavaisiai ir geltonieji erškėčiai, įvairios paprastųjų alyvų veislės ir vengrinės alyvos, rožės; liepos — kamčiatki-niai erškėčiai, geltonosios akacijos, liepos; rugpjūčio — Vanhuto lanksvos.

Medžiai ir krūmai sklype sodinami gru­pėmis arba po vieną gazone. Kai kurie krū­mai (jazminai, rožės) naudojami ir gėlynams.

Dekoratyviniai medžiai, žiūrint kokios veislės, sodinami duobėse, kurių skersmuo 1—2 m, gylis 0,5—0,8 m, atstumai 1,5— 6 m. Atstumai tarp žemaūgių krūmų turi būti 0,8 m, aukštaūgių — iki 2 m, duobės skers­muo — iki 1 m, gylis — 0,5—0,8 m. Krūmus galima sodinti ir tokio paties pločio ir gylio tranšėjose.

Jazminams geriau parinkti saulėtą vietą, ten jie gausiau žydi. Jazminų krūmus būtina kasmet retinti — išpjauti senus ūglius. Labai dekoratyvios veislės: ‘Mont Blanc’, ‘Glet-scher’ (pusiau pilnaviduriais ir pilnaviduriais kvepiančiais žiedais), ‘Lavina’ (žemas krū­mas su stambiais žiedais; žemuogių kvapo), ‘Očiarovanije’ — dideli kvepiantys žiedai. Yra jazmino varietetų su gražiais lapais (pvz., margalapis jazminas).

. Alyvos labai nereiklios, gerai auga rūgš­čioje dirvoje, bet nepakelia drėgmės pertek­liaus ir negilaus gruntinio vandens pelkėtose vietose. Parenkant ankstyvas (pvz., ‘Buf-fon’, ‘Krasavica Moskvy’) ir vėlai žydinčias (pvz., ‘Jemeljan Jaroslavskij’, ‘Komsomotka’, ‘Rėaumur’) veisles, galima pratęsti alyvų žydėjimo laiką iki 1,5—2 mėnesių (maždaug nuo gegužės 10 iki liepos 10 dienos), nes viena veislė žydi 15—20 dienų. Smarkiai patrumpinus senų šakų ūglius, kitais metais alyvos gausiau ir gražiau žydi.

rožių mėgėjiškai gėlininkystei patar­tina: arbatinės, arba hibridinės, poliantinės, floribundinės, parko ir kt. / Rožės.

Parenkant gėles, irgi reikia atsižvelgti į jų žydėjimo laiką. Be to, pirmenybė teiktina daugiametėms, pasižyminčioms žalumu bei žiedais ir sėkmingai augančioms vienoje vie­toje keletą metų (flioksai 4—5 metus, bijūnai 8—10 metų) be persodinimo. Daugiametės gėlės turi stipresnę šaknų sistemą, mažiau nukenčia nuo sausros, mažiau reiklios už vienmetes. Vienmetes gėles geriau sėti nau­juose sklypuose, nes jos žydi tais pačiais me­tais, kai pasėjamos ar pasodinamos. Daugia­metės gėlės lengvai ir greitai dauginamos: flioksai — stiebų ir šaknų auginiais ir kero dalijimu;   bijūnai,   astrai,   kanos    (pipytės), vilkdalgiai, viendienės, bergenijos, melsvės, auskarėliai, saulutės, astilbės, kraujažolės — šakniastiebių dalijimu; jurginai — gumbais; jacintai, lelijos, tulpės, narcizai, kardeliai — svogūnais, gumbasvogūniais ir dukteriniais svogūnėliais. Senus išsikerojusius šakniastie­bius reikia padalyti aštriu kirviu, kastuvu arba peiliu į dalis su 3—5 akutėmis ir pakankamu kiekiu šaknų. Kelias valandas prieš sodinant šakniastiebius reikia pavilgyti žemės blendi-nyje su mėšlu.

Geriausias metas daugiametėms gėlėms dalyti — rugpjūčio II ir rugsėjo I pusės. Sa­vaime gausiai pasisėja neužmirštuolės, gailiar-dijos, blandys, lubinai, pentiniai, šiurpiniai gvazdikai, saulutės, aguonos.

Iš rudens (maždaug spalio viduryje) reikia pasėti dviguba sėklų doze gailiardijas, gubojas, saulutes, neužmirštuoles, flioksus, lubinus, pentinius. Vienmetes gėles patartina sėti nuolatinėje vietoje: balandžio II pusėje — sukučius, klarkijas, kochijas, serenčius, aguo­nas; gegužės viduryje, įšilusioje žemėje — nasturtes, gvaizdūnes, hibridinius jurginus, raudonžiedes pupeles.

Drėgname skudure 2—3 dienas palai­kytos sėklos greičiau dygsta. Smulkias pamir­kytas sėklas reikia truputį padžiovinti, kad nesuliptų, ir sėti popieriniu samteliu sumai­šius su smėliu. Smulkias sėklas reikia sėti į vageles 1—2 cm gyliu, vidutines — 2—3 cm, stambias — 4—8 cm. Sėklas užberti geriau per sietą žemių mišiniu (po lygiai velėninės, kompostinės ir lapinės žemės ir upės smėlio), palaistyti laistytuvu su tankiu sieteliu.

Augalų dauginimui gerai turėti kambari­nį inspektą, kuriame nuolat laikytųsi šiluma ir būtų drėgnas oras. Inspektėlį reikia padėti ant palangės arba ant spintelės prie lango. Sėti mišinyje: 2 dalys lapinės žemės, 1 dalis perplauto smėlio. Inspektėliui šildyti įjungia­ma 25 W lemputė.

Spalvų deriniui sukurti tinka dekoraty­viniai lapiniai vienmečiai augalai: mangoldai, didžiosios kanapės, dekoratyviniai kopūstai, kartieji kiečiai, kukurūzai, perilos, ricinžolės, šilokai ir kt.; augalai su kvepiančiais žiedais: dviragės ir kitokios leukonijos, kvapieji pelė­žirniai, rezetos, blandys, laibeniai (medaus aromato), alyvos, rožės, jazminai, lelijos. Be to, galima panaudoti adonius, sinavadus, plukes, žiemes, kvapiąsias našlaites, gvazdi­kus, katilėlius, ramunes, geltonuosius vilkdal­gius, pentinius, pakalnutes, neužmirštuoles, žvaigždūnes, naktižiedes ir kitus augalus.

Kenkėjai ir ligos. Išvengti dekoratyvinių augalų kenkėjų ir ligų padeda profilaktika, kuri susideda iš ligoms ir kenkėjams atsparių veislių parinkimo ir aukšto agrotechnikos lygio (tręšimas, dirvos purenimas, ravėjimas ir vienmečių augalų likučių šalinimas, sergan­čių augalų šalinimas ir deginimas ir pan.). Nuo žiemojančių kenkėjų — amarų, blaku-čių, skydamakių ir kitų vabzdžių kiaušinių bū­tina medžius ir krūmus nupurkšti anksti pava­sarį (prieš pumpurų sprogimą) žaliojo muilo

tirpalu (300—500 g į 10 1 vandens) arba karbofosu (emulsijos 3% skiediniu). Be to, norint apsaugoti augalus nuo ligų, juos reikia prieš išsprogstant nupurkšti geležies sulfatu (500 g į 10 1 vandens).

Pavasarį ir visą vasarą reikia nuolat ap­žiūrinėti augalus, kad būtų aišku, ar jie ne-užsikrėtę ligomis ir kenkėjais. Jei augalai apsikrėtę voratinklinėmis ir kitų rūšių erkė­mis, patartina po 7—10 dienų pakartotinai nupurkšti chlorofoso tirpalu (10 g į 10 1 van­dens). Nuo augalėdžių erkių medžius ir krū­mus reikia nupurkšti dar eterio sulfonatu (30 g į 10 1 vandens), pridėjus chlorofoso (10 g).

Kai ant augalų pasirodo amarų, tripsų, cikadų ar kitų siurbiančiųjų kenkėjų, būtina nupurkšti chlorofoso tirpalu (10 g  į 10 1 van­dens) ; tai gerai ir nuo alyvų, tuopų kandžių, lapsukių (drugių skraidymo laikotarpiu), jaunų skydamarių lervų, kenkėjų, graužian­čių lapus (vikšrų, lapgraužių vabalų, auslin-dų, sitonų, spragių ir kt.).

Atsiradus augalų ligų požymių, vasarą reikia purkšti 1% vario sulfatu; 0,5% vario oksichlorido skiediniu — nuo grybinių ligų; vario ir muilo tirpalu (20 g vario sulfato, 200 g žaliojo muilo į 10 1 vandens).

Augalus apdoroti nuodingaisiais chemika­lais patartina rytą arba vakare sausame ore be vėjo. Saulėtą dieną purkšti negalima, kad neapdegtų augalai. Nuodingieji chemikalai turi patekti ant viršutinės ir apatinės lapų pusės. Augalus purkšti galima specialiais purkštuvais, o dulkinti — rankiniais dulkintu-vais arba maišeliais, pasiūtais iš dviejų sluoks­nių marlės ir pakabintais ant metrinės lazdos. Dirbti su nuodingaisiais chemikalais reikia atsargiai: užsivilkti chalatą, burną ir nosį užsirišti dviejų sluoksnių marle, dirbant ne­valgyti ir nerūkyti, nepatikėti šio darbo vai­kams. Po darbo rankas ir veidą nusiplauti su muilu, burną paskalauti vandeniu.

Taip pat skaitykite: