Sodo apšvietimas

Ir pats gražiausias ir kruopščiausias prižiūrėtas sodas gali netekti visų savo privalumų sutemus, kai naktis uždengia netgi visai šalia sukurtą grožį. Sodo apšvietimas – pakankamai „jauna“ landšafto dizaino sritis. Daugelį dešimtmečių valdos būdavo apšviečiamos vienintele paprasta lempute virš paradinių įėjimo durų, tamsiu paros metu apšviečiančia dalį takelio ir duris.

Dabar gi situacija radikaliai keičiasi: prailginti mėgavimąsi grynu oru padės į rinką plūstelėjusios naujovės ir teisingai parinkti elektriniai šviestuvai. Žinoma, lemputės virš durų neketinama atsisakyti, bet stengiamasi, kad jų techninės charakteristikos ir išvaizda neatsiliktų nuo šiuolaikinių reikalavimų.

Landšafto apšvietimas – daugialypė sistema, kurią sudaro įvairūs apšvietimo prietaisai, ir kurios pagalba galima išspręsti iškart keletą uždavinių: funkcinį, estetinį ir emocinį. Apgalvota landšafto apšvietimo sistema leis lengvai orientuotis teritorijoje ir tamsiu paros metu. Gėlynų, laiptelių, takelių, vandens telkinių, medžių ir krūmų, poilsio ir pramogų vietų apšvietimas sukurs nuotaiką ir suteiks galimybę grožėtis kraštovaizdžiu naktį ir jaustis saugiai.

Įranga apšvietimui renkamasi, vadovaujantis kraštovaizdžio ypatybėmis ir projektuojamos teritorijos statusu.

Naudojamos dekoratyvios atramos, įstatomi į dirvą nukreiptos šviesos ir pernešami nedideli šviestuvai. Jie turi būti atsparūs drėgmei ir pageidautina, kad vidun nepatektų dulkės.

Kur apšviesime

Žiūrint iš praktiškumo taško, parką ar sodą galima padalinti į keletą apšvietimo „prašančių“ zonų:

Pirmiausia tai – įvažiavimas į teritoriją, sklypą, kur geriausia būtų įrengti automatiškai užsidegančius šviestuvus, apšviesiančius kelią;

Antra, įėjimas į namą. Čia įrengti šviestuvai atlieka dar ir dekoratyvinę bei kartu ir utilitarinę funkcijas, nes laipteliai svečiui neturėtų būti staigmena.

Trečia – takeliai. Pagal apšvietimo kontūrą vieno metro aukštyje įrengti šviestuvai turėtų stovėti aoie 5 m atstumu vienas nuo kito. Jei takelis pakankamai vingiuotas ir apsodintas aukštais krūmokšniais, atstumą tarp šviestuvų reikėtų sumažinti. Žemi šviestuvėliai atrodo labai gražiai, bet mūsų klimato sąlygomis jie reikalauja daugiau priežiūros (žiemą gali apsnigti, sniegą reikia nuvalyti). Jei šita sąlyga vykdoma, iš duobučių tarp pusnių (kurių pastaruoju metu, gaila, mažėja) žiemos vakarais liesis šviesa, suteiksianti aplinkai nepaprasto grožio.

Aukšti šviestuvai turėtų būti bent 2 m aukščio, nes įrengti žmogaus akių aukštyje, jie ne tiek atlieka savo tikrąją funkciją, kiek akina.

Ketvirtoji – „saugumo zona“. Vieta, kur išdėstytos stebėjimo kameros, turi būti pakankamai gerai apšviesta, be to, šviesos spinduliai neturi būti nukreipti tiesiai į kameros objektyvą. Tokia „saugumo zona“ gali būti, pavyzdžiui, teritorijos perimetras.

Penkta, dekoratyvinis apšvietimas, suprojektuotas landšafto dizainerio, priklauso nuo sklypo ypatumų ir prideda jam naujų.

Sukurti savame sode šedevrą – kartu ir sunku, ir nesudėtinga. Vietą, kuri jums labiausiai patinka (įdomios formos medis, alpinariumas, suolelis, rožynas) apšvieskite taip, kad galėtumėte mėgautis ne tik dieną; tokiu atveju lieka tik pasirinkti, kokia šviesa Jums priimtinesnė: spalvota, nukreipta ar išsklaidyta.

Gelsvas lempų atspalvis puikiai dera su žalia žole; šilti tonai suteikia sodui jaukumo, erdvei – kameriškumo.

Be to, ne visi net suaugę atsikrato tamsos baimės, nors prisipažįsta nenoriai, ypač vyrai. Apšvietimo dizaineriui tenka būti ir psichologu, kad suprastų, kas užsakovui arčiau – intriga ar jaukumas. Jeigu linkstama prie jaukumo, nereikėtų žavėtis šaltu baltu Hi – tech stiliaus apšvietimu arba tamsiomis spalvomis, pvz., niūrokais šviestuvais su tamsiai raudonos spalvos.

Vėsių atspalvių šviesa pastebimai vizualiai padidina erdvę ir tiks tiems, kas nori, kad atėjus nakčiai, sodas atrodytų didesnis.

Kai sode pasirenkami keli šilta šviesa apšviečiami akcentai ir vizualiai sujungiami tarpusavyje papildomo apšvietimo linijomis, erdvė viduje virsta įgauna panašumo su kambariu, kurio sienos – iš šviesos, ir kuriame žmonės, nelinkę į nuotykius, jaučia psichologinį komfortą.

Kai kurie objektai atrodys geriau, įspūdingiau, apšviečiami iš viršaus. Taip apšviestas medžio vainikas atrodo kaip pasakos iliustracija, kuriai sukurti įdėta nemažai dizainerio darbo: jam kiekvieną kartą tenka sukti galvą, kaip paslėpti tarp šakelių būtinus laidus ir nepakenkti augalui. Juk naudojant paprastas kaitrines lemputes, kurios stipriai įkaista, lapai gali nudegti. Nemalonumai galimi ir žiemą, kai lapų nelieka: pumpurai, „miegantys“ žemoje temperatūroje, reaguoja į jos pakilimą, kuris jaučiamas net šalia mažų lempučių. Žiemą dienos trumpos, apšvietimas įjungiamas jau 16 -17 valandą, ir girliandomis apvyniotas medis „šildosi“ iki psuaiunakčio, o kartais – iki ryto. Išjungus apšvietimą, medis kenčia nuo temperatūros svyravimų…

Techniniu aspektu parko ir sodo apšvietimas dvejopas: viena vertus, yra nebrangių paprastų šviestuvų, kurie, nepriklausomai nuo to, kokio stiliaus – šiuolaikinio ar klasikinio – pagaminti, turi vieną bendrą trūkumą – nepakankamą atsparumą oro sąlygoms. Sningant ar lyjant, kas mūsų krašte nėra reta, jie greitai ima rūdyti ir genda. Kita vertus, rinkoje atsirado įvairių naujų technologijų, leidžiančių įšspręsti pačias sudėtingiausias sodo apšvietimo problemas originaliai ir skoningai, tiesa, nepigiai. Jie ekonomiški, ilgaamžiai; didelė spalvų įvairovė.

Taip pat skaitykite: