Blog

Vaismedžiai dažniausiai perskiepijami, kai norima vaismedyje turėti kitą veislę arba auginti lepesnes, tačiau vertingais vaisiais veisles. Abiem atvejais dažniau perskiepijamos obelys ir kriaušės, rečiau – kaulavaisiniai.
Kartais viena veislė pakeičiama kita jau veisiant sodą, kai nepavyksta gauti norimų veislių skiepų. Tuomet galima imti bet kurios veislės (kad ir laukinį) sveiką medelį ir jį pirmais arba antrais sode augimo metais perskiepyti norimos veislės įskiepiais. Tvarkingai perskiepijus, medelio au­gimas mažai susitrukdo. Perskiepyti sode augančią kriaušę ar obelį verta tik tada,, kai turimos veislės vaismedis veda menkaverčius vaisius arba sode yra per daug vasarinių ar rudeninių veislių. Perskiepyti suaugę vais­medžiai greitai ataugina vainiką ir anksti pradeda derėti.

Sodininkai mėgėjai neretai nori auginti savo soduose lepesnes, tačiau vertingais vaisiais veisles. Tada jas perskiepija į ištvermingų veislių vainiką, nes, kaip žinia, ypač jautrūs šalčiams yra vaismedžių kamienai, šakų pagrindai ir jų pažastys. Tačiau reikia žinoti, kad šitoks vaismedžių augi­mo būdas nepadidina lepios veislės ištvermingumo šalčiams. Todėl neverta perskiepyti tų veįslių, kurios mūsų šalyje šaltomis žiemomis visiškai iššąla, o imti tas, kurios neiššąla, bet laikomos nepakankamai ištvermin­gomis, kai auginamos įprastai (paskiepijus netoli žemės).

Į vieną vaismedį galima įskiepyti kelias veisles. Suderinus perskiepijamas veisles pagal jų augumą ir vaisių spalvą, galima gauti labai dekoratyvų vaismedį. Jei skiepijamos nevienodo augumo veislės, tai augesnes reikėtų skiepyti į vainiko apatines šakas, mažiau augias – į viršutines.

Perskiepyti galima ir dalį vaismedžio, tik šiuo atveju geriau skiepyti viršutines ir vertikalesnes šakas. Perskiepytas tik apatines šakas stelbs vainiko viršutinė dalis, o perskiepytos horizontalios šakos blogai augs.
Lepių veislių perskiepijimas į ištvermingų vainiką ypač taikytinas kriau­šėms, kad būtų galima sėkmingai auginti vertingesniais vaisiais veisles.

Perskiepijimui parinkti, vaismedžiai turi būti ištvermingi žiemą, sveiki, neužskurdę. Perskiepytini vaismedžiai gali būti bet kurio amžiaus. Tačiau jaunesnius ne tik patogiau perskiepyti, bet ir pats darbas esti sėkminges­nis. Seni vaismedžiai perskiepiįami į jų vainike esančias jaunas šakas.

Perskiepijimui patariama parinkti panašaus sunokimo laiko veisles – vasarines perskiepyti vasarinėmis ar rudeninėmis, rudenines – rudeninė­mis, vasarinėmis ar žieminėmis, žiemines – žieminėmis ar rudeninėmis. Obelys skiepijamos į obelis, kriaušės i kriaušes. Kaulavaisinius geriausiai perskiepyti taip pat tomis pačiomis gentimis.
Abrikosai neblogai auga perskiepyti į kaukazines slyvaites, tačiau jie su šiuo poskiepiu netvirtai suauga. Trešnės, perskiepytos į vyšnias, užauga mažesnės, nors įskiepio liemenėlis augumu pralenkia poskiepį.

Naujai pasodinti į sodą medeliai pavasarį perskiepijami prieš pat sprogstant pumpurams. Skiepijama sudūrimu ar šoniniu įpjovimu. Pirmuo­ju būdu skiepijama į vainiką (į medelio viršūnę ir 2-3 šonines šakeles apie 30 cm atstumu nuo atsišakojimo), antruoju – į kamieną. Šiuos medelius galima perskiepyti ir vasarą, antrojoje liepos pusėje, akiuojant į viršūnę ir skeletines šakas, taip pat apie 30 cm atstumu nuo jų atsi­šakojimo. Sekantį pavasarį prieš vegetacijos pradžią šakelės trumpinamos iki skiepijimo vietos. Neprigiję skiepai pakartotinai skiepijami.

Vaismedžius, augusius sode vienerius metus ir ilgiau, patogiausia per­skiepyti pavasarį, kai sušyla oras ir gerai atsilupa vaismedžių žievė (sprogs­tant vaismedžių pumpurams). Vėlesnis skiepijimas (sulapojus vaisme­džiams) esti mažiau sėkmingas.

Bene patogiausias šiuo laikotarpiu požievinis skiepijimo, būdas, kai ky­liu nudrožtas skiepūglis užkišamas po žieve.
Prieš skiepijimą vainikas nugenimas taip, kad patrumpintos šakos su­darytų plokščio kūgio formą. Šakas galima trumpinti daugiau ar mažiau.
Patrumpinus daugiau, perskiepytinų šakų lieka mažiau ir skiepijimui sugaiš­tama mažiau laiko, o patrumpinus mažiau, skiepijama ilgiau, bet perskiepytas vaismedis greičiau ataugina vainiką.
Perskiepijamo paaugusio vaismedžio dalį apatinių šakų reikia palikti neskiepytų, kad geriau vegetuotų šaknys. Neperskiepytos ša­kos pašalinamos kitą pavasarį, kai įskiepiai jau pajėgūs patys maitinti šaknis.
Perskiepijant suaugusius vaismedžius į storas šakas, susidaro didelės žaizdos. Kad jos geriau gytų, įstatomi keli įskiepiai maždaug 3 cm atstu­mu vienas nuo kito.

Pagrindiniai įskiepiai, iš ,kurių bus auginami šakų galai paliekami ilgesni (3 pumpurų), o kiti – trumpesni (I pumpuro). Labai gerai, kai du įskiepiai, augantys šakos priešinguose šonuose, vasarą, netoli viršūnės suglaudžiami ir suauginami. Jie gerai suauga, kai susilietimo vietoje pašalinama žievė. Paskui šių ūglių viena viršūnė nupjaunama, o kita paliekama laisvai augti. (Taip suauginti skiepūgliai neišlūžta.) Kiti įskiepiai (esantys šonuose) vasarą pinciruojami, kad neaugtų – ilgi o tik gydytų skiepijimo metu padarytą žaizdą.

Perskiepyti vaismedžiai rūpestingai prižiūrimi. Prie perskiepytos šakos galo pririšama šaka ar pagaliukas, ilgesnis už įskiepį, kad pastarojo nenulaužtų nutūpę paukščiai ar vėjas.
Vasarą įskiepiai labai vešliai auga, todėl reikia žiūrėti, kad į žievę neįaugtų rišamoji medžiaga (viename šone ji perpjaunama).
Kai skiepijama akiavimu ar šoniniu – įpjovimu, pirmą vasarą paliekamas 10-15 cm ilgio stuobrelis, prie kurio pririšami augantys įskiepiai.

Perskiepyti vaismedžiai genimi vadovaujantis tais pačiais principais, kaip ir įprastai auginami. Kol įskiepiai auga ir nedera, jie genimi kiek galima mažiau. Tie ūgliai, iš kurių auginamos šakų viršūnės, vasarą arba visai netrumpinami (kai auga ne per daug vešliai), arba pinciruojami vasaros pabaigoje (kai auga per daug vešliai). Pavasarį šie metūgliai trumpinami, kad išsišakotų. Konkurentai ir vertikaliai išaugę metūgliai pavasa­rį arba šalinami (jei vainikas tankus), arba atlenkiami horizontaliai (jei vainikas retas). Atlenkti arba perpinti tarpusavyje su kaimyniniais ūgliais galima ir vasaros antrojoje pusėje, kol ūgliai lankstūs. Ūglių augimą va­sarą galima pristabdyti pinciravimu.

Perskiepijus vaismedį, pirmaisiais metais iš neperskiepytos vainiko da­lies auga daug ūglių. Šie ūgliai retinami šalinant stipresnius, o kiti – pinciruojami. Visais atvejais siekiama, kad ūgliai netrukdytų skiepui augti. Galutinai jie šalinami kitą pavasarį.
Perskiepyti vaismedžiai dažniausiai derėti pradeda trečiais ketvirtais metais. Vėliau pradeda derėti tik tada, jeigu įskiepijama vėlai deranti veislė arba įskiepiai per daug vešliai auga.

Vaismedžių perskiepijimo sėkmė labiausiai priklauso nuo įskiepio ko­kybės, įskiepiai turi būti visiškai sveiki ir gerai išlaikyti. Sveiki įskiepiai esti, kai jie imami nuo sveikų vaismedžių, gerai subrendę ir paruošti prieš didesnius šalčius. Apšalę, apdžiūvę ar per drėgnai laikyti (apipuvusiais pumpurais) metūgliai įskiepiams netinka. Perskiepijimui parenkamos tik vertingos veislės.

Bene geriausias laikas skiepūgliams ruošti gruodžio antroji pusė. Pa­ruošti skiepūgliai laikomi drėgnoje, tačiau ne per šlapioje, vėsioje vietoje. Gerai jie išsilaiko susukti į polietileninę .plėvelę ir padėti tarp ledų, už­dengtų durpėmis, ar įkasti į smėlį. Svarbu, kad tokia vieta nebūtų užlie­jama vandeniu ir apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių. Kai žiema nešalta, skiepūglius galima ruošti pavasarį prieš brinkstant pumpurams.
Perskiepijimo sėkmė priklauso ir nuo aštraus peilio. Jis turi būti kaip skustuvas.
Skiepai gali neprigyti ir dėl netinkamo sodo tepalo. Įšilęs nuo saulės ir įsisunkęs į žaizdą tepalas gali ją „apdeginti”.