Balandžio mėnesio darbai sode ir darže

balandis

BALANDŽIO MĖNESIO DARBAI

 

Baigiame genėti vaismedžius. Jei reikia, net vieną kitą per tankiai augantį vaismedį nupjauname. Tankus so­das – tai grybinių ligų ir ken­kėjų lizdas. Vaismedžius rau­kime iš šaknų, kuo daugiau šak­nų pašalinkime iš dirvos. Pū­vančios šaknys dirvoje palie­ka nuodingų medžiagų ir dėl to naujai pasodinti medeliai blogai auga.

Išėjus pašalui ir žemei kiek pradžiūvus, sodinami prikasti ar įsigyti medeliai. Prieš so­dinimą jie gerai apžiūrimi, ypač jų šaknys. Žiemą galėjo šaknis ar kaklelį apgraužti pelėnai, o gal ant kai kurių yra ir gum­bų (vėžio), tokių medelių rei­kėtų iš viso nesodinti. Visiems per ilgos šaknys patrumpina­mos, padaroma molio ir kar­vės mėšlo tyrės ir joje pamir­komos. Duobutė iškasama tokio dydžio, kad šaknys gerai tilp­tų ir į gylį, ir į šonus. Pava­sariniam sodinimui žemė turi būti paruošta iš rudens. Paso­dinus pomedžiai apmulčiuojami durpėmis arba perpuvusiu kompostu, padaroma lėkštė (įdubimas) ir paliejamą, tuojau pat suformuojamas vainikas. Prieš sodindami medelius tu­rime pagalvoti, ar nereikės pri­vežti į sklypą žemės. Jeigu rei­kės, tada medelius sodinkime aukščiau, ant kauburių. Vežama į sodą žeme negalima apipilti vaismedžių kamienų. Jų šaknies kaklelis turi būti ties žemės paviršiumi. Giliai pasodintus medelius reikėtų iškelti, juos palengva, sverto būdu, traukiant į viršų. Tai jau sudėtingas dar­bas.

Kai kurie sodininkai persodi­na augesnius vaismedžius. Kaip tai daroma? Pavasarį atkasama ties pagrindinėmis šaknimis 70 – 80 cm atstumu nuo kamieno žemė ir pakertamos minėtos šak­nys. Per vegetaciją likusi dalis iš miegančių pumpurų išleis daug smulkiųjų šaknelių. Tuo­met rudenį arba kitą pavasarį, atitinkamai sumažinę lają, to­kius medžius, palikę ant šaknų kiek galima daugiau žemės, drą­siai galime persodinti į kitą vietą. Persodinamo vaismedžio šakas turime nukreipti (pasau­lio šalių atžvilgiu) į tą pačią pusę. Todėl prieš iškasimą krei­da pasižymime, sakysim, pietų pusę ant vaismedžio kamieno ar kurios šakos.

Šį mėnesį, išretinami ir per tankiai augantys serbentų krū­mai, šalinamos serbentinės er-kutės apniktos šakos (erkutės apipultos šakelės turi išpampu­sius pumpurus) ir tuojau pat su­deginamos. Retinami ir iš viso šalinami derėję aviečių stiebai. Sodas purškiamas 3 proc. kon­centracijos nitrafeno tirpalu (uogakrūmiai — 2,5 proc), pra­dedama pagerintu sudūrimu skiepyti. Pirmiausia skiepija­mos jaunos vyšnaitės, slyvos bei trešnės. Po nešaltos žiemos ūglius galima imti nuo veisli­nių medžių ir tuojau pat skie­pyti. Praėjus šaltai žiemai, skie­pyti reikėtų prieš šalčius paim­tais ūgliais, arba šio darbo vi­siškai atsisakyti.

Šį mėnesį uoginės kultūros (ypač serbentai) dauginamos pernykščiais auginiais, kurie smaigstomi nuožulniai į lysvę.

Prieš tai auginius iki pusės drūt­galiais apie savaitę (vietoj che­minių stimuliatorių) mirkom minkštame (geriausia sniego) vandenyje, jį 2 kartus pakei­tus.

Šį mėnesį jau sėjamos anks­tyvosios lauko daržovės, todėl reikia baigti visus paruošiamuosius darbus: sutvarkyti in­ventorių, pasirūpinti visomis reikalingomis trąšomis, medžia­gomis, priemonėmis. Reikia įsi­gyti cheminių priemonių kovai su ligomis, kenkėjais, o atski­rais atvejais ir piktžolėmis. Bet geriau išsiversti be jų. Kol kas tik daliai daržo kenkėjų yra nustatytos ekonominės kenks­mingumo ribos. Tai toks ken­kėjų kiekis, kurį apsimoka nai­kinti cheminiu ar kitu būdu. Kopūstų kenkėjams tai būtų tokie rodikliai: 3 – 5 kopūstinės spragės ant vieno augalo ir apie 10 proc. jų apniktų dai­gų, 7 – 8 kopūstinės musės ler­vos ant vieno augalo, 3 – 5 kopūstinio baltuko vikšrai ant vieno augalo ir apie 10 proc. jų apniktų daigų, 5 – 10 proc. kopūstinio amaro apniktų au­galų ir t. t. Esant mažesniam kenkėjų kiekiui jie nepadaro di­delės žalos. Mažiau pavojingi lapus graužiantys kenkėjai, o čiulpiantys, šaknims ir stiebams kenkiantys – pavojingesni. Tu­ri reikšmės ir augalų išsivys­tymas. Pavyzdžiui vos sudygu­sius runkelius, kopūstus, ridi­kus ir kitus augalus spragės gali visiškai sunaikinti, o suau­gusiems augalams jos žymiai mažiau žalingos. Esant drėg­niems orams daugiau žalos pa­daro ligos, o sausiems ir gied­riems orams – kenkėjai. Spe­cializuotose sodininkų ir ūkinių prekių parduotuvėse šiuo metu dažniausiai šių priemonių bū­na pakankamai, o prasidėjus vegetacijos sezonui ir intensy­viam jų naudojimui, neretai trūksta arba visai nėra norimo pasirinkimo. Ypač jaučiama ko­vos priemonių su kenkėjais (in­sekticidų) stoka. Prieš kolorado vabalą tinka insekticidai (che­minės priemonės naikinančios vabzdžius) dibromas, diloras, benzofosfatas, mezoksas, foksimas ir biopreparatas bitoksi-bacilinas, spragšiams naikinti naudotinas diozinonas, vora­tinklinei erkutei šiltnamiuose — keltanas, šliužams — metaldehidas, kitiems daržovių kenkė­jams — karbofosas, ravikurtas, kenkėjų jauniems vikšrams — biopreperatai dendrobacilinas ir entobakterinas. Ligoms nai­kinti pomidorų ir bulvių pa­sėliuose tinka bordo skystis, polikarbacinas, polichomas, va­rio oksichloridas. Pastarasis ir natrio fosfatas bei koloidinės sieros preparatai tinka prieš miltliges. Anksti pavasarį, kai vidutinė paros temperatūra bū­na teigiama, pradedamos sėti ankstyvosios daržovės. Geriau­siai tai jaučia patys augalai ir gyvūnai. Pagal gamtos reiškinius sudarytas darbų kalendo­rius vadinamas fenologiniu, o būdingiausi to laiko gamtos reiškiniai — fenoindikatoriais. Aknstyvųjų daržovių sėjos lai­ko feno indikatoriai — anksty­vojo šalpusnio žydėjimas (ko­vo 20 d.—balandžio 20 d.), žieminių rugių augimo pradžia I balandžio 13 d.— balandžio 25 d.), gluosnių žydėjimo pradžia (balandžio 11 d.— balandžio 23 d.), gandrų parskridimas (ba­landžio 1 d.— balandžio 13 d.). Tuo metu sėjamos morkos, pas­tarnokai, petražolės, ropės, ri­dikėliai, ridikai ankstyvam der­liui, salotos, špinatai, pipirnės, daugelis prieskoninių daržovių, svogūnų sėkla, sodinami čes­nakai, krienai, rabarbarai, šparagai, pastarnokų, svogūnų ir porų pasodai. Šiltadaržiuose sė­jami auginimui lauke skirti po­midorų ir agurkų daigai. Pri­žiūrime šildomuose šiltanamiuose auginamus augalus ir sėja­me neapšildomuose polietileni­niuose šiltnamiuose mažiau šal-tesniems orams jautrias daržo­ves. Pats laikas sėti daržoves inspektuose. Paskutinę balan­džio dekadą dažniausiai sodi­namos ankstyvosios bulvės, ankstyvųjų gūžinių ir žiedinių kopūstų daigai. Iš kaupų išima­mos vidutinio ankstyvumo ir vėlyvesnės bulvės, daržovių pasodai. Kadangi naktimis neretai dar būna nemažos šalnos, reikia saugoti paruoštas sodini­mui bulves ir pasodus nuo su­šalimo. Daugiametes ir dvime­tes daržoves tręškime minera­linėmis trąšomis, įterpkime jas, supurenkime pradžiūvusį pavir­šių. Šiltlysvėse ir apsaugoto­se nuo vėjo vietose sėjami vi­dutinio ankstyvumo kopūstų daigai. Daugiametėms ir dvi­metėms daržovėms galima įrengti laikinas polietilenines priedangas, kurios paankstina jų derėjimą. Vėliau šias prie­dangas galima panaudoti šilumamėgėms vėlyvesnėms daržo­vėms.

Balandžio mėnesį sėjama ageratas – lakštenis, jurginai, klarkijos, levažandžiai, serenčiai, zinijos.

Lakštenis sėjamas balandžio pradžioje į inspektą arba į dė­žutes. Paaugę daigai persodi­nami 3 cm atstumu. Pasėjus laikoma 12—15°C temperatūra, sėklos sudygsta po 10—15 die­nų. Ankstyvos veislės pražysta po 80, vėlyvos — po 100 dienų. Žydi iki šalčių. Jauni daigai jautrūs šalnoms. Sodinama 15 —20 cm atstumu. Lakštenis ge­rai auga saulėtoje vietoje, tin­ka sunkesnė, kalkinga dirva. Gausiai laistomas auga vešliai, gausiai žydi. Jauni daigai jaut­rūs drėgmės pertekliui. Sėklos išlieka daigios ketverius metus. Lakštenis lengvai kryžminasi, todėl norint auginti kelias veis­les, būtina jas izoliuoti (sodin­ti 200 m atstumu).

Jurginų sėklos sėjamos į dė­žutes arba į inspektus. Šalnoms praslinkus sodinami į gėlynus 30 cm atstumu. Sėklos išlieka daigios trejus metus. Retesnės jurginų veislės dauginamos au­giniais, tai daroma balandžio mėnesį.

Laikas pasėti į inspektus arba į dėžutes klarkijas, levažandžius, serenčius, zinijas.

Levažandžiai yra kryžmadul-kiai augalai, norint turėti gry­ną veislę, būtina izoliuoti, t. y. sodinti 300 – 500 m atstumu. Sėjami į inspektą arba į dėžutes. Sudygsta po 2—3 savaičių. Tin­kamiausia dygimui 18—20°C temperatūra. Vėliau išsodinami į inspektus po 150 daigų į m2.

Ankstyvos veislės pražysta po 85 dienų, vėlyvos — po 100— 120 dienų. Jauni daigai jautrūs drėgmei, greit pūva. Augan­tiems levažandžiams aukšta temperatūra kenkia, jie ištysta. Šalnų nebijo, į gėlynus sodinami gegužės pabaigoje 15 – 20 cm atstumu. Sėklos subręsta pa­laipsniui, subrendusios greit išbyra, išlieka daigios trejus metus, viename grame — iki 2000 sėklų.

Zinijos-gvaizdūnės sėjamos į dėžutes arba į pusiau šiltą ins­pektą. Tai šviesą ir šilumą mėgs­tantys augalai. Žinijos jautrios šalnoms. Atsparios sausrai, ta­čiau ilgiau sausrai užsitęsus, žiedai smulkėja, žiedų spalva netenka ryškumo. Sėklos su-į dygsta po savaitės. Išlieka dai-1 gios trejus metus. Viename gra-Į me yra 120 – 150 sėklų. Ypač vertinamos pilnaviduriais žiedais zinijos, todėl sėklas reikia rinkti iš kraštinių 2 – 3 ratų. Vidurinių žiedų – vamzdiškų sėklų prastesnis pilnaviduriškumas (siekia 50 proc).

Vertinga gėlė — serenčiai. Sėjami į šaltą inspektą arba į į dėžutes balandžio antroje pusėje, sudygsta po savaitės. Žydėti pradeda po 60 – 70 dienų. Vėlyvosios veislės pražysta po 90 dienų. Žydi gausiai iki šal­nų. Norint užauginti grynos veislės sėklas, sodinama 200 m atstumu. Lietingomis vasaromis žiedynai dažnai pūva, sėklų būna mažiau. Viename grame yra apie 300 sėklų, kitų rūšių – iki 700. Ypač vertinamos žemaūgės serenčių veislės.

Skeltažiedis (Schizanthus) sėjamas balandžio pradžioje. Į nuolatinę vietą sodinamas šalnų pavojui praėjus 15 – 20 cm atstumu, saulėtoje vietoje.

Sprigė-balzaminas sėjama ba­landžio mėnesį. Paaugę daigai išpikuojami 3×3 cm atstumu. Jei stipriai auga – viršūnės pa­trumpinamos, kad užaugtų stip­resni kereliai. Į nuolatinę vietą sodinami 25 cm atstumu šal­nų pavojui praėjus.

Portulaka – žemaūgis, kylan­čiais arba šliaužiančiais stie­bais augalas. Lapai cilindriški. Žiedai pilnaviduriai ir tuščiavi­duriai, raudoni, rožiniai, gel­toni, balti. Žydi nuo birželio iki spalio mėn. Sėjama balan­džio mėn. į šiltą inspektą ar­ba į dėžutes. Į nuolatinę vietą sodinama gegužės pabaigoje 10 – 15 cm atstumu. Galima sėti ir tiesiai į gėlyną, o vėliau praretinti. Bet tokie daigai žy­dės 2 savaitėm vėliau. Sodina­ma saulėtoje vietoje.

Puikūnas mėgsta drėgną, daug puvenų turinčią dirvą, saulė­tą vietą. Sėjamas balandžio mė­nesį į dėžutes arba į inspektą. Paaugę daigai pikuojami. Į nuo­latinę vietą sodinamas šalnų pavojui praėjus, 10 cm atstumu. Gacanija sėjama į dėžutes ba­landžio pradžioje, į nuolatinę vietą sodinama gegužės pabai­goje 20 – 25 cm atstumu, mėgs­ta saulėtą vietą. Žydi iki vė­lyvųjų šalnų.

Acidanteros gumbasvogūniai sodinami balandžio pabaigoje j lysves 8—10 cm gyliu. Giliau pasodinta acidantera žydi silp­nai arba visai nežydi. Žiedai išauga iš trimečių gumbasvo-gūnių. Gumbasvogūniai sudygs­ta po 15—20 dienų, pražysta tik po 80 dienų, todėl svarbu pasodinti anksti. Acidantera anksčiau žydės, jei kovo mėne­sį pasodinsite į vazonėlius, o vėliau į lysvę. Vaikučiai dygs­ta lėtai, todėl prieš sodinant

patartina pamirkyti šiltame van­denyje, pridėjus sodos (1 ar­batinis šaukštelis litrui van­dens) .

Montbretės dauginamos gum-basvogūniais, rečiau sėklomis. Gumbasvogūniai sodinami ba­landžio mėnesį, kai tik galima įeiti į dirvą, nes jos ilgai dygs­ta. Žydi rugpjūčio-rugsėjo mė­nesiais.

Galtonija sodinama į lysves balandžio pabaigoje, saulėtoje vietoje 20 – 25 cm atstumu, 10 —15 cm gyliu priklausomai nuo svogūno dydžio. Pavėsyje ji žydi silpnai, sėklų nesubrandi­na. Galima užsiauginti iš sėk­lų. Jos sėjamos balandžio pa­baigoje į lysves ir užberiamos 1 cm storio žemės sluoksniu. Paaugę sėjinukai praretinami. Iki rudens kiekvienas sėjinu-kas užaugina 1—1,5 cm skers­mens svogūnėlį. Rudenį svogū­nėliai iškasami ir iki pavasario laikomi taip, kaip ir kardelių gumbasvogūniai. Pavasarį jie sodinami į lysves 4—6 cm gy­liu. Augalai iš stambesnių svo­gūnėlių pradeda žydėti antrais metais, o trečiais paprastai sužydi visi sėjinukai.

Kardeliai sodinami balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje.

Margoji tigrenė-tigridija sodinama į vazonėlius balandžio pradžioje, o lauke – tik praėjus šalnų pavojui. Sodinama 4 – 5 cm gyliu 15 cm atstumu. Į Dirva turi būti lengva, posausė, puveninga. Sodinant vaikučiai atskiriami nuo motininių augalų. Galima pasidauginti ir : sėklomis, kurios sėjamos į paruoštą lysvę arba balandžio pra­džioje sėjama į dėžutes šiltna­miuose.

Balandžio pabaigoje sodinamos rožės. Neišsprogusios ro­žės geriau prigyja. Nupirktos su vazonėliais išlapojusios ro­žės sodinamos tik šalnų pavo­jui praėjus.

Taip pat skaitykite: