Liepos mėnesio darbai sode ir darže

sodas
sodas

Soduose pradeda sirpti įvai­rios uogos, bręsti vaisiai. O visa tai susiję ir su papildomais rūpesčiais bei darbais. Baigus skin­ti braškes, reikia sutvarkyti braškyną. Jei jame yra daug ligotų ir kenkėjų pažeistų (ypač žemuoginės erkutės) lapų, jie tuojau pat nušienaujami, kad dar spėtų ataugti jauni, sveiki la­pai. Mažiau pažeistus uogynus nupurkškime 0,3 proc. vario oksichlorido tirpalu arba 1 proc. Bordo skysčiu. O jeigu buvo pastebėta voratinklinė arba žem­uoginė erkės, tuomet purškiama ir   0,2   proc.   keltano   tirpalu.

Liepos mėnesį ima kristi su­kirmiję obuoliukai. Tai vaisėdžių darbas. Jiems gaudyti ant vaismedžių kamienų rišamos ko­kios nors medžiagos juostos. Po jomis žiemoti sulenda nemažai kenkėjų – vaisėdžių vikšrų bei obelinio žiedgraužio vabalų. Pa­sitaiko ir pūvančių vaisių. Jie kruopščiai surenkami ir užkasa­mi į žemę. Taip sunaikinama didelė dalis ligų pradų ir ken­kėjų. Kur švara ir tvarka, ten ir vaisiai sveiki auga.

Vienas iš įdomiausių sode dar­bų, – vaismedžių akiavimas. Ar­ba, kitaip sakant, jų skiepijimas miegančia akele. Labiausiai jis tinka jauniems medeliams perskiepyti ir medelynuose lau­kinukams akiuoti. Norint akiuoti senesnius medžius būtina iš anksto nupjauti jų šakas, palie­kant atitinkamo ilgio stagarus, ant kurių priauga vilkųglių, Į kuriuos ir akiuojama. Dabar pla­čiausiai akiuojama dviem bū­dais: akelė užkišama už žievės ir akelė priglaudžiama prie pjū­vio. Paprasčiau akelę užkišti už žievės. Tuomet poskiepyje iš­pjaunamas „T“ raidės pjūvis, žievė atknojama į abi puses, iš­pjaunama akelė (nuo pumpuro apačios į viršų), išimamą iš jos mediena ir akelė tuojau pat už­kišama už žievės. Akelę rei­kėtų įstumti 2 cm giliau nuo skersinio pjūvio ir aprišti elas­tinga plėvele arba apvynioti aukštos įtampos izoliacine juos­ta. Akiuojant priglaudimu (čia žievė gali ir ne taip gerai knotis, o ir poskiepis gali būti plo­nesnis) žievė iš viršaus pjauna­ma į apačią truputį siekiant me­dienos. Paskui peilis ištraukia­mas ir antru pjūviu nupjauna­ma odelė, paliekant apačioje ne­didelį liežuvėlį. Pjūvio ilgiu iš­pjaunama akelė, peilio krašteliu pašalinama mediena ir už lie­žuvėlio užkišama akelė. Aprišama taip, kad akelė nenuslystų į šoną. Akiavimo peilis turi būti labai aštrus. Po trijų savaičių patikrinama, ar akelė prigijusi. Tuomet atrišama ir žiūrima, jei­gu akelė padidėjusi, žalia, o lap­kotis lengvai atsiskiria – pri­gijo. Priešingu atveju akiuoja-ma  dar  kartą  kitoje  vietoje.

Ruošiamasi braškių sodini­mui. Kadangi braškės toje pa­čioje vietoje auga apie trejus metus, tai joms žemę būtina la­bai gerai paruošti, ypač kruopš­čiai išnaikinti daugiametes pikt­žoles. Paskui, kai braškės pa­sodintos, to padaryti beveik ne­įmanoma. Piktžolės alina žemę, stelbia braškes ir jos blogai de­ra. Braškės nemėgsta užpavėsintų, gausiai, ypač azoto trąšo­mis, tręštų dirvų. Jos geriau au­ga saulėtose lengvose ir kiek rūgščiose, bet mėšlu ir minera­linėmis trąšomis patręštoje žemėje. Sakoma, truputį alkanoje… Priešingai šioms braškėms yra remontantinės braškės. Jos mėgsta gausiai organinėmis trą­šomis patręštas dirvas, net mėš­lo ir durpių kompostus. Mat šios braškės daug leidžia ūsų, sudaro rozetes, kurios ne tik šaknijasi, bet ir žydi bei dera. Sodinamos jos irgi įvairiai: į lysves, prie tvorų, netgi į indus arba pira­mides.

Žalingų drugių vikšrai naiki­nami žydinčių karčiųjų kiečių (pelynų) antpilu (0,5 kibiro smulkintų žalių arba 0,6-0,8 kg džiovintų pelynų užpilama van­deniu ir palaikoma 24 val. Pas­kui antpilas nukošiamas ir pra­skiedžiamas vandeniu 1:1).

Graužiančiuosius kenkėjus galima naikinti pomidorų pažastinių ūglių nuoviru (4 kg pomidorų pažastinių ūglių paviri­nama 30 min, nukošiama ir prieš vartojimą praskiedžiama van­deniu 1:3).

Musių lervas galima naikinti medžio pelenų šarmu (0,3 kg pelenų 10 1 vandens). Pavirintas 20-25 min nukošiamas.

Kai kurie kenkėjai atbaidomi jiems nepatinkančių augalų – pelynų, svogūnų, bulvių, česna­kų, pomidorų ir kitų – kvapais. Drėgną vasarą bulvėms ir po­midorams daug žalos padaro fitopatogeninio grybo sukeliama liga fitoftorozė, kuri dar va­dinama bulvių maru, o pomi­dorams šis grybas sukelia vai­sių puvinį. Šį grybą nesunku pastebėti ant pradėjusių ruduoti bulvių lapų, kurių paviršiuje jis būna kaip pelėsis. Palankią jam drėgną   vasarą,    grybas    labai greitai   plinta   ir   be   fungicidų jo nesustabdysime.  Bulves rei­kėtų purkšti 1 proc. Bordo skys­čiu, vario oksichlorido, policho-įmo, polikarbacino tirpalais kas 10-12 dienų. Pirmą kartą reikia purkšti pagal prognozių tarny-i’bos signalus  arba patiems pa­stebėjus    ligos    požymius    ant ankstyvųjų bulvių. Dėl šios li­gos pavojaus nepatartina auginti pomidorus   greta   bulvių   arba vieną kultūrą imti kitai prieš-sėliu.  Kompostą perkaskime ir palaistykime srutomis arba van­deniu.

Sodinami antrosios sėjos žie­dinių  kopūstų daigai.   Sėjamos daugiametės   daržovės:    žiemi­niai, daugiaaukščiai ir kiti svo­gūnai,    rūgštynės,    rabarbarai. Imamas žalumyninių  daržovių, ankstyvųjų ir žiedinių kopūstų, brokolių derlius. Mėnesio pra­džioje jau išauga bulvės, kurių didesnius gumbus atrankiniu būdu galima išsikasti ir anksčiau. Lauko daržoves nuolat purename, ravime piktžoles, laistome, Ir dar tręšiame papildomai, kovojame  su  ligomis   ir  kenkėjais. Liepos mėnesį ravėti tenka ma­žiau, nes didžioji dalis piktžo­lių sėklų, kurios buvo iškeltos į  viršutinį dirvos  sluoksnį pavasarį ruošiant žemę sėjai, jau sudygo per gegužės ir birželio mėnesius. Dirvą purename toms daržovėms, kurios dar neužden­gė lapais tarpueilių. Purenti la­biau reikia po didesnio lietaus. Kai   žemė   suplūkta.   Kaupiame kopūstus, pomidorus, apkasame žeme morkų galvutes, kad ma­žiau  pažaliuotų.   Svogūnų,   po­midorų,  šakniavaisinių daugia­mečių ir ankštinių daržovių jau galima   nebelaistyti.   Dar   daug vandens reikia kopūstinėms daržovėms, ropėms, ridikams, ridi­kėliams,  griežčiams,   žalumyninėms ir agurkinėms bei moliū­ginėms daržovėms.   Vėlyvesnes daržoves reikėtų palaistyti mi­neralinių trąšų tirpalu. Vanduo agurkams,   pomidorams   ir   ki­toms šilumamėgėms daržovėms laistyti turi būti šiltas. Vanduo daugiau įšyla,  kai tamsiai nu­dažyti   vandens   bakai,   kitokie indai, kuriuose jis laikomas. Ge­nimi  pomidorų pažastiniai  ūgliai, stiebai rišami prie kuoliu­kų.

Apšildomuose      šiltnamiuose nuimamas    paskutinis    derlius, šiltnamiai dezinfekuojami, kei­čiamas   arba    dezinfekuojamas gruntas. Geriau sunaikinsime li­gas ir kenkėjus, dezinfekuodami du kartus. Pirmą kartą dar ne­išrovus kultūrinių augalų, o ant­rą kartą – nurovus augalus. De­zinfekuojama keltano ir karbofoso tirpalu (10 1 vandens 30 ml į keltano   ir   50   ml   karbofoso).  Tirpalas išpurškiamas ne tik ant i augalų,  dirvožemio,  bet ir ant inventoriaus,   rėmų,   vamzdžių, į stiklo  ir visų objektų, kuriuose gali būti kenkėjų ar ligų sukėlėjų pradų.   1  m2 sunaudojama   1   l   tirpalo.   Išdezinfekuo­tas patalpas  reikia gerai išvė­dinti. Galima dezinfekuoti ir ki­tais būdais.

Auginami pomidorai rudeni­niam derliui. Pavasariniuose šiltnamiuose dar dera daržovės, todėl jas reikia nuolat prižiū­rėti. Vasarai įpusėjus pagausėja daržo ligų ir kenkėjų. Daugelis   daržininkų   vengia  naudoti chemines  kovos   priemones   su ligomis ir kenkėjais. Jas iš da­lies gali pakeisti biologinės. Kai kuriuos kenkėjus naikina ne tik paukščiai, bet ir vabzdžiai, to­dėl juos reikia pasitelkti į talką. Vabzdžialesiams paukščiams da­romi  mažesni   inkilai,   o   entomofagams – vabzdžiams, naiki­nantiems   kenkėjus – privilioti sėjami medingieji augalai. Ne­mažai kenkėjų sunaikina vabzdžiaėdžiai paukščiai, žinduoliai ir kiti gyvūnai (ežiai, zylės, mu­sinukės, geniai, varnėnai, varlės, rupūžės, boružės, skruzdės ir kt), kuriuos žmogus turėtų globoti. Jau minėta apie biopreparatus: bitoksibaciliną,    dendrobaciliną ir entobakteriną,  kurie naudo­jami daržovių ir bulvių kenkė­jams   naikinti.    Šie   preparatai efektyvesni    aukštesnėje    kaip 15°C temperatūroje.

Kenkėjus galima naikinti ir savo pačių paruoštais insekticidinių augalų antpilais arba nuo­virais. Amarai naikinami žalių arba sausų bulvienojų, svogūnų ropučių arba pušų spyglių ant­pilais. Jie ruošiami taip: 1,2 kg žalių arba 0,6-0,8 kg sausų su­smulkintų bulvienojų užpilama 10 l šalto vandens ir laikoma 3-4 val.; 2 kg pušų spyglių užpilama 8 l vandens ir laikoma pavėsyje 5-7 dienas (antpilas prieš vartojimą atskiedžiamas vandeniu 1:10). Šiais antpilais purškiami amarų apnikti auga­lai.

Liepos mėnesį baigiamos kasti vėlyvosios tulpės. Eritronis ka­samas liepos mėnesį. Vaikučiai atskiriami ir tuojau pat sodinami 5-10 cm gyliu, 5-7 cm atstumu. Jeigu dėl laiko stokos tenka ilgiau palaikyti, jie susluoksniuojami su drėgnu smė­liu. Sausai laikomi eritronio vai­kučiai perdžiūsta ir žūva. Eri­tronis vienoje vietoje gali aug­ti 8-10 metų, dažnai persodin­ti neverta.

Šį mėnesį pradeda ryškėti kar­delių žiedpumpuriai; kardeliai tręšiami mineralinėmis trąšomis (kalio 30 g/m2, fosforo 40 g/m2). Trąšas galima išbarstyti ir vėliau įterpti! Dar geriau palaistyti trą­šų tirpalu. Per sausras reikia laistyti gausiai. Žiedai skinami vėlai vakare arba anksti rytą, paliekant 3-4 lapus.

Šį   mėnesį   pradedami   skinti sausukai,   o   mėnesio   pabaigo­je – šlamučiai.   Žiedai  skinami sausą, saulėtą dieną, kai ant jų nėra rasos. Šie žiedai džiovina­mi  sausoje,   gerai  vėdinamoje, tamsioje patalpoje, surišti į pun­delius, pakabinti žiedais žemyn. Šviesioje   patalpoje   gali   pasi­keisti žiedų spalva. Taip galima džiovinti daugumą varpinių žo­lių. Iš varpinių renkamos kiškio ašarėlės, jos skinamos kol var­pos dar žalios, nes pageltusios pradeda  irti.  Kiškio  uodegėlės skinamos,   kai   varpos  pradeda žydėti,   dekoratyviniai   miežiai skinami kol žalios varpos,  so­ra – kai  sėklos  būna  pieninės brandos. Bandrenis skinamas tik pražydęs,     guboja – tik     žie­dams prasiskleidus, juodgrūdėlės dėžutės – kol žalios spalvos. Vasarą   miške   ir   paežerėse, pievose  galima pasirinkti  įdo­mios medžiagos sausoms puokš­tėms.  Pasižvalgę po  mišką ra­site įdomių šakų ir šaknų, ku­rios   paįvairins   jūsų   puokščių kompozicijas. Dera puokštei gudobelės, raugeriškio, baltauogės meškytės, machonijos, erškėčio vaisiai, jų šakelės.

Paprotys puošti gyvenamuo­sius kambarius sausomis gėlė­mis atsirado labai seniai. XII a Bizantija sausas gėles tiekė visai Europai. Tad pratęskime šį gra­žų paprotį – ir žiema bus jau­kesnė, jūsų kambariai primins laukų ir miškų šlamesį.

Šį mėnesį sėjamos švelniosios raktažolės, hibridinės žilės – cinerarijos.

Rožių augintojams tiek lauke, tiek šiltnamiuose daug žalos pa­daro  rožių miltligė  ir  raudonjuodis   rožių   lapų   dėmėtumas. Miltligės  užpulti  lapai  iš  pra­džių   apsitraukia   baltu  pelėsiu ir atrodo lyg miltais apibarsty­ti, vėliau raukšlėjasi, žiedpum­puriai džiūsta neišsiskleidę. Pa­stebėję ligą tuojau pat purškite 0,3 proc.  fundazolo arba skal­bimo miltelių (3 saujos 10 litrų vandens)   tirpalu.   Po   savaitės purškiama pakartotinai. Galima purkšti  kalio permanganato  ir kalcinuotos sodos tirpalu  (10 I vandens imama 10 g kalio per­manganato ir 50 g sodos). Raudonjuodis lapų dėmėtumas pasi­taiko dažnai.  Birželio pabaigo­je – liepos mėnesį ant lapų at­siranda tamsios rudos dėmės. Pa­žeisti lapai geltonuoja, nukrinta. Liga  labiau plinta  esant  drėg­nam orui, trūkstant dirvoje ka­lio, netinkamai laistant. Dažnai serga azoto trąšomis pertręštos rožės.   Pastebėjus   ligos   požy­mius, tuoj pat reikia purkšti  1 proc.   Bordo   skysčiu   arba   0,5 proc. kuprozono tirpalu. Po sa­vaitės  purškiama   pakartotinai. Liepos mėnesį    pradedamos akiuoti rožės (miegančia akute). Akiuojama dar ir rugpjūčio mė­nesį.   Vijoklinių   ir   poliantinių rožių   dar   galima   pasidauginti auginiais lysvėse, inspekte.

Narcizai vienoje vietoje auga 4-5 metus, kai auginami aplin­kai puošti arba žiedams. Norint greičiau pasidauginti jie kasami kas 1-2 metai. Daugiausia žy­di trečiais metais. Vėliau žiedų mažėja. Narcizai kasami, kai nu-džiūsta lapai, t. y. liepos pabai­goje.  Vėliau kasti  nepatartina, nes pradeda augti naujos šak­nys. Kasama atsargiai, kad ne­būtų pažeidžiami svogūnai.  Iš­kasti svogūnai džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje 20°C, o po 2-3 savaičių valomi, rūšiuoja­mi, atskiriami tokie, kuriuos ga­lima dalyti nepažeidžiant motininio svogūno.