KOVO MĖNESIO DARBAI SODE
Pavasarėja. Linksmiau skraido giesmininkai paukšteliai. Dabar jiems reikalingi namai vaikams perėti. Tad ar padaryta jiems inkilų? Jeigu ne, tai paskubėkime ir tuojau pat iškeikime juos. Vietos gali būti įvairios. Vienus inkilėlius galime pririšti prie medžių, kitus prikalti prie namelio skliautų, ar virš stogo iškelti, trečius ant aukštos kartelės – kurią galima pritvirtinti prie tvoros ar šiltnamio kampo. Inkilų landas nukreipkime į rytus arba pietryčius. Tada juos greičiau pažadins tekanti saulutė.
Pakūrenkime krosnį. Šiluma patiems, pelenai – sodui. Rinkime juos. Iš pelenų pagamintas šarmas — gera priemonė agrastams, juodiesiems serbentams apginti nuo grybinių ligų (valkčio). O gaminamas jis taip : Imama 300 g pelenų, užpilama nedideliu kiekiu vandens ir apie 30 min pavirinama. Nusistojęs skystis nupilamas ir atskiedžiamas iki 10 1 vandeniu. Juo apšlakstomi arba apipurškiami krūmai. Taip padaryti galima 2-3 kartus kas savaitę. Turint daugiau pelenų, jų galima pabarstyti ir po krūmais. Juose yra kalio, kalcio, magnio ir nėra taip žalingo chloro. Pasilikime pelenų ir braškėms. Jas apibarstysime po žydėjimo.
Pats laikas išbarstyti mineralines (kalio ir fosforo) trąšas. Tręšimo normą galima nurodyti tik apytikriai. Siekiant tikslesnio patręšimo, reikėtų nustatyti, kiek dirvožemyje yra judraus kalio ir fosforo. Neturint šių duomenų, reikėtų prisiminti, kaip sodiniai augo pernai, žinoti dirvos sudėtį. Lengvesnės dirvos tręšiamos gausiau ir į organinėmis, ir mineralinėmis trąšomis. Todėl į arą (100.m2) reikėtų išberti 4-5 kg superfosfato, 3-4 kg kalio druskos (serbentams reikėtų ieškoti kalio sulfato).
Į mėnesio pabaigą galima pradėti ir vaismedžius genėti, tam reikia turėti aštrius įrankius: pjūklelį, genėjimo peilį, sekatorių. Genėti reikėtų nuo kopėčių, nes karstantis po medį, daug nulaužoma vaisinių šakelių, o neretai išlaužiamos ir vainikui reikalingos šakos. Visos retinimo ir genėjimo metu padarytos žaizdos užtepamos sodo tepalu. Jo įsigyjama ūkinių prekių parduotuvėje arba pasigaminama namuose. Rekomenduojama tokia sudėtis: viena dalis taukų arba aliejaus, dvi dalys vaško ir trys dalys kanifolijos. Vašką galima pakeisti parafinu, o kanifoliją spygliuočių sakais.
Įsigykime ir emulsinių vandeninių dažų, skirtų butų sienoms dažyti. Jais, kaip buvo minėta, galima ne tik (atskiedus iki 6-8 kartų) nubalinti vaismedžių kamienus ir storesnes šakas, bet ir ginti nuo vaismedžių vėžio. Į šiuos dažus dedama 2-3 proc. fundazolo ar kito kurio nors fungicido ir jais, kiek pavalius, užtepamos vėžinės žaizdos. Be to, vėžį galima gydyti ir nigroliu, sumaišytu su medžio pelenais (7: 3).
Kovo mėnesį ruošiami inspektai stratifikuotoms sėkloms sėti. Tam sukalamos dėžės, į jas dedama mėšlo, geriausia arklių, ir ant viršaus pilamas substratas (švarus smėlis). Inspektai apdengiami įstiklintais langais, arba langų rėmais, iš abiejų pusių aptrauktais polietileno plėvele. Naktį uždengiama šiaudų pynėmis.
Nuolat tikriname, kaip laikosi skiepūgliai. Jeigu sniegas baigia ištirpti ir nebėra ledo, juos ant virvutės galima įleisti į šulinį taip, kad storgaliais truputį siektų vandenį.
Jeigu turime bičių, nepamirškime pravalyti lakas, o jeigu atšilo iki 12 – 13°, tai ir dugnus išvalykime, pašalinkime kraštinius korius ir lizdą gerai iš visų pusių apšiltinkime.
Jeigu dar neapsirūpinote mineralinėmis trąšomis, kovo mėnesį joms apsirūpinkite. Jeigu dirva pakankamai ilgą laiką buvo gausiai tręšta organinėmis trąšomis, joje gausu augalams prieinamų maisto medžiagų, net be mineralinių trąšų galima užauginti neblogus derlius. Nesistenkite pertręšti daržovių, nes tai gali duoti atvirkščią poveikį. Nepamirškime, kad nemaža dalis daržo augalų kaip kad morkos, agurkai, svogūnai yra jautrūs didelei azoto ir kalio druskų koncentracijai. Gausiai tręšiamų azoto trąšomis daržovių skonis pablogėja, jos prasčiau laikosi žiemą, o rudenį ilgai nesubręsta. Be to, pertręšus azoto trąšomis, produkcijoje pagausėja nitratų, kurie turi neigiamą įtaką žmogaus sveikatai. Jei daržo žemėje nėra daug oganinių medžiagų, tai norint, kad daržovės gausiai derėtų, reikia pakankamai patręšti mineralinėmis trąšomis. Jos darže išbarstomos nevienodais kiekiais, priklausomai nuo daržovių rūšies. 10 m2 daržovių reikėtų turėti po 0,2 – 0,5 kg azoto, 0,3 – 0,7 kg fosforo ir 0,1 – 0,6 kg kalio trąšų. Planuodami, kiek reikia mineralinių trąšų, prisiminkite, kad daržovių derlius paima iš hektaro apie 20 – 40 kg azoto, 10 – 15 kg fosforo ir 30 – 50 kg kalio veikliosios medžiagos, kas apytikriai prilygsta apie 100 kg salietros bei kalio druskos ir 50 – 90 kg superfosfato. Jeigu dirvoje yra daug puvenų, mikroelementinėmis trąšomis nesirūpinkite – jų augalams visiškai pakaks. Jei dirvoje puvenų nedaug, tuomet mikroelementinės trąšos padidina derlių ir pagerina jo kokybę. Augalininkystės produkcija, išauginta be mineralinių trąšų, laikoma dietine ir labiau vertinama.
Nepamirštame laikomų bulvių ir pasodų, patikriname kaip laikosi ir reguliuojame temperatūrą ir oro drėgnumą. Laikas sėti ankstyvųjų gūžinių, žiedinių, briuselinių, raudongūžių ir kitų kopūstų, salierų, porų, prieskoninių daržovių, o vėliau pomidorų, dumplainių, ankštpipirių ir kitų šilumamėgių daržovių sėklas į dėžutes; vėliau daigai išpikuojami. Nepamirškime, kad esant šiltam orui ir nepakankamam apšvietimui, daigai greitai ištysta, išbėga, todėl geriau juos auginti žemesnėje negu 20° C temperatūroje. Šildomuose šiltamiuose jau laikas sėti žalumynines daržoves. Polietileninius pavasarinius šiltnamius uždenkime plėvele, kad juose galėtų palaipsniui išeiti pašalas, šilti ir džiūti dirva. Jau laikas pradėti daiginti ankstyvąsias bulves. Gumbus galima dėti nestoru sluoksniu į dėžutes, į ventiliuojamus polietileninius maišus, netgi suvėrus ant špagato pakabinti virtines šviesoje. Peržiūrime daržą. Ten, kur auga daugiametės ir dvimetės daržovės (rūgštynės, rabarbarai, svogūnai, petražolės, prieskoninės) pagreitinkime sniego tirpimą, šalindami jo perteklių arba apiberdami paviršių durpėmis, pelenais.
Šiltnamiuose sėjamos celiozijos, verbenos, petunijos, raudonžiedžiai šalavijai, kininis gvazdikas. Celiozija – šilumą, šviesą ir drėgmę mėgstantis augalas. Sėjama į dėžutes, sudygsta po dviejų savaičių. Pasėjus laikoma 15 – 18° C temperatūroje. Daigai išsodinami tik šalnų pavojui praėjus, t. y. birželio pradžioje. Persodinimui celiozija nejautri, sodinama į purią derlingą žemę, tinka perpuvęs mėšlas. Gerai auga ir gausiai žydi saulėtoje vietoje. Nuo sėjos iki žydėjimo trunka trys mėnesiai. Žydi iki pirmųjų šalnų. Lietingą vasarą sėklos sunkiai subręsta. Celiozijos sėklos pradeda bręsti pirmiems žiedams peržydėjus po mėnesio laiko. Bręsta palaipsniui. Sėklos išlieka daigios penkerius metus.
Verbena vystosi lėtai, todėl sėjama kovo mėnesį į dėžutes. Sėklos dygsta nevienodai. Pasėjus laikoma 15 – 18° C temperatūroje, sudygsta po trijų savaičių. Jeigu temperatūra aukštesnė, pavyzdžiui 20 – 25° C, sudygsta po dviejų savaičių. Nuo sėjos iki žydėjimo trunka 3,5 mėnesio. Žydi iki vėlyvo rudens. Sodinama saulėtoje vietoje, gausiai žydi ir prastose priesmėlio dirvose. Lietuvoje sėklos subręsta šiltą sausą vasarą. Sėklos pradeda bręsti po mėnesio augalams peržydėjus. Subrendusios greit išbyra. Viename grame – apie 400 sėklų. Jos išlieka daigios dvejus metus.
Petunija sėjama kovo viduryje arba pabaigoje į dėžutes. Sėklos smulkios, todėl lengvai užberiamos smėliu. Sėjame retai, tankiai pasėjus daigai suserga. Sudygsta po 10 – 12 dienų. Pasėjus būtina palaikyti 18 – 20° C temperatūrą. Kuomet daigai paauga, pikuojama 2×3 cm atstumu. Pražysta po 70 – 75 dienų. Sėklos subręsta. Jos išlieka daigios 3 – 4 metus.
Petunijos gerai pakenčia sausrą, nereiklios dirvai, gerai auga ir lietingą vasarą. Žydi iki vėlyvųjų šalnų.
Raudonžiedžiai šalavijai sėjami į dėžutes kovo pradžioje. Tai šviesą ir drėgmę mėgstančios gėlės. Jautrios šalčiams, pakenkia ir silpnos šalnos. Gerai auga lengvo priesmėlio ir priemolio žemėje. Nuo sėjos iki žydėjimo trunka 120 dienų. žydi iki pirmųjų šalnų; vienas žiedas žydi 3 dienas. Sėklos respublikoje subręsta, renkamos palaipsniui, nes prinokusios greit išbyra. Sausą vasarą šalavijai mezga mažiau. Sėklos išlieka daigios iki 5 metų. Kuo senesnės sėklos, tuo daigumas mažesnis. Lietuvoje paplitusios veislės raudonais žiedais. Tačiau yra veislių rausvais, baltais ir violetiniais žiedais.
Leukonijos, godecijos, kininis gvazdikas sėjami kovo antrą dešimtadienį.
Kininis gvazdikas mėgsta šviesą ir šilumą. Jautrus pavasarinėms ir rudens šalnoms. Nepakenčia šviežio mėšlo. Sėklos sudygsta po savaitės. Pradeda žydėti po 70 – 90 dienų ir žydi iki šalnų. Žiedai pilnaviduriai, balti, tamsiai raudoni, purpuriniai. Sėklos išlieka daigios 4 metus.
Penstemonas mėgsta saulėtą vietą, sunkesnę, trąšią dirvą. Sėjamas kovo mėnesį į dėžutes. Žydi nuo birželio iki spalio mėnesio. Į nuolatinę vietą sodinamas gegužės mėnesį 20 – 25 cm atstumu.
Norint turėti anksčiau žydinčių ratilių, reikia sėti juos kovo mėnesį į dėžutes arba į inspektus. Prieš sėją sėklas reikia pamirkyti kalio permanganato (1 g litrui vandens) tirpale 15 min. Po to praplauname vandeniu ir sėjame. Pasėtas sėklas geriau užberti švariu upės smėliu, mažiau serga daigai. Dygimui tinkamiausia 18 – 20° C temperatūra, sudygsta po 7 dienų. Daigams augti pakanka 15 – 16° C. Pradeda žydėti po 4 mėnesių. Sėklos išlieka daigios trejus metus. Viename grame būna apie 300 sėklų.
Šį mėnesį pikuojamos begonijos, lobelijos, dauginamos auginiais pelargonijos, chrizantemos ir įvairios kambarinės gėlės. Gumbinių begonijų retesnės veislės dauginamos auginiais.
Kambariniai augalai intensyviai auga. Juos reikia gausiai laistyti ir tręšti.