Trąšos. Bendros žinios

trąšos
trąšos

Trąšos,

organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms ir biologinėms savy­bėms gerinti. Pagal cheminę sudėtį skirstomos į organines, mineralines, organines minerali­nes ir bakterines.

Organinės trąšos. Šiai grupei priskiriama: mėšlas, durpės, srutos, kompostai, žemės ūkio gamybos, pramonės ir miestų atliekos, sideratai. Jos susidaro iš gyvulinės ir augalinės kilmės organinių junginių. Į organinių trąšų sudėtį įeina visos augalams būtinos maisto medžiagos, mineraliniai elementai: azotas, fosforas, kalis, kalcis ir kt. Tų maisto medžia­gų kiekis ir kokybė labai priklauso nuo jų parengimo ir laikymo. Šios trąšos veikia me­tus ir ilgiau, nes dėl mikroorganizmų virsta prieinamais augalams junginiais. Jos gerina visų dirvų fizines savybes.

Mėšlas. Jame yra visos augalams reika­lingos maisto medžiagos. Jo kokybė priklauso nuo gyvulių rūšies, pašarų, kraiko, laikymo būdo. Koncentruotaisiais pašarais šeriamų gyvulių mėšle mineralinių medžiagų yra daugiau negu šeriamų stambiaisiais pašarais.

Kraikas gali padidinti mėšlo kiekį ir page­rinti jo kokybę. Ypač geras kraikas — tinka­mai paruoštos aukštapelkinės durpės. Šviežias mėšlas turi 20—32% organinių medžiagų, 0,4—0,8% azoto, 0,2—0,3 fosforo pentoksi-do, 0,5—0,7% kalio oksido, 0,2—0,5% kalcio oksido, 0,1—0,2% magnio oksido. Puriai sukrautas mėšlas per 3—4 mėnesius gali pra­rasti pusę sausos medžiagos masės, o gerai sukrauto ir suminto nuostoliai nedideli. Mėš­las lauke kraunamas į 1,5—2 m aukščio krū­vas. Ilgiau laikomą mėšlą reikia užpilti 15— 20 cm durpių arba žemių sluoksniu. Mažose krūvose nepridengtas greitai vėdinasi, per-džiūsta, maisto medžiagas išplauna lietus ir polaidžio vanduo, o bakterijos labai greitai skaido organines medžiagas. Nepanaudotą mėšlą geriau kompostuoti su durpėmis, že­mėmis, atliekomis, fosforitmilčiais ir kitomis trąšomis.

Srutos susidaro iš gyvulių šlapimo ir mėš­lo. Jos vertinga azoto ir kalio trąša, bet fosfo­ro turi labai mažai. Maisto medžiagos yra iš­tirpusios vandenyje, todėl augalų lengvai paimamos. Praskiestos vandeniu 1:3—1:5 santykiu srutos dažniausiai vartojamos papil­domam tręšimui.

Paukščių išmatos yra koncentruota, grei­tai veikianti, labai vertinga trąša. Šviežios jos turi 23—44% organinių medžiagų, 0,6— 1,9% azoto, 0,5—2,0% fosforo pentoksido, 0,4—1,1% kalio oksido, 0,6—2,4% kalcio oksido, 0,3—0,7 magnio oksido. Atskiestos vandeniu 1:10—1:20 santykiu vartojamos papildomam tręšimui. Jos laikomos sausai. Gerai laikosi sumaišytos su durpėmis 1:1 ir 1:2 santykiu.

Durpės gali būti mažai (iki 20%), vidutiniškai (20—40%) ir labai (daugiau kaip 40 %) susiskaidžiusios. Aukštapelkinės durpės turi labai daug organinių medžiagų, mažai maisto medžiagų, labai rūgščios, sugeria daug vandens. Jos dažniausiai vartojamos kraikui, be to, kompostams. Žemapelkinėse durpėse yra daugiau maisto medžiagų, bet mažiau organinių medžiagų. Jos geriausiai tinka kompostams.

Kompostai. Jų galima pasidaryti įvairiau­sios sudėties ir vertės. Mėšlo ir žemių, mėšlo ir durpių kompostais tręšiami sodai, daržai, gėlynai. Mėšlo 1 daliai imama 1—3 dalys durpių arba velėninės žemės. Kuo labiau susi­skaidžiusios durpės, tuo mažiau dedama mėš­lo. Durpių ir mėšlo kompostas yra geresnis, kai prie jo pridedama 2—3% fosforitmilčių. Kraunamas sluoksniais į 1,5—2′ m aukščio ir 2—3 m pločio krūvas. Tinkamai parengtas durpių ir mėšlo kompostas prilygsta grynam mėšlui. Be to, jį galima ilgiau laikyti už mėšlą, nes neišgaruoja azotas.

Paprasčiausias kompostas yra iš įvairiau­sių organinių žaliavų ir atliekų: nuravėtų ir nušienautų žolių, lapų, spyglių, daržovių at­liekų, pjuvenų, sąšlavų, kiemo purvo, kūdrų dumblo, virtuvės atliekų. Reikia tik žiūrėti, kad į šią krūvą nepatektų stiklų, vinių, skar­dos. Kompostui padaromas paprasčiausias lentų aptvaras (patartina pavėsyje) ir krau­nama 20—30 cm storio sluoksniais, jei yra pridedama mėšlo. Labai naudinga tarpsluoks­niuose pabarstyti kalkėmis arba kalkių purvu, kad masė greičiau putų ir sunyktų kai kurie grybai, pelėsiai ir bakterijos. Augalų ligų pradams naikinti patartina pūdinį palaistyti stipriu kalio trąšų tirpalu. Kad atliekos grei­čiau putų, krūva 2—3 kartus per metus perkasama. Jei sausa, palaistomą vandeniu arba dar geriau srutomis. Krūva galutinai perpūva po 2—3 mėtų, todėl kasmet reikia krauti nau­ją. Gerai perpuvusio komposto žemė yra biri, vienodos tamsios spalvos.

Sideratai (žalioji trąša), tai ankštiniai augalai, kurie pagausina dirvoje organinių medžiagų. Šiuos augalus pravartu sėti, kai yra laisvo ploto. Tam tinka visų rūšių lubinai, barkūnas, seradėlė. Be to, vertingi ir medin­gieji augalai: garstyčios, rapsas, facelija. Iš­augusi žalioji masė sukasama arba apariama. Toks tręšimo būdas ypač tinka smėliniuose dirvožemiuose.

Mineralinės trąšos. Pagrindinės yra azoto, fosforo, kalio, mikroelementų, sudėtinės trą­šos. Tai nėra gryni cheminiai elementai, jose po kiek yra ir kitų komponentų.

Svarbiausios azoto trąšos: amonio nitra­tas (amonio salietra; 34—35% azoto), amo­nio sulfatas (20—21% azoto, 60% sieros ok­sido), natrio nitratas (16% azoto, 27% nat­rio), kalcio nitratas (kalcio salietra; 15— 17% azoto, 28% kalcio oksido), kalio nitra­tas (kalio salietra; 13% azoto, 39% kalio oksido), karbamidas (šlapalas; 46% azoto).

Fosforo trasos: miltinis superfosfatas (14—19% fosforo pentoksido, 52% kalcio sulfato), granuliuotas superfosfatas (20— 22% fosforo pentoksido, 52% kalcio sulfato), dvigubas superfosfatas (45—50% fosforo pentoksido, 20% kalcio oksido), kaulamilčiai (30% fosforo pentoksido, 1—5% azoto).

Kalio trąšos: kalio chloridas (52—60% kalio oksido, 2% natrio chlorido), kalio drus­ka (40—45% kalio oksido, 30—40% natrio oksido), kalio sulfatas (45—52% kalio oksido, 1% magnio oksido), kalio-magnio sulfa­tas (kalimagnezija; 26—28% kalio oksido, 8—10% magnio oksido), kalio elektrolitas (32—45% kalio oksido, 8% magnio ok­sido) .

Magnio trąšos: magnio sulfatas (13— 16% magnio oksido), dolomitmilčiai (20% magnio oksido, 28% kalcio oksido).

Mikroelementų trąšos. Augalams mikro­elementų reikia labai nedaug, bet be jų jie negali gerai augti. Vieno kurio nors mikro­elemento trūkumas dažnai turi ne mažesnę įtaką derliui ir jo kokybei, kaip ir azoto, fos­foro ar kalio stoka. Lietuvos dirvožemiuose dažniausiai trūksta boro, molibdeno, vario, mangano, kobalto. Dažniausiai vartojamos šios mikroelementų trąšos: borodatelitas (2— 2,5% boro), boro rūgštis (16—17% boro), boraksas (11% boro), mangano sulfatas (25% mangano), vario sulfatas (23% vario), cinko sulfatas (23% cinko), amonio molib-datas (54% molibdeno). Patręšus sodus orga­ninėmis trąšomis, medžių pelenais, kaulamil-čiais, kraujamilčiais, mikroelementų trąšų pakanka. Vartojant mikroelementų trąšas be reikalo, galima pabloginti dirvą.

Sudėtinės trąšos gaunamos iš maišomų vienpusiško veikimo mineralinių trąšų. Jos nesupuola, patogu barstyti, tinka papildomam tręšimui. Dažniau vartojamos šios sudėtinės trąšos: nitrofoska (10—17% azoto, 10—17% fosforo pentoksido, 11 —17% kalio oksido), kristalinas (21% azoto, 16% fosforo pen­toksido, 20% kalio oksido).

Medienos pelenai taip pat yra vertinga mineralinė trąša. Juose yra apie 30 cheminių elementų, reikalingų ir naudingų visiems augalams: 30—35% kalcio oksido, 3—14% kalio oksido, 2—7% fosforo pentoksido, be to, magnio, geležies ir kt. Kadangi pelenuose nėra chloro, jie šiuo atžvilgiu geresni už kitas kalio trąšas. Daug kalcio turintys pelenai ypač gerai tinka rūgščioms dirvoms tręšti. Pelenus reikia kruopščiai rinkti ir sausai lai­kyti. I dirvas beriami rudenį ir pavasarį. Ak­mens anglių pelenai tręšimui nevartotini, nes turi kenksmingų elementų ir labai mažai maisto medžiagų. Susmulkintus ir persijotus pelenus galima vartoti sunkių dirvų struk­tūrai gerinti.

Bakterinės trąšos, preparatai, turintys žemės ūkio augalams naudingų dirvožemio mikroorganizmų. Jos spartina dirvožemio biocheminius procesus, gerina augalų mitybą. Svarbiausios bakterinės trąšos yra nitraginas, azotobakterinas ir fosforobakterinas. Nitraginu tręšiami ankštiniai augalai, ypač tinka vartoti su organinėmis ir mineralinėmis trą­šomis. Azotobakterinas — preparatas iš bak­terijų, kurios gali pasiimti atmosferos azotą ir padaryti jį prieinamą augalams. Gerai veikia tik nerūgščiose, pakalkintose dirvose. Tinka visiems augalams, išskyrus ankštinius. Fosforobakterinas — preparatas iš bakterijų, kurios dirvos organiniuose junginiuose esantį fosforą   daro   prieinamą   augalams.   Geriau veikia nerūgščiose dirvose, kur daug organi­nių medžiagų. Tinka visiems augalams.

Trąšų maišymas. Dažnai dirva vienu kar­tu tręšiama dviejų arba daugiau rūšių trąšo­mis. Norint sutaupyti laiką, patartina trąšas sumaišyti ir kartu išberti. Bet ne visas trąšas galima maišyti, pvz., iš amonio sulfato ir amo­nio salietros mišinio išsiskiria amoniakas, ir susidaro dideli azoto nuostoliai. Superfosfato ir amonio sulfato mišinys sukietėja. Trąšų maišymo schema parodyta lentelėje.

Tręšimo būdai. Yra 3 tręšimo būdai: pagrindinis, vietinis ir papildomas.

Pagrindinis tręšimas — trąšos įterpiamos per pagrindinį žemės dirbimą, kad viršutinis dirvos sluoksnis vienodai gautų trąšų. Tręšia­ma visomis organinėmis ir lėtai veikiančiomis mineralinėmis trąšomis. Pagrindinio tręšimo tikslas — aprūpinti augalą visam vegetacijos laikotarpiui reikalingomis maisto medžiago­mis.

Vietinis tręšimas. Tręšiama sėjant arba sodinant ne ant viso dirvožemio paviršiaus, bet į eilutes, vagas arba duobutes. Svarbiau­sias vietinio tręšimo tikslas — aprūpinti auga­lus reikalingomis maisto medžiagomis vege­tacijos pradžioje, kol jie negali jų paimti iš dirvos. Ypač reikalingos fosforo trąšos, kurių dirvožemyje yra mažai, be to, sunkiai augalų paimamos. Vietinis tręšimas fosforo trąšų efektyvumą padidina 4—5 kartus. Geriausiai tinka granuliuotos trąšos, ypač granuliuotas dvigubas superfosfatas.

Papildomas tręšimas negali pakeisti pag­rindinio, tik sustiprina ir pagerina augalų mitybą (ypač azotu) atitinkamu vegetacijos periodu. Paprastai lengvai tirpstančios trąšos ištirpinamos vandenyje, kad greičiau patektų j aktyviąją šaknų zoną. 10 1 vandens dedama ne daugiau kaip 70 g mineralinių trąšų, iš jų iki 20 g azoto. Jauniems augalams daroma silpnesnė trąšų koncentracija negu suaugu­siems. Papildomai tręšiama, kai sėtų daržovių užauga 3—4 tikrieji lapai, o sodinamų — kai prigyja daigai, t.y. 5—10 dieną po sodi­nimo. Tręšiama kas 10—15 dienų. Tręšimas pro lapus. Augalai daugumą trąšų pro lapus paima greičiau negu pro šak­nis. Šis būdas parankus tada, kai pagal išori­nius požymius matyti, kad trūksta tam tikrų maisto medžiagų, o įprastiniais būdais tręšti per vėlu. Didelės trąšų koncentracijos tirpa­las augalus nudegina, todėl reikia gerokai praskiesti; mažos koncentracijos tirpalu (0,01—0,2%, kai kuriems augalams iki 0,4%) palaistyti 1 arą reikia 15—25 1 van­dens. Tręšiama apsiniaukusią dieną, kad trą­šos ne taip greitai išdžiūtų ir augalai daugiau jų paimtų. Giedromis dienomis geriau purkšti pavakare, prieš rasą. Pro lapus dažniausiai tręšiami sodo augalai.