Mes taip skubame gyventi – nupjauti žolytę, vos spėjusią šiek tiek pasidžiaugti ryto rasa ar aukščiau pasistiebti link saulės.
…Apsamanoję medžių kamienai lyg lauko kambario sienos, medinis staliukas ant rudeninių lapų kilimo, šalia foteliai iš pagalvių, virš penki žibintai, pakibę ant medžio šakos, ir vėjo ošimas medžių šakose, kur ne kur vienišo paukštelio čiulbesys, ir šlamantys po kojomis klevo lapai – puiki rudeninės gamtos idilija.
Bet mes taip bijome gyventi. Ir stengiamės sušluoti visus rudeninius lapus… ir sudeginti,
Mes taip bijome apsižvalgyti,
Mes taip bijome sustoti,
Ir taip bėgdami ir kurdami „o ką kaimynai pagalvos” gyvenimus,
mes vaikštinėjame svetimais takeliais ir lekiame kažkieno maršrutais – savo mokytojų, kolegų užrištomis akimis bei užkimštomis ausimis.
Mes net neleidžiame į SAVO gyvenimą ateiti kitoms mintims ir idėjoms, įvykti kitiems, naujiems ir netikėtiems įvykiams.
Ar Jūs galite išdrįsti švęsti RUDENĮ?