Bitės. Bitininkystė. Medus

Bitės (naminės) — naudingiausi vabzdžiai. Jos duoda žmogui medaus — maistingo ir vaistingo produkto, turinčio daug cukraus, be  to,   vaško — organinės  medžiagos,   kuri naudojama farmacijos, elektrotechnikos, avi­acijos pramonėje. Iš bičių gaunama pikio (bičių klijų), bičių nuodų, bičių duonos, pienelio, turinčių biologiškai aktyvių medžia­gų ir stiprių gydomųjų savybių. Iš naminių bičių gyvybinės veiklos produktų gaminama daug   labai   efektingų   vaistų   preparatų.

Bitės duoda didžiulę naudą liaudies ūkiui, apdulkindamos žemės ūkio augalus, didinda-mos jų derlių. Bitės vadinamos „sparnuotai­siais agronomais”.

Žmogaus dėmesį patraukė ne tik labai naudingos bičių savybės, bet ir jų gyvensena, instinktų tobulumas, neišsenkantis darbštu­mas. Bendravimas su bitėmis padeda geriau pažinti gyvąją gamtą, ugdo pastabumą, žinių troškimą. Darbas bityne gerai veikia sveikatą, fiziškai stiprina žmogų. Verstis sodybine biti­ninkyste mūsų šalyje visokeriopai skatinama. Bitininkai mėgėjai gali burtis į draugijas. Pradedant verstis bitininkyste, reikia žinoti, kad darbo sėkmė pirmiausia priklauso nuo bičių gyvenimo supratimo ir mokėjimo elgtis su jomis.

Bičių šeima. Naminės bitės gyvena šei­momis. Šeima gali susidėti iš 60—80 tūkstan­čių bičių. Tai stipri, didelė šeima. Sveria ji 6—8 kg. Labai didelės šeimos masė gali siekti 10 kg. Silpna šeima turi 10—15 tūkstančių bičių. Bičių šeimos skaičius ne visada vieno­das ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Pava­sarį būna iki 30 tūkstančių bičių, vasarą, kai žydi medingieji augalai, būna daugiausia, o prieš žiemą vėl sumažėja iki 30—35 tūks­tančių vabzdžių. Visi bičių šeimos individai priklauso vienas nuo kito ir negali gyvuoti savarankiškai. Šeima susideda iš bičių darbi­ninkių, vienos apvaisintos motinos ir tranų.

Darbininkės sudaro šeimos narių daugu­mą. Tai moteriškieji individai, kurie per evo­liuciją prarado gebėjimą pratęsti giminę. Bet jos išlaikė motinystės instinktą: rūpinasi pali­kuonimis, maitina vikšrus. Jos dirba visus šei­mos darbus — daro lizdus, neša maistą, saugo lizdą nuo priešų. Bičių labai išsivystę darbo organai — straublelis, kuriuo jos čiulpia nek­tarą iš žiedų, krepšeliai ant užpakalinių kojų žiedadulkėms rinkti ir nešti, medaus gūže­lis — rezervuaras nektarui ir vandeniui, vaš­ko ir pienelio liaukos.

Bičių darbininkių elgesį lemia jų amžius ir gamtos sąlygos. Pačios jauniausios maitina perus, 8—10 dienų siuva korius. Maisto rinkti bitės išskrenda sulaukusios 18—20 parų am­žiaus. Paskutinėmis gyvenimo dienomis jos paprastai neša vandenį ir toli nuo savo būsto neskrenda. Bet įvairaus amžiaus bitės gali labai greitai imtis kitų darbų, kurie šeimai labiau reikalingi. Kai augalai turi labai daug nektaro, bitės maitintojos ima nešti medų, o jų darbą pradeda dirbti jaunesni vabzdžiai. To dėka per trumpą laiką šeima prineša di­džiules medaus atsargas.

Gyvena bitės darbininkės 35—40 dienų aktyviuoju laikotarpiu, kai augina perus ir neša maistą, ir 6—7 mėnesius šaltuoju metu, kai jos nelabai aktyvios.

Motina — centrinė šeimos figū­ra. Ji vienintelė iš visų moteriškųjų individų išlaikė gebėjimą pratęsti giminę. Nuo jos vai­singumo priklauso šeimos didumas ir stipru­mas. Motina nuo pavasario iki rudens deda kiaušinius, iš kurių po 3 dienų išsirita vikšrai.

Ypač vaisingos motinos pavasarį deda po 3 ir daugiau tūkstančių kiaušinių per parą. Jos deda 2 rūšių kiaušinius — apvaisintus, iš kurių išsirutulioja darbininkės ir motinos, ir neapvaisintus (iš kurių gimsta tranai — vy­riškoji šeimos pusė).

Motina gamina tam tikrą kvepiančią medžiagą — feromonus, kurie yra labai svar­būs šeimos vienybei, jos gyvenimo organi­zacijai. Feromonai sklinda lizde, nes bitės nuolat bendrauja su motina. Motina gali iš­gyventi 5—6 metus. Jeigu ji suserga, bites suima nerimas, ir jos skuba išsiperinti kitą motiną. Motinos mirtis — katastrofa šeimai, nes pakrinka jos veikla. Jeigu aplinkybės susideda taip, kad bitės negali išsiperinti kitos motinos, šeima žūva. Bitininkui svarbu šeimo­se turėti jaunas, stiprias, labai vaisingas moti­nas. Tokias savybes turi ne vyresnės kaip 2 metų amžiaus motinos, todėl jas  patartina

keisti jaunomis, praėjus 2 metams nuo moti­nos gimimo.

Tranai — patinai. Be jų bičių giminė negali egzistuoti. Bitės stengiasi išsiperinti tranų kuo daugiau — nuo kelių šimtų iki 2— 3 tūkstančių šeimoje, kad būtų garantuotas susiporavimas. Motina su patinėliais poruojasi (motinai apvaisinti reikia 8 —12 tranų), ore, iki 30 metrų aukštyje ir atokiai nuo bityno. Gamta atleido tranus nuo visų rūpesčių. Jie neturi nė vieno darbo organo, straublelis su­trumpėjęs ir nepritaikytas nektarui rinkti. Tranai valgo maistą, parūpintą darbininkių, nepadeda ginti lizdo, nes neturi geluonies. Kai baigiasi dauginimosi laikotarpis, bitės išvaro tranus iš būsto, ir jie žūva. Kitą pava­sarį, rengdamosi daugintis, bitės vėl išsiaugina naujų tranų.

Bičių lizdas susideda iš vaško lipdinių — korių. Laukinių bičių lizde būna 6—7 verti­kalūs, ilgi, su ovalia apačia koriai, o aviliuose (dirbtiniuose būstuose) — nuo 10—12 iki 60—70 korių. Bičių korys susideda iš dau­gelio tūkstančių visiškai vienodo dydžio še­šiakampių akučių. Bičių akučių skersmuo mažesnis, tranų — didesnis. Lizde šeima au­gina bites, laiko maistą, gelbstisi nuo šalčio. Priklausomai nuo metų laiko ir savo būklės šeima gali užimti visą lizdą arba dalį. Anksti pavasarį ji gyvena viršuje, kur yra maistas, paskui augdama leidžiasi žemyn, užimdama naujus korių plotus.

Bičių lizdas ilgainiui sensta, koriai tamsė­ja nuo kokonų, kuriuos palieka vikšrai, aku­tės mažėja, dėl to jose išauga mažesnės ir prastesnės bitės; todėl pajuodusius korius reikia keisti naujais, šviesiais. Kuo daugiau korių, tuo daugiau šeima gali prinešti medaus ir išauginti bičių. Dabartinėje bitininkystėje kiekvienai šeimai reikia turėti ne mažiau kaip 50—60 korių.

Aviliai. Bitės laikomos aviliuose. Labiau­siai paplitę statieji aviliai — daugiakorpusis  ir dvylikarėmis. Daugiakorpusis susideda iš 5—6 korpusų arba iš 3 korpusų ir 3 nedidelių priedų — magazinų medui, o dvylikarėmis — iš lizdo skyriaus ir 2—3 magazinų. Daugiakorpusio avilio forma panaši į natūralų bičių būstą — drevę, todėl visiškai atitinka jų prigimtį. Jis lengvai išardomas, o tai labai svarbu, nes padeda tvarkyti bičių šeimos gyvenimą.

Bites galima laikyti ir gulstiniuose aviliuo­se. Gulstinis avilys taip pat turi 1 arba 2 ma­gazinų priedus.

Kaip elgtis su bitėmis. Per ilgą bendra­vimą su bitėmis nusistojo taisyklės, reguliuo­jančios elgesį su šiais vabzdžiais, jų raminimo priemonės ir būdai. Bitės jautriai reaguoja į visus kvapus ir ypač suirzta nuo aštrių (pra­kaito, česnako, kvepalų, alkoholio) kvapų. Jų pačių nuodų kvapas — pavojaus signalas. Vos tik viena bitė įgelia, ten tuojau puola ki­tos. Kad dirbančio prie bičių nesugeltų, bi­tininko drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi, bitininkas prieš tai neturi būti valgęs stipriai kvepiančio maisto.

Bites erzina vilnos, plaukai, tamsūs dra­bužiai, todėl galvą ir veidą, dirbant prie bičių, reikia užsidengti tinkleliu, apsirengti šviesiais drabužiais — baltu chalatu arba kombinezo­nu. Bites erzina greiti judesiai — bėgiojimas bityne, bičių vaikymas ranka, šiurkštus darbas lizde. Atsargiai elgtis su bitėmis — pirmuti­nis bitininko įsakymas. Būtinos bitininko el­gesio normos — po bityną vaikščioti ramiai, švelniai judinti rankas darbuojantis avilyje, mokėti kantriai iškęsti įgėlimo skausmą.

Dūmai nuramina bites, ir jos beveik nege­lia. Padūmijus galima prieiti prie pačių pik­čiausių bičių šeimos lizdo ir atlikti reikalingus darbus. avilį dūmai pučiami rūkliu (3 pav.).

Bitės irzlesnės, kai oras apniukęs ir vė­juotas, rytą ir į vakarą, kai visi vabzdžiai yra lizde arba kai gamtoje nėra nektaro. Tokiu metu geriau nesikišti į bičių gyvenimą. Leng­viau yra nesuerzinti, negu nuraminti bites, jau pradėjusias gelti. Tačiau bitininkas neturi bijoti įgėlimo, nes organizmas gana greitai pripranta prie bičių nuodų.

Pavasario darbai. Gerokai prieš pražys­tant pirmiesiems žiedams, bičių šeimos jau pradeda auginti perus. Iki pirmojo pavasari­nio išskridimo iš lizdų jos jau turi daug jaunų ir subrendusių užakiuotų perų. Kasdien šei­mos pasipildo jaunomis bitėmis. Kad naujos kartos augtų be sutrikimų ir sparčiai, šei­moms reikia sudaryti palankiausias sąlygas: nuimamus dugnus, ant kurių per žiemą prisi­rinko daug šiukšlių ir mirusių bičių, pakeisti švariais, o prikaltus nuvalyti. Lizduose šiuo metu turi būti daug maisto — medaus   (nemažiau kaip 15 kg) ir žiedadulkių (2—3 rėmai).

Šeimoms, žiemojusioms 2 korpusuose, reikia palikti abu, jei jos juos užima, arba pašalinti apatinį, laisvąjį, jei bitėms nereikia didelių lizdų. Dvylikarėmiuose aviliuose lizdų mažinti nepatartina. Šeimos augimą pavasarį skatina suneštas nektaras ir žiedadulkės, todėl bitynus reikia rengti vietose, kur yra medžių ir krūmų (ypač gluosnių ir klevų), iš kurių bitės šiuo maistu gausiai apsirūpina.

Gausus maitinimasis skatina vaško gami­nimą, padeda atnaujinti lizdą. Bitės noriai siuva korius. Šiuo metu į lizdus reikia dėti rėmų su dirbtiniais koriais — būsimųjų korių pagrindais. Pavasaris — pats geriausias laikas koriams gaminti. Rėmus su dirbtiniais ko­riais reikia dėti tarp korių su perais, kur yra daug bičių auklių ir siuvėjų. Daugiakorpu-siame avilyje šeima pavasarį gali pasiūti 10 korių. Kad šeima greičiau augtų, daugiakor-pusių avilių perų korpusus patartina perio­diškai (kas 10—12 dienų) keisti vietomis — viršutinį nuleisti žemyn, o apatinį pakelti į viršų.

Kai pražysta sodai ir šeimos būna jau gerokai padidėjusios, lizdus reikia išplėsti. Šeimoms daugiakorpusiuose aviliuose duoti trečiuosius korpusus (dėti juos viršun), dvy­likarėmiuose — po magaziną, gulstiniuose — rėmelių su dirbtiniais koriais iki pilno komp­lekto. Šiuo metu bitėms pradeda busti spie­timo instinktas.

Spietimas — tai naujos šeimos gimimas (pavasario pabaiga—vasaros pradžia). Jauna šeima — spiečius — atsiskiria nuo motininės, susimeta į medį, o paskui, jei ji iš ten nesuse-miama, skrenda į naują, iš anksto nužiūrėtą gyvenimo vietą. Prieš spietimą gana ilgai rengiamasi — auginami tranai, nulipdoma motininių korių akučių — tam tikrų gilės pavidalo akučių, išauginama motinų, sukau­piama atsargų naujai šeimai.

Šeima, kuri rengiasi spiesti, mažiau neša medaus, nustoja siūti korius, mažiau augina bičių perų, krinta jos bendras produktyvumas.

Kitą dieną po pirmosios motininės akutės užakiavimo išeina spiečius. Su juo išskrenda motina šeimininkė. Spiečių reikia susemti į spietinę ir sunešti į tamsią vėsią patalpą (pus­rūsį, rūsį), į dienos pabaigą suleisti į specia­liai parengtą laisvą avilį, įdėti 1—2 rėmelius maisto, 2—3 rėmelius su tuščiais koriais, likusius su dirbtiniais koriais. Geram spiečiui (masė didesnė kaip 3 kg) lizdas daromas iš 2 daugiakorpusio avilio korpusų. Mažų avilių spiečiai nemėgsta ir išlekia iš jų.

Praėjus kelioms dienoms, šeima gali vėl leisti spiečių (kartais ir ne vieną), su kuriuo išskrenda jauna motina. Šie tolesni spiečiai būna mažesni už pirmąjį, dažnai nepajėgūs apsirūpinti maistu žiemai, todėl juos geriau sujungti vieną su kitu. Kad šeima toliau ne-spiestų, jos lizde visas motinines akutes, iš­skyrus vieną, reikia sunaikinti.

Dabartinė bitininkystė spietimą laiko ne­naudingu. Parengta gana efektyvių priemo­nių nuo spietimo. Iš jų — lizdo perkėlimas visu korpusu ir dirbtinis šeimos dalijimas į 2 dalis, o po to, kai žydi svarbiausi medaus šaltiniai, vėl jų sujungimas.

Medunešis. Prieš tokių medingųjų augalų, kaip baltosios akacijos, pievų žolės, liepos, ožkarožės, grikiai, saulėgrąžos, žydėjimą bičių šeimos turi būti labai stiprios, pajėgios leisti daug darbininkių rinkti nektaro.

Šeima, išskaidžiusi jėgas spiesdama arba neprisiauginusi pakankamai bičių, nepajėgia prinešti daug medaus, todėl svarbiausiam medunešiui silpnas šeimas geriau sujungti vieną su kita arba prijungti prie gretimų.

Šeimos turi turėti daug tuščių korių — sandėlių medaus derliui pilti. Tai — būtina sąlyga.

Jei medaus prinešama 3 kg per dieną, reikia viso daugiakorpusio avilio korpuso ar­ba dvylikarėmio avilio magazino. Per medu­nešį iš liepų ir kitų labai nektaringų augalų šeimai reikia tiek pat tuščių korių, kiek užima jos perų lizdas, t.y. avilį reikia padidinti dvi­gubai. Kai trūksta korių, medaus prinešama nedaug, ir šeima per medunešį nusilpsta.

Magazinus reikia dėti viršuje arba po vir­šutiniu magazinu, jei jis jau pripildytas me­daus, į kiekvieną tolesnį magaziną dėti po 1 — 2 rėmus su dirbtiniais koriais. Bitės šiuo metu greitai pasiuva korius.

Per sezoną galima gauti kelis medaus derlius, jeigu bitės pernešamos iš jau nužy­dėjusių augalų į ką tik pradedančius žydėti. Vežiojimas — šiuolaikinės bitininkystės tech­nologijos laimėjimas, jis leidžia rinkti nektarą

iš ten, kur jo yra daugiau. Bitės vežamos automobiliais. Aviliams iš viršaus pritaisomi transportuojamieji tinkleliai, kurių dėka su­kiršintos bitės gauna pakankamai oro, ir jos puikiausiai atlaiko pervežimą.

Medaus kopimas. Medų imti galima tik tada, kai bitėms jo yra per daug. Medus ima­mas subrendęs, užakiuotas, paprastai po kiek­vieno medunešio, prieš pervežant į naują ga­nyklą. Atviras medus dar nesubrendęs, menkų gydomųjų savybių, laikomas rūgsta.

Iš korių medus išimamas medsukiu. Prieš sukant korių akutes reikia praimti (bitininko peiliu nupjauti vaško luobelę). Sukant med­sukį, dėl išcentrinės jėgos medus iš akučių išsi­taško ant bako sienų. Medų laikyti reikia vėsiai, gerai uždengtuose mediniuose induose arba pieno bidonuose.

Parengimas žiemai. Išėmus medų, bičių šeimos pradeda rengtis ilgai žiemos ramybei. Skraido mažiau, išvaro tranus, skuba išsiau­ginti kuo daugiau jaunų, gyvybingų rudeninių bičių. Prie to kaip tik ir turėtų prisidėti biti­ninkas. Avilius reikia pamažinti: daugiakor-pusius — iki 2 korpusų, pašalinti apatinį, kitus — iki 1 dvylikarėmio.

Maisto atsargų reikia palikti po 32— 38 kg medaus ir žiedadulkių šeimai. Kai mais­to yra pakankamai, bitės atsargų netaupo, nesustoja šeimos vystymasis. Didelės maisto atsargos rudenį — gausesnio medunešio atei­nantį sezoną garantija.

Žiemojimui parengtą lizdą reikia pašil-tinti, uždedant ant viršaus papurusią laidžią drėgmei pagalvę. Temperatūrai nukritus iki 8° C, bitės susimeta į rutulio formos masę (kamuolį). Tokio susitelkimo dėka jos gali palaikyti gyvybei reikalingą temperatūrą net per pačius stipriausius ir ilgiausius šalčius.

Bičių žiemojimas. Bitės sukurtos gamtos gyventi laisvėje visus metus. Žiemą jos izo-liuojasi nuo žemos temperatūros ir jos nebijo, todėl labai šiltinti jų lizdą nederėtų. Jas pra­žūtingai veikia tik drėgmė. Drėgnas oras šal­tesnis už sausą, nuo per didelės drėgmės genda medus, ir bitės ima sirgti. Kad nebūtų drėgna, reikia įtaisyti gerą lizdo ventiliaciją. Šalto oro tiekimas į avilį — vienintelis būdas paša­linti drėgmę. Vis tiek kur žiemotų bitės — lauke ar patalpoje, reikia laikyti atvirą apati­nę ir viršutinę avilio laką, pro kurias mainosi oras. Be to, ant lubų su anga reikia uždėti lengvą šilumos izoliaciją, kuri netrukdytų patekti orui, arba truputėlį (2—3 cm) atlenk­ti drobę, atidengiant visus rėmus. Stogas irgi neturi trukdyti išeiti drėgmei.

Patalpa, kurioje žiemoja bitės, turi būti gerai vėdinama.