Pagrindinių sodo augalų biologinės ir ūkinės ypatybės

PAGRINDINIŲ   SODO   AUGALŲ   GENČIŲ   BIOLOGINĖS IR ŪKINĖS YPATYBĖS

Obelis. Tai medis, siekiantis iki 10 m aukščio. Ištveria iki 50° šalčius. Obels yra daugiau kaip 40 rūšių ir daugiau kaip 70 porūšių. Labiausiai paplitusios rūšys: miškinė, slyvalapė, žemoji, sibirinė, Nedzveckio. Obelis yra pagrindinė sodo gentis dėl vaisių veritingo skonio, didelio veislių skaičiaus, atsparumo šalčiams ir kitų ypatybių.

Priklausomai nuo poskiepio, veislinės obelys gali būti aūkštaūgės  ir žemaūgės. Žemaūgės   obelys   pradeda   derėti   anksčiau 3 – 4 metais, gyvena trumpiau – 15 – 30 metų. Aukštaūgės obelys derėti pradeda vėliau – 4-12 metais, produkuoja 40 – 50 metų, gyvena 50-100 metų ir ilgiau. Vaisiai būna nuo 25 iki 600 g   Mėgsta šviesą, reikli drėgmei ir maisto medžiagoms.    Kryžmadulkė. Veislės dauginamos skiepijimu. Dauguma veislių linkusios derėti pramečiui. Pagal vaisių sunokimo ir vartojimo laiką obelų veislės skirstomos į vasarines, rudenines ir žiemines. Suaugusi obelis, priklausomai nuo veislės ir agro­technikos, gali duoti 100-500 kg ir daugiau obuolių.

Kriaušė. Kriaušė yra aukštas medis, šaknis leidžia giliai. Amžius ilgesnis už obelų. Šalčiams jautroka. Kriaušių yra virš 35 rūšių, iš kuriu svarbesnės miš­kinė, usūrinė, snieginė. Derėti pradeda 6-8 sode augimo me­tais. Reikli dirvai ir klimato sąlygoms. Kryžmadulkė. Daugi­nama skiepijimu. Derėjimas prametinis. Yra vasarinių, rudeni­nių ir žieminių veislių. Lietuvos kriaušės nesudaro daug sodų vaismedžių, nes dauguma veislių menkai atspa­rios šalčiams ir šaltomis žiemomis iššąla. Priklausomai nuo poskiepių, kriaušės  gali būti  aukštaūgės  ir  žemaūgės.

Svarainis auga iki 5 m aukščio krūmu. Šalčiams jaut­resnis už kriaušę, reiklus šilumai. Tinka poskiepiu žemaūgėms kriaušėms. Pagal vaisių išvaizdą svarainis būna obuolinis arba kriaušinis. Vaisiai tinka valgymui ir perdirbimui (uogie­nėms, kompotams, želė, džemams ir kt.). Dauginamas sėklo­mis, atlankomis, atžalomis ir auginiais. Soduose svarainis nepaplitęs, užima tik apie 0,6% so­dų ploto. Lietuvoje aptinkama pas pavienius mėgėjus, bandy­mų stotyse.

Medleva (ameliankis) yra krūmas ar žemas – iki 2,5 m aukščio – medelis. Tinka poskiepiu žemaūgėms kriaušėms, gy­vatvorėms. Atspari šalčiams ir sausrai. Vaisiai 1,5 cm dydžio, melsvai juodi, noksta liepos-rugpiūčio mėnesį. Tinka sultims, vynui, uogienėms, kompotams, džiovinimui. Dauginama sėklo­mis, auginiais ir atžalomis. Iš 24 žinomų rūšių  augi­nama viena – paprastoji medleva, kuri auginama ir mūsų res­publikoje.

Šermukšnis. Jo priskaitoma apie 80 rūšių. Svarbesnės yra šios: paprastasis šermukšnis – iki 5-6 m aukščio medis ir juodavaisis šermukšnis (aronija) – iki 2,5 m aukščio krū­mas. Vaisiai naudojami perdirbimui, uogienei, sidro, vyno gamybai, o saldieji – valgomi. Turi daug A ir P vitaminų. Šalčiams atsparus, agrotechnikai nereiklus. Saldžiavaisiai dau­ginami atžalomis ir skiepijimu į paprastojo šermukšnio poskie­pius. Juo­davaisis šermukšnis dauginamas sėklomis, duoda iki 16 kg vaisių iš krūmo. Auginamas Kauno botanikos sode.

Vyšnia. Ji užima apie ketvirtadalį sodų ploto. Jai tenka antra vieta po obels. Pasižymi atsparumu šalčiams, derlingu­mu, lengvu dauginimusi. Auga iki 5-7 m aukščio medžio, 3 m aukščio krūmo ar medžiakrūmio forma. Derėti pradeda 3- 4 sode augimo metais, dera kasmet; suaugęs medis duoda 20 kg ir daugiau vaisių. Tinka uogienėms, sultims, kompotams, vynui, antpilams ir kt. Krūminių vyšnių dera mišriosios vaisi­nės šakutės, o medžio formos vyšnių – puokštinės. Plačiau paplitusios rūšys: rūgščioji, smėlynų, kvepiančioji. Dauginama skiepijimu, atžalomis ir auginiais. Auga visur, gyvena 20- 30 metų. Plačiausiai auginama Zagarvyšnė ir Vietinė rūgščioji.

Trešnė. Tai didokas, iki 10-20 m aukščio medis. Gyvena 80-100 metų. Vaismedis reiklus šilumai ir dirvai, jautrokas šalčiui. Dera kasmet ir gausiai. Pradeda derėti 4-6 metais sode. Vidutinis medžio derilius 40-50 kg, bet siekia 150 kg ir daugiau. Vaisiai būna geltoni, raudoni, juodi, saldūs, todėl tinka valgymui ir perdirbimui: kompotams, vynui, sultims. Dau­ginama skiepijimu į laukinės trešnės ir kvepiančiosios vyšnios poskiepius. Lietuvoje trešnė sudaro tik labai mažai sodų vaismedžių; labiau paplitusi Telšių, Plungės ir Kretingos rajo­nuose. Ten yra vietinės trešnių veislės: Žemaičių geltonoji, Že­maičių rožinė ir Žemaičių juodoji.

Slyva. Pagal augalų skaičių  užima trečią vietą vai-siniųaugalų tarpe. Tai medis arba krūmas. Gyvena 20-35 me­tus. Šalčiams jautresnė už obelį. Slyvų yra daugiau kaip 32 rū­šys, iš kurių svarbesnės šios: kaukazinė, dygioji, aitrioji arba kryklė. Vaisiai vartojami valgymui ir perdirbimui – džiovini­mui, konservavimui, virimui ir kt. Dauginama sėklomis, atža­lomis ir skiepijimu. Derėti pradeda 3-7 metais sode. Suaugęs medis duoda 30-60 kg ir daugiau vaisių. Lietuvoje 1952 m. slyvos užėmė 6,7% sodų ploto. Daugiau auginama sodybiniuo­se sklypuose. Pastaraisiais metais medelynų soduose nemaža pasodinta introdukuotų iš kitų respublikų slyvų sodinukų.

Abrikosas. Tai iki 12 m aukščio medis. Pakenčia iki 27° šalčius, reiklus šilumai. Plačiau paplitusios rūšys: paprastasis, sibirinis (pakenčia iki 59° šalčius) ir mandžiūrinis. Medis pradeda derėti 3-4 sode augimo metais, duoda daugiau kaip 100 kg vaisių, kurie tinka valgyti ir perdirbimui. Žydi anksti pavasarį, todėl dažnai žiedai nušąla. Dauginamas skiepijimu ir sėklomis. Nepažeidžiamas kiškių ir pelių. Lietuvoje auginamas pavienių mėgėjų.

Persikas. Auga iki 3-4 m aukščio medžio ar krūmo forma. Auga greitai, derėti pradeda 3 metais, gausiai dera 15-18 me­tais. Pakelia iki 23° šalčius. Vaisiai valgomi, konservuojami ir naudojami kulinarijoje. Iš sėklų spaudžiamas aliejus. Turi dvi­lyčius žiedus, žydi prieš lapų prasiskleidimą. Visos kultūrinės formos kilusios iš vienos rūšies – paprastojo persiko. Vaisiai įvairuoja dydžiu, forma ir spalva. Mūsų respublikoje persikus augina pavieniai mėgėjai. Žiemai aprišami šiaudais ar panašio­mis medžiagomis. Dauginamas persikas skiepijimu.

Graikinis riešutmedis. Medis, siekiantis iki 30 m aukščio. Gyvena iki 200 metų ir daugiau. Derėti pradeda 7-10 metais, duoda iki 300 kg riešutų. Reiklus drėgmei ir šviesai. Dauginamas sėklomis, auginiais ir skiepijimu. Labiau paplitusios rūšys: graikinis, man­džiūrinis, juodasis ir pilkasis. Sėklose yra daug riebalų ir bal­tymų; vartojamos valgymui ir perdirbimui į konditerijos gami­nius, aliejaus gavimui. Pavieniai medžiai aptinkami ir mūsų ,respublikoje, nors šalčiams palyginti jautrūs.

Lazdynas. Krūmo formos augalas. Jų yra paprastų ir kul­tūrinių. Paprastų lazdynų riešutai smulkesni, o kultūrinių stam­besni.Žinoma apie 10 rūšių. Svarbesnės dvi rūšys: paprastasis ir lombardiškasis, kuris ski­riasi pailgais riešutais. Lazdynas pradeda derėti 5-7 metais. Derlingais metais iš 1 ha surenkama 0,5-3,3 tonos kultūrinių riešutų ir 3-4 cnt paprastų riešutų. Dauginama atlankomis, šaknų atžalomis, krūmų skyrimu ir sėklomis ar net skiepijimu. Gyvena 60-80 metų. Riešutai plačiai naudojami konditerijos pramonėje. Lietuvoje paprastasis lazdynas plačiai paplitęs. Kultūrinės formos auginamos dar nedideliais kiekiais.

Fistaška. Tai iki 10 m aukščio medis. Gyvena iki 300 metų. Nereikli agroklimatui, atspari sausroms. Dvinamis augalas. Vaisius – kauliukas. Valgomoji dalis – sėkla, turtinga balty­mais ir riebalais (iki 62%). Vartojama valgymui ir kondite­rijai. Suaugęs kultūrinis medis duoda apie 40-50 kg vaisių. Kultūroje mažai paplitusi. Dauginama sėklomis ir skiepijimu. Lie­tuvoje neauginama.

Valgomasis kaštanas. Aukštas (iki 30 m) medis, gyvena daugiau kaip 400 metų. Vaisiuose yra 16-24% krakmolo, 4- 14% cukraus, 8-11% baltymų ir kitų naudingų medžiagų. Vai­siai valgomi kepti, virti, žali. Neištveria didesnių kaip 25° šal­čių. Reikalauja derlingų dirvų, šilto ir drėgno klimato. Daugi­namas sėklomis, geresnės veislės – skiepijimu. Sėjinukai derėti pradeda 3-15 metais, skiepeliai – 3-6 metais, pilną derėjimą pasiekia 50 metais ir duoda apie 70 kg vaisių iš medžio. Vertin­giausia jo rūšis – saldusis kaštanas (C. sativa Mill.).

Pekanas. Aukštaūgis – iki 45 m aukščio – ir ilgaamžis, duodantis iki 250 kg vaisių medis. Reiklus šilumai, drėgmei ir dirvai. Žinoma apie 20 rūšių. Š. Amerikoje svarbesnė rūšis C. olivaeformis Nutt. Valgomoji dalis – sėkla (branduolys) saldi, turi daug riebalų, baltymų ir angliavandenių. Au­ginamas nuo praėjusio šimtmečio Kaukaze ir Užkaukazėje bei Kryme. Dauginamas skiepijimu ir atžalomis. Skiepyti medžiai , derėti pradeda 6-8 metais, o sėjinukai- 10-12 metais.

Migdolas. Iki 10 m aukščio medis. Gyvena 100 metų ir dau­giau, sausrai atsparus, šalčiams neatsparus. Vaisiuose yra daug (70%) riebalų. Derėti pradeda 4 metais. Duoda apie 15 kg vaisių iš medžio. Dauginamas šaknų atžalomis, skiepijimu ir sėklomis. Priskaitoma apie 40 rūšių. Gamybai svarbesnė rū­šis – paprastasis migdolas (Amygdalus communis L.). Saldu­sis migdolas valgomas, o kartusis naudojamas parfumerijos ir farmacijos pramonėje. Tinka poskiepiu persikui ir migdolui. Lietuvoje neauginamas. Auginamas Kryme ir Kaukaze.

Apelsinas. Medžio formos augalas, reiklus šilumai, jautrus šalčiams, esant -10,5° temperatūrai, nušąla. Dauginamas skie­pijimu į trilapės citrinos sėjinukus. Skiepai pradeda derėti 4-5, o sėjinukai – 8-10 metais. Vaisiai būna paprasti, spuo-geliniai (vaisiaus viršūnėje esti mažas kito vaisiaus pradas) ir raudonminkštimiai. Jiems sunokti reikia, kad aktyvios aukš­tesnės kaip 12° temperatūros suma būtų 4 500°.

Citrina. Iki 5 m aukščio medis. Mėgsta drėgną ir šiltą kli­matą, žydi kelis kartus per metus. Jautrus šalčiams – lapai ir ūgliai nušąla, esant -5° temperatūrai. Dauginama sėklomis, auginiais ir skiepijimu į trilapės citrinos poskiepius. Skiepeliai dera 4, o sėjinukai – 12 metais. Lietuvoje auginama mėgėjų šiltnamiuose ir kambariuose.

Mandarinas. Tai iki 3,5 m aukščio medis, šalčiams ne toks jautrus, kaip citrusiniai. Vaisiuose yra daug vitamino C. Vai­siai noksta apie 200 dienų. Dauginamas skiepijimu į trilapę citriną, derėti pradeda 4 metais.

Greipfrutas. Iki 15 m aukščio amžinai žaliuojantis vaisme­dis, stambiais, iki 12 cm dydžio, vaisiais, kurie auga kekėmis. Vaisiai turi didelę reikšme dietinėje mityboje. Temperatūrai jautrus, kaip ir apelsinas. Auga Juodosios jūros pakraščiuose. Dauginamas skiepijimu (akiavimu) į kartųjį apelsiną (Citrus aurantium L.) ir trilape citriną (Poncirus trlfoliata Raf.). Derėti pradeda 4 metais.

Figmedis. Subtropinis medis, žiemai metantis lapus. Vaisiai labai cukringi. Pakelia iki 15° šalčius. Sėklomis ir auginiais dauginami medžiai dera 3, o sėjinukai – 8 metais. Auga ir kambariuose. Vegetacijos laikotarpis – daugiau kaip 200 die­nų. Vaisiai turi daug cukraus, dažniausiai džiovinami. Augina­ma Užkaukazės šalyse, Šiaurės Kaukaze, Pietų Ukrai­noje. Lietuvoje auginamas botanikos sodų šiltnamiuose ir mė­gėjų kambariuose.

Alyvmedis. Amžinai žaliuojantis ilgaamžis medis, reiklus šilumai, atsparus sausroms. Pakenčia iki 16° šaltį. Dauginamas sėklomis, auginiais ir šaknų atžalomis. Sėjinukai pradeda derėti 10 metais, o kiti – anksčiau. Auginamas Gruzijoje, Kryme, Azerbaidžane ir kitur.

Churma. Daugiametis, subtropinis, lapus metantis vaisme­dis. Vaisiai labai cukringi, tinka švieži valgymui ir džiovini­mui. Dauginama skiepijimu į kaukazinės ir Virginijos churmos poskiepius. Derėti pradeda 5 metais.

Granatas. Auga medžio ar krūmo forma. Lapus žiemai nu­meta. Ištveria iki 14° šaltį. Vegetacijos laikotarpis 200 dienų. Augalas duoda iki 200 vaisių. Žiedai dvilyčiai, labai gražūs. Duoda šaknų atžalas. Dauginamas sumedėjusiais auginiais ir skiepijimu į jo paties sėjinukus. Galima auginti kambariuose. Auginamas Kryme, Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje. Vaisiai valgomi, iš jų gaminamas sirupas ir vynas. Iš dviejų žinomų granato rūšių paplitusi viena – Punica granatum L.

Finikinė palmė (Phenlx dactylifera). Dvinamis medis, duo­dantis uogų pavidalo vaisius, kurie turi iki 70% cukraus, 2,5% riebalų ir 2% baltymų. Auginama Turkmėnijoje Arteko slėnyje.

Žemuogė (stambiauogė sodo žemuogė) yra daugiametis iki 30 cm aukščio kerelis. Žiedai dvilyčiai; tuo ji ypač skiriasi nuo braškės. Dera antrais metais. Derlius iki 300 g uogų iš augalo. Vienoje vietoje auginama 5-6 metus. Šalčiams atspari. Agroklimatui nereikli. Dauginama ūsais, sėklomis ir kerelių skyri­mu. Priskaitoma apie 45 žemuogių rūšys, kurios paplitusios Europoje, Azijoje ir Amerikoje. Svarbesnės rūšys: miškinė žem­uogė, virgininė, eilinė žemuogės, kurios, sukryžmintos su miš­kine žemuoge, davė daugiau kaip 2000 stambiauogių žemuogių veislių. Lietuvoje žemuogių auginimas plečiamas, nes mūsų są­lygomis gerai auga, duoda didelius derlius.

Braškė. Panaši į sodo žemuogę, tik ji yra dvinamis auga­las. Uogos smulkesnės bei aromatingesnės už žemuogės, derlingumas mažesnis. Atspari šalčiams. Be to, braškių skiria­masis nuo žemuogių požymis tas, kad braškės žiedynai būna iš­kilę virš lapijos.

Serbentas. Iki 1,5 m aukščio krūmas. Pasižymi rūšių gau­sumu, kurių svarbiausios yra raudonasis, baltasis, juodasis ir auksuotasis. Šalčiams atsparus. Agroklimatui nereiklūs. Žiedai dvilyčiai. Derėti pradeda 3 metais, dera 20 metų. Derlingiausi 5-7  metu stiebai. Dauginamas auginiais ir sėklo­mis  Juodieji serbentai yra kryžmadulkiai. Auksuotasis serbentas tinka poskie­piu   stiebinėms agrastų   ir serbentų formoms išaugin­ti. Lietuvoje serbentų auginimas  plečiamas.

Agrastas. Neaukštas, iki 1,2 m aukščio, krū­mas – šiaurės vynuogė. Šalčiams atsparus, agroklimatui nereiklus. Uogos įvairaus dydžio ir įvairių spalvų, tinka perdirbimui. Savidulkis. Šilumą mėgs­ta, pavėsio nepakenčia, pa­kenčia kiek rūgščią dirvos  reakciją. Dauginamas ho­rizontalinėmis, vertikalinė­mis, lankinėmis atlanko­mis,    auginiais,    sėklomis, skiepijimu į auksuotuosius

serbentus, krūmelių skyri­mu. Derėti pradeda 3 me­tais. Derlingiausi iki 7-8 metų stiebai. Priskaitoma 52 agrasto rūšys, kurių svarbesnės šios: kultūrinis (Gr. reclinata Mill.), To­limųjų Rytų (Gr. burejinensis Berger.) ir kt. Lietuvoje auginama virš 189 tūkst. agrastų krūmų.

Avietė. Daugiametis puskrūmis su dvimečiais stiebais. Jų yra apie 120 rūšių. Dera nuo 2 iki 15 ir daugiau metų. Uogos cukringos, tinka valgymui ir perdirbimui. Dauginama šaknų at­žalomis ir šaknų auginiais bei sėklomis. Svarbesnės rūšys šios: paprastoji avietė (R. idaeus L.), kuri davė pradžią daugumai kultūrinių veislių; gervuoginė juo­doji avietė (R. occidentalis L.), davusi pradžią kultūrinėms juodauogėms ar purpurinėms veislėms; ir gervuoge (R. caesius L.), davusi pradžią kultūrinėms gervuogių veislėms. Avietė reikli dirvai ir gausiam patręšimui.

Aktinidija. Vijoklinis, šalčiams atsparus augalas, kilęs iš Tolimųjų Rytų. Vertingiausia rūšis- A. colomieta ir iš jos kilu­sios veislės. Šių veislių uogose vitamino C 15 kartų daugiau, negu citrinose. Tinka valgymui  ir perdirbimui. Augalas skirtalytis (atskiri augalai vyriški ir atskiri moteriški). Žydi gegužės pabaigoje. Žiedeliai balti, kvepiantys. Dauginama žaliais augi­niais, atlankomis ir stratifikuotomis sėklomis. Jauni augalai mėgsta pavėsį. Aktinidijas mėgsta katės, todėl reikia saugoti nuo jų. Lietuvoje auginama paskirų mėgėjų sodybiniuose skly­puose.

Taip pat skaitykite: