Alpinariumas

alpinariumas
alpinariumas

Alpinanumas,

– sklypas, kuriame auginami kalnų augalai. Tai nėra paprastas akmenų ir augalų derinys, o mažame plote atkurtas savitas kalnų peizažas su jam būdinga auga­lija. Alpinariumui tinka šiek tiek izoliuota vieta, ypač natūralūs vakarų ir pietvakarių šlaitai, taip pat šlaitai prie atramos sienų. Alpinariumą galima įrengti ir lygioje vietoje, tik nepatartina pilti žemės kauburių ir pri­statyti į juos akmenų.

Dirvą reikia gerai parengti, keletą kartų perkasti, išrinkti varputį, patręšti (į 1 m2 žemės 30—40 g superfosfato, 15—20 g kalio druskos, šiek tiek komposto arba perpuvusio mėšlo). Į dirvą primaišoma smėlio arba smul­kaus žvyro. Iš anksto reikia numatyti, kurioje vietoje ir kokie augalai bus sodinami ir kokios dirvos jiems reikia.

Akmenys, kurie parenkami pagal alpinariumo aplinką ir būsimus jo augalus, neturėtų dominuoti ir užgožti gėlių arba krūmų arba pasislėpti po jų žiedais bei lapais. Be to, turėtų būti vienos rūšies granitai arba dolomitai. Geriausiai tinka natūralūs rieduliai. Nepa­tartina tarp akmenų pridėlioti stiklo gabalų, plytgalių, betono nuolaužų, vengtina taisyk­lingai skaldytų, taip pat įvairių spalvų akme­nų. Rieduliai horizontaliai arba su mažu nuo­lydžiu į šlaito pusę 2/3 įkasami į žemę. Jie išdėstomi su tam tikrais pasikartojimais — ritmu. Didesniuose alpinariumuose akmenys gali būti panaudojami ir praėjimams. Tokie takai daromi iš plokščių akmenų, iš kurių statesniuose šlaituose gali būti įrengti ir laip­tai. Apačioje dedami didesni, o aukščiau — mažesni akmenys. Jie iš dalies reguliuoja šilumą ir drėgmę, sudaro augalams pavėsį.

Alpinariumai gali būti kolekciniai (supa­žindinti su alpiniais augalais) arba kaip apželdinimo elementas. Galima sodinti ir vietinius smėlėtų kalvų, dolomitų atodangų augalus. Sodinti reikėtų taip, kad alpinariumas gerai atrodytų po 3—4 metų. Patartina pasodinti ir kai kurių dekoratyvinių, ypač žemaūgių krūmų. Tinka spygliuočiai (kadagiai, puskiparisiai, kukmedžiai, kalninės pušys, eglės) ir lapuočiai (kauleniai, lanksvos, atvaisos, pa­lėpščiai, rododendrai, migdolai, raugerškiai).

Gėlės išdėstomos tais pačiais principais, kaip ir daugiamečiuose gėlynuose. Didesnių, dažniau pasikartojančių gėlių plotus turi sudaryti būdingos alpinės gėlės. Jos išlieka dekoratyvios ir peržydėjusios. Tai natūraliai kalnuose augantys ylalapiai fliok­sai, paprastieji čiobreliai, alpiniai vaistučiai, paprastosios aubriecijos, įvairios uolaskėlės, šilokai, šliaužiančiosios vaisginos. Gėlių plo­teliai turi būti netaisyklingų kontūrų. Gėles būtina derinti pagal aukštį, lapų, žiedų spalvą, žydėjimo laiką. Nereikia sodinti greit augan­čių augalų šalia lėtai augančių, kad pasta­rųjų nenustelbtų. Tarp gėlių grupių palie­kami 15 cm tarpai. Žemaūgės gėlės sodina­mos kas 15 cm, aukštesniosios — kas 20— 30 cm. Alpinariumo papėdėje sodinamos aukštesnės ir stambesnės gėlės, o kylant aukš­tyn (lygioje vietoje — toliau nuo apžvalgos taško),— smulkesnės ir žemesnės. Taip suku­riamas natūralios kalnų augalijos įspūdis. Tačiau aukštų augalų plotai turėtų būti nedi­deli. Prie šviesiai rausvo atspalvio akmenų gerai dera pilkalapiai augalai (plaukuotuo­sius notros, glažutės, vaistučiai) arba su tam­siai žaliais lapais (šilokai, uolaskėlės, raktažo­lės). Alpinariumams tinka adoniai, laibeniai, gvaizdės, astrai, bergenijos, katilėliai, genci-jinai,’gvazdikai, heicheros, rudgrūdėlės, vilk­dalgiai, veronikos, putokliai ir kt. Alpinariume nereikėtų sodinti gėlių, netinkančių jame augti, pvz, kambarinių pelargonijų, gumbinių begonijų, įvairių vienmečių gėlių. Galima įrengti alpinariumą iš vietinių augalų: vaistin­gųjų raktažolių, paprastųjų čiobrelių, šilinių gvazdikų, siauralapių karpažolių, aitriųjų ši-lokų, paprastųjų šilingių, kalninių laibenių, paprastųjų gvaizdžių, vėjalandžių, šilagėlių. Gėlės sodinamos anksti pavasarį arba ru­denį. Kai kurias rūšis galima pasodinti ir vasarą.

Alpinariumą pagyvina dekoratyvinės žo­lės. Vertėtų sodinti melsvuosius eraičinus. šiurpinės ašuotes, kiškio ašarėles ir kt.

Alpinariumui tinka svogūninės gėlės. Jau ankstyvą pavasarį gali žydėti krokai, snieguolės, sibirinės scylės, vėliau — Kauf-mano tulpės, česnakai, žydrės, paprastosios margutės. Rudenį vėl sužydi rudeniniai kro­kai, rudeniniai vėlyviai. Svogūninės gėlės ,po 3—5 išdėstomos grupėmis arba sodinamos tarp silpnos šaknų sistemos augalų.

Dauguma alpinių augalų gerai žiemoja nepridengti. Bet Delavajaus, stambiažiedes inkarvilėjas, eremurus, raudonžiedes žiog-nages, dantytąsias raktažoles reikėtų prideng­ti eglišakėmis.

Alpinariumui gerai tinka upokšniai su baseinėliu, krintančiu vandeniu. Prie van­dens sodinami drėgmę mėgstantys augalai.

Taip pat skaitykite: