Kiekviena šalta žiema ir prieš ją buvęs vegetacijos periodas yra kitokie. Kiekvienais metais vaismedžiai skirtingai pasiruošia žiemojimui ir skirtingai nukenčia nuo šalčių. Šalčiams jautriausi žiediniai pumpurai, vaisinės šakutės, ūgliai. Pirmiausia pašąla ūglių viršūnės, šerdis, popumpurinės šakučių dalys. Atsparesnės dalys yra mediena, žievė ir atspariausias brazdas. Kai pašąla žiediniai pumpurai ar ūglių viršūnės, tai laikoma mažu pašalimu, tačiau jis vaismedžiams pavojingas. Jei nesiimsime priemonių, kitais metais vaismedžiai gali dar labiau pašalti. Yra dvi priežastys: kai nušąla žiediniai pumpurai, tais metais augalas nežydi, bet formuoja žiedinius pumpurus. Dėl pašalimo būna sutrikusi augalo mityba ir žiedinių pumpurų formavimasis dar sustiprėja. Kitais metais toks augalas gausiai žydi, dar labiau nusilpsta ir labiau pašąla, nors būtų ir ne taip šalta žiema. Yra sakoma, kad pirmą šaltą žiemą vaismedžiai ištveria, o antrąją žūsta. Toks teiginys labai tinka slyvoms.
Kai vaismedžiai nedaug pašąla, po šaltos žiemos, pavasarį, patariama juos daug nugenėti. Tokiu genėjimu pašaliname nušalusias dalis, skatiname augti naujus ūglius ir, svarbiausia, mažiau formuotis žiedinių pumpurų. Atjauninti vaismedžiai greičiau sustiprėja ir geriau pakelia kitas šaltas žiemas.
Kai pašąla vaismedžių mediena, pumpurai, dalis žievės ar brazdo, yra didelis pašalimas. Daugelio tyrėjų teigiama, kad tokių vaismedžių daug genėti negalima, nes jie sunkiai atsigauna, o dažnai visai žūva. Geriau tokiems vaismedžiams nieko nedaryti, o laukti, kol išsprogs pumpurai. Dažniausiai tokių vaismedžių sprogsta miegantieji pumpurai ant storesnių šakų. Iš šakų atžalų — vilkūglių sprendžiama, kurioje vietoje turi būti šalinamos nušalusios šakos. Sakos šalinamos vasarą iki geriausiai augančių atžalų arba laukiama kito pavasario.
Kai vaismedžiai stipriai pašąla, dažniausiai nukenčia ir žievė. Tačiau žievė gali nušalti ir ne taip šaltą, bet nepastovią žiemą. Todėl visais pašalimo atvejais pirmiausia reikia stebėti kamieno pašalimą ir jį gydyti. Kaip tai daryti, rašyta kamienų priežiūros skyriuje. Jeigu kamieną išsaugosime sveiką arba jį išgydysime, greičiau pasveiks ir visas vaismedis.
Kai vaismedžiai pašąla, ne vien genėjimas svarbu. Svarbu pataisyti sutrikusią mitybą. Po šaltų žiemų beveik visada padeda papildomas tręšimas azotinėmis trąšomis. Jeigu po šaltos žiemos būnasausas pavasaris, labai padeda vaismedžių laistymas.
Žiemos pradžioje, kai dar nebūna sniego, o šalčiai siekia —(minus) 20 °C, gali pašalti vaismedžių šaknys. Šaknims kritinė šalčio riba yra —(minus) 12—14 „C. Pašalusiomis šaknimis vaismedžiai pavasarį išsprogsta ir dar auga iki vidurio vasaros, o apie birželio—liepos mėnesį pradeda nykti ir gali visai žūti. Kai šaknų pašalimas mažesnis, vaismedis nežūsta, bet ilgai neatsigauna. Jeigu žiemą kurį laiką sode nebuvo sniego, o šalčiai siekė daugiau kaip —20 °C .pavasarį reikia patikrinti vaismedžių šaknis. Po vaismedžio vainiku atkasama žemė iki šaknų. Pirmiausia tikrinamos smulkiosios šaknys. Jeigu jos pašalusios, būna patamsėjusios— negyvos. Storesnių šaknų gali būti patamsėjusi šerdis, daugiau pašalusių ir mediena bei žievė ar brazdas.
Įsitikinus, kad vaismedžių šaknys pašalusios, reikia nugenėti daug vainiko šakų, kad šaknys geriau išmaitintų likusias. Taip pat reikėtų patręšti azotinėmis trąšomis, ypač trąšų tirpalu. Jeigu pavasaris sausas, reikia palieti. Kai išsiskleidžia lapai, reikia augalą maitinti pro lapus. Pirmą kartą nu-purškiama 0,3% karbamido tirpalu. Po dviejų savaičių purškiama vėl 0,5% tirpalu. Jeigu augalai vis neatsigauna, tręšiama dar vieną ar du kartus.
