Kriaušių ūkinė ir maistinė vertė

Kriaušės

Nuo kada kriaušės pradėtos auginti Lietuvoje, tikslių žinių neturima. Kultūrinės kriaušės pirmą kartą minimos 1678 m. Vilniaus apskrities Pavytinės dvaro inventoriaus sąrašuose. Iki XIX a. pabaigos kriaušės daugiausia buvo auginamos dvarų bei vienuolynų soduose, kuriuose buvo auginamos ne tik vietinės, bet taip pat iš Vakarų Europos įvežtos kriaušių veislės. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje kriaušes jau pradėjo auginti valstiečiai savo soduose. Tačiau po 1928 – 1929 m. šaltosios žiemos dalis šalčiams neištvermingų veislių kriaušių respublikos soduose žuvo. 1930 m. Lietuvos soduose (be Vilniaus krašto) augo 424 000 kultūrinių kriaušių. 1952 m. visų kategorijų ūkiuose – 217 400, 1965 m. – 374 000, 1974 m. – apie 400 000 (sudarė apie 5 proc. visų sodų ploto).

Kriaušės vartojamos šviežios ir perdirbimui.

geltonai rusvos kriauses

Jose esantys vitaminai stiprina žmogaus organizmą, o organinės rūgštys bei aromatinės medžiagos žadina apetitą ir padeda geriau įsisavinti maistą. Mitybiniu požiūriu vertingesnės laikomos tų veislių kriaušės, kuriose yra daugiau vitaminų, cukrų ir kitų medžiagų. Kriaušėse būna vandens nuo 81,7 iki 87,5 proc., sausų medžiagų nuo 12,5 iki 18,3 proc., bendro cukraus – nuo 5,93 iki 9,7 proc., rūščių – nuo 0,08 iki 0,24 proc., vitamino C – nuo 3,77 iki 9,17 mg%. Kriaušės vartojamos tik ką nuskintos arba tam tikrą laiką išlaikytos sandėlyje (prinokintos). Iš jų gaminami kompotai, sultys, sidrai, taip pat jos gali būti džiovinamos. Kai kurių veislių kriaušės prinoksta skirtingu laiku, pradedant rugpjūčio pradžia ir baigiant kovo – balandžio mėnesiais. Taigi, šviežių kriaušių galima turėti gana ilgai.

Be to, paprastosios kriaušės mediena naudojama baldų apdailai, taip pat muzikos instrumentams gaminti. Iš žievės gaminami rudi dažai.

Taip pat skaitykite: