Daugiamečiai prieskoniniai augalai (citrininė melisa, gelsvė, juozažolė, peletrūnai, raudonėliai)

Citrininės melisos

yra malonaus, citriną primenančio kvapo. Žalia ir džiovinta žolė dedama į salotas ir kitus žuvies, mėsos, grybų, varškės patiekalus, ja paskaninami  padažai, kompotai, gira, įvairūs kiti gėrimai.
Melisoms parenkama šilta, saulėta vieta. Gerai melisos auga derlingoje priesmėlio arba lengvo priemolio dirvoje. Kaip daugiamečiams augalams rudenį dirva gausiai tręšiama (į 10 m2 iškratoma 60 kg mėšlo ir išberia­ma 600 g superfosfato, 500 g kalio chlorido). Pavasarį prieš sodinimą iš­ beriama 200 g amonio salietros.
Melisos dauginamos sėklomis, daigais ir dalijant kerelius. Citrininių melisų sėklos sėjamos tiesiai į dirvą, paprastajai ievai pradėjus žydėti (gegužės 6 – 18 d.). Sėjama eilutėmis, paliekant 50 – 60 cm tarpueilius. 10 m2 apsėti reikia 3 – 4 g, apsodinti – 0,2 g sėklų. Balandžio pradžioje sėklos sėjamos šiltadaržyje arba kambaryje į dėžutes. Daigai įauginami taip pat kaip mairūnų.
Daigai į dirvą sodinami paprastajai alyvai pradėjus žydėti (gegužės 17 – 29 d.), 50 – 60 cm tarpueiliais, 20 – 30 cm, atstumais tarp augalų. To­kiais pat atstumais sodinami 3 – 4 metų dalijami kereliai ir gretinamos tie­siai į dirvą sėtos melisos.
Melisas išretinus, o daigams bei kereliams prigijus, tręšiama amonio salietra – 100 – 150 g į 10 m2. Per vegetaciją ravimos piktžolės, purenama dirva,  sausrų  metu – laistoma.   Kiekvienų  metų  rudenį  ir  pavasarį  melisos tręšiamos tokiu pat mineralinių trąšų kiekiu kaip. pirmaisiais metais prieš jų sėją arba sodinimą.
Šaltą be sniego žiemą melisos apšąla arba visai iššąla, todėl, pradėjus šalti, pridengiamos šiaudingu mėšlu, kompostu ar durpėmis. Toje pačioje vietoje jos auginamos 5 – 6 metus.
Vartojant žalius lapus, melisos pjaunamos, kai auginiai užauga iki 10 – 15 cm ilgio, o ištisai žolė pjaunama prieš žydėjimą. Žolę nupjovus, tręšiama amonio salietra, į 10 m2 išberiant 100 g. Antra melisų žolė pjaunama rudenį, prieš šalnas.
Citrininių melisų žolę reikia greitai išdžiovinti, kad lapai ir stiebai ne­paruduotų. Džiovinama nesaulėtoje, labai gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiovinta žolė laikoma sandariuose induose.

Gelsvės.

Gelsvių lapai, stiebai ir šaknys skleidžia stiprų salierus bei grybus primenantį kvapą. Žali ir džiovinti lapai, stiebai bei šaknys vartoja­ma padažams, marinatams, sriuboms ir kitiems mėsos, silkių, žuvies, daržo­vių ir bulvių patiekalams bei daržovių konservams paskaninti.
Gelsvės gerai auga puveningose vidutinio sunkumo, giliai įdirbtose dir­vose. Jos pakenčia pavėsį, todėl galima auginti daržo pakraštyje. Rudenį ir pavasarį dirva ruošiama ir tręšiama kaip kitiems daugiamečiams priesko­niniams augalams.
Gelsvės dauginamos sėklomis, daigais ir dalijant 3 – 4 metų kerus. Į dir­vą sėklos sėjamos prieš žiemą arba anksti pavasarį, paprastajai ievai sužaliavus (balandžio 25 – gegužės 8 d.), kol dirvoje yra pakankamai drėgmės. Pavasarį į drėgną dirvą patariama sėti 2 paras mirkytas sėklas 50 – 60 cm tarpueiliais, 1 – 2 cm gyliu.
Dauginant daigais, gelsvės sėjamos balandžio pradžioje šiltadaržyje arba kambaryje į molinius, durpių plonasienius arba polietileninius 5×5 cm dydžio puodelius. Į puodelį sėjama po 3 – 4 sėklas. Pradėjus formuotis pir­miesiems tikriesiems lapeliams, silpnesni daigai išraunami, paliekant puo­delyje po vieną daigą. 3 – 4 lapus turį daigai, pripratinti prie lauko są­lygų, sodinami į dirvą 50 – 60 x 30 – 40 cm atstumais.
Pavasarį prieš gelsvių atžėlimą arba rugsėjo pirmojoje pusėje (nupjau­tais lapais) suskirstyti kerai, sodinami tokiais pat atstumais kaip daigai. Sodinimui atskiriama dalis kero šaknų su 2 – 3 pumpurais.
Iš sėklų auginamos gelsvės pirmaisiais metais retinamos 10 – 15 cm at­stumais tarp augalų, antraisiais – tokiais atstumais kaip sodinami daigai. Kiekvienais metais gelsvės tręšiamos tokiu pat mineralinių trąšų kiekiu ir kas antri metai organinėmis trąšomis, kaip citrininės melisos prieš sėją bei sodinimą.
Per vegetaciją ravimos piktžolės, purenama dirva. Nuėmus pirmą lapų derlių, gelsvės tręšiamos: į 10 m2 beriama 150 – 200 g amonio salietros. Sausrų metu laistomos gelsvės duoda gausesnį lapų derlių. Vienoje vietoje jos auga 6 ir daugiau metų.
Gelsvių lapai pjaunami prieš žiedstiebių formavimąsi. Antrasis lapų derlius pjaunamas rudenį, prieš stipresnes šalnas. Gelsvių šaknys prieskoniams pradedamos kasti antraisiais augimo metais. Nuplautos, supjaustytos šaknys džiovinamos nekarštoje orkaitėje. Lapai džiovinami ir laikomi kaip ir kitų prieskoninių augalų.

Juozažolės

yra malonaus aštroko kvapo, karstelėjusio skonio. Žali iš­džiovinti lapai tinka salotoms, sriuboms, mėsos (ypač žvėrienos) ir kitiems žuvies, silkės, daržovių patiekalams, padažams, marinatams bei likeriams paskaninti.
Juozažolės gerai auga lengvesnėje, kalkingoje dirvoje. Rūgščią dirvą, prieš įveisiant juozažolės, rudenį reikia pakalkinti. Rudenį ir pavasarį dir­va tręšiama kaip citrininėms melisoms.
Juozažolės dauginamos sėklomis, daigais ir dalijant kerelius. Sėjama prieš žiemą arba pavasarį, paprastajai ievai pradėjus žydėti (gegužės 6 – 18 d.), 50 – 60 cm atstumais. Sėklos įterpiamos 0,5 – 1 cm gyliu. 10 m2 apsėti reikia 2 – 3 g sėklų. Susiformavus 3 – 4 lapeliams, retinama 20 – 30 cm atstumais tarp daigų.
Auginant iš daigų, sėklos sėjamos balandžio pradžioje šiltadaržyje arba kambaryje į dėžutes. Daigai auginami taip kaip mairūnų. Į dirvą jie sodi­nami paprastajai alyvai pradėjus žydėti (gegužės 17 – 29 d.). Daigai ir 2 – 3 metų dalijami kereliai sodinami tokiais pat atstumais kaip sėjamos bei retinamos juozažolės. Kereliai sodinami truputį giliau negu augo prieš da­lijimą.
Pirmaisiais auginimo metais juozažolės išretinus, o daigams bei kere­liams prigijus tręšiama amonio salietra, į 10 m2 beriant 200 g. Per vege­taciją ravimos piktžolės, purenama dirva, kai sausa – laistoma. Kiekvienų metų rudenį ir pavasarį juozažolės tręšiamos tokiu pat mineralinių trąšų kiekiu kaip citrininės melisos pirmaisiais augimo metais. Toje pačioje vie­toje juozažolės auga 5 – 6 ir daugiau metų,
Aromatingiausios pradėjusios žydėti juozažolės, todėl tuo laiku ir pjau­namos prieskoniams. Pjaunami vienmečiai auginiai iki sumedėjusios dalies. Šiltą vasarą gerai prižiūrimos juozažolės rudenį pradeda antrą kartą žy­dėti. Džiovinamos ir laikomos juozažolės kaip ir kiti prieskoniniai augalai.
Juozažolės – dekoratyvūs, medingieji augalai. Žydi mėlynais, rausvais arba baltais žiedais nuo liepos pradžios iki rugpjūčio pabaigos.

Peletrūnai

malonaus specifinio kvapo, kartoko skonio. Žaliais ir džio­vintais peletrūnų auginiais bei lapais paskaninamos įvairių daržovių salo­tos, sriubos ir kiti varškės, daržovių, mėsos patiekalai, sumuštiniai ir jų aptepai, agurkų,  pomidorų  bei kitų daržovių konservai, padažai, marinatai.
Peletrūnai gerai auga vidutinio sunkumo puveningoje, silpnai rūgščios arba neutralios reakcijos dirvoje. Šlapių rūgščių dirvų peletrūnai nemėgsta. Darže jiems skiriama saulėta vieta, bet silpną pavėsį pakenčia. Dirva peletrūnams, kaip ir kitiems daugiamečiams prieskoniniams augalams, gausiai tręšiama ir organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis.
Peletrūnai dauginami kerų dalijimu ir žaliais auginiais. Sėklomis pele­trūnų dauginti nepatariama, nes žydintys gali apsidulkinti kiečių žiedadulkėmis. Todėl iš sėklų išauginti peletrūnai būna prastesni – ne tokie kva­pūs.
Trejų ketverių metų peletrūnų kerai dalijami ir sodinami anksti pavasarį, prieš atželiant, arba rugpjūčio pabaigoje, nupjovus lapus. Sodinimui atski­riama dalis šaknų su 2 – 3 pumpurais.
Žaliais auginiais dauginama birželio mėnesį. Šakelės supjaustomos 10 – 15 cm ilgio auginiais, lapai iki pusės nupjaunami. Auginiai sodinami 5×5 cm atstumais, 4 – 5 cm gyliu į inspektą arba šiltnamyje į dėžutes, pripildytas žemių mišinio (1 dalis kompostinės žemės, 1 dalis smėlio), 20 cm storio sluoksniu. Tinkamiausia oro temperatūra auginiams įsišak­nyti yra 16 – 18°C. Kol auginiai įsišaknyja, pavėsinami, vėdinami, laistomi purškiami vandeniu. Gerai prižiūrimų auginių šaknelės susiformuoja per 10 – 14 dienų. Auginiai į dirvą sodinami kitų metų pavasarį.
Suskirstyti kereliai arba auginiai į dirvą sodinami 60 – 70X40 – 50 cm atstumais ir gausiai palaistomi.
Kiekvienais metais peletrūnai tręšiami tokiu pat mineralinių trąšų kiekiu ir kas dveji metai rudenį organinėmis trąšomis kaip citrininės melisos prieš sodinimą. Per vegetaciją purenami tarpueiliai, ravimos pikt­žolės, papildomai tręšiama amonio salietra. Sausrų metu laistoma. Vienoje vietoje peletrūnai auginami 4 – 5 metus.
Peletrūnų šakelės pradedamos pjauti, kai užauga iki 20 – 25 cm ilgio. Kad pirmaisiais metais pasodinti peletrūnai sustiprėtų, šakelės pjaunamos tik rudenį. Antraisiais augimo metais ir vėliau, per vegetaciją, peletrūnai pjaunami 4 – 6 kartus virš dirvos paliekant 10 cm ilgio stiebus.
Vasarą vartojami žali peletrūnai, žiemai džiovinami ir laikomi kaip ir kiti prieskoniniai augalai.


Raudonėliai
.

Jų kvapas primena mairūnus. Žalia ir džiovinta žolė var­tojama daržovių salotoms ir kitiems mėsos, žuvies, silkės, ankštinių daržo­vių patiekalams bei konservams paskaninti.
Raudonėliai gerai auga derlingoje, lengvesnėje dirvoje. Prieš įveisiant raudonėlius, dirva rudenį bei pavasarį tręšiama kaip citrininėms meli­soms.
Raudonėlis auginamas iš sėklų, daigų arba dalijant kerelius. Jų sėklos labai smulkios, per sausras blogai sudygsta, todėl geriau auginti iš daigų. Į dėžutes šiltadaržyje arba kambaryje sėjama balandžio pirmą dekadą. Su­siformavus sėklaskilčiams ir pradėjus augti tikriesiems lapeliams, dai­gai  pikuojami 5×5 cm atstumais ir auginami kaip mairūnų.
Raudonėliai nebijo šalnų. Prie lauko sąlygų pripratinti daigai į dirvą sodinami 50 – 60×30 cm atstumais, paprastajai ievai pradėjus žydėti (gegužės 6 – 18 d.). Tokiais pat atstumais sodinami padalinti kereliai. Tiesiai į  dirvą  sėti  raudonėliai retinami  30 cm atstumu  tarp daigų.
Tiesiai į dirvą sėtus raudonėlius išretinus, o kereliams arba daigams prigijus, į 10 m2 beriama 150 – 200 g amonio salietros. Kiekvienais metais tręšiama mineralinėmis trąšomis, kurių beriama tiek pat kaip prieš įvei­siant raudonėlius.  Per vegetaciją  ravimos  piktžolės,  purenama  dirva.
Kvapniausi esti pradedantys žydėti raudonėliai, todėl tuo metu ištisai ir pjaunami, paliekant virš dirvos 5 cm ilgio stiebus. Vartojant žalius lapus, jie pradedami pjauti, kai šakelės esti 10 – 15 cm ilgio. Džiovinami ir laiko­mi raudonėliai kaip ir kiti prieskoniniai augalai.
Raudonėliai dekoratyvūs, medingi augalai. Žiedai – purpuriniai arba balti. Žydi liepos – rugpjūčio mėn.