Vaismedžių sodinimas

Kiekvienas   vaisinis   augalas,   prieš   persodinant     į   sodą,   yra   augęs medelyne.   Persodinimas   sutrikdo   normalų   augimą,   nes   augalai   patenka į kitas sąlygas.  Be to,  iškasant  iš medelyno, neišvengiamai  pažeidžiama šaknų  sistema,  daug jų  lieka  dirvoje,  todėl  sutrinka  pusiausvyra  su  ant­žemine  dalimi. Jeigu  netinkamai   laikomi  ar vežami medeliai  dar  ir  apdžiūsta, nėra  ko tikėtis, kad  gerai prigis. Tokie medeliai arba neprigyja, arba  vėliau  sprogsta,  ilgai,  net  keletą  metų,  skursta. Jie vėliau  ir  dera. Sodininko  uždavinys – padėti   augalams  kuo  lengviau  „persirgti“   sunkią persodinimo operaciją.  Lengviau  prigyja  ir geriau auga jaunesni augalai. Perkant skiepus, reikia žiūrėti, kad jie būtų ne tik gerai išaugę, sveiki, bet ir nepadžiūvę; Kartais turguje pirkėjai renkasi medelius su lapais, ma­nydami, kad jie švieži. Tačiau lapai, ypač ankstyvą rudenį, garina drėgmę, medeliai  greičiau  džiūsta.  Apdžiūvusius  medelius  geriausiai  atpažinti  ne iš  lapų,  bet  iš susiraukšlėjusios metūglių  žievės,  apdžiūvusių  smulkių ir i apvytusių stambių šaknų. Ypač greitai  džiūsta  smulkios šaknelės. Saulėtu  ir vėjuotu oru pakanka kelių valandų, o kartais ir keliolikos minučių, kad žūtų didžioji dalis aktyviųjų šaknų, kurios labai reikalingos augalui pri­gyti ir vėliau jam maitintis.

Nupirktų skiepų šaknis reikia  pridengti  drėgna medžiaga  ir suvynioti į  polietileninę plėvelę. Gerai supakuotus sodmenis galima be didelių nuostolių pervežti  labai  toli  ir  išlaikyti juos ne vieną  parą. Atvežti į  sodą skiepai tuojau pat apkasami žemėmis ir gerai palaistomi. Svarbu, kad že­mė gerai apgultų šaknis, neliktų didesnių oro tarpų.

Duobes vaismedžiams sodinti galima paruošti iš anksto arba jas kasti prieš pat sodinant. Jeigu visas sodo plotas tinkamai patręštas ir giliai supurentas, didelių duobių nereikia. Pakanka iškasti tokias duobutes, kad tilptų vaismedžių šaknys. Iš anksto neparuoštoje dirvoje duobės kasamos didesnės. Obelims ir kriaušėms pakanka 80 – 120 cm pločio ir 50 – 60 cm gylio, kaulavaisiniams  – 60 – 80 cm pločio ir 30 – 50 cm gylio duobių. Gilesnės duobės, ypač sunkioje dirvoje, gali net pakenkti. Jų dugne rink­sis vanduo ir šaknys nuolat mirks. Gilesnes duobes reikia kasti tik ten, kur yra plonas glėjiškas arba šiaip nelaidus dirvožemio Sluoksnis virš laidaus podirvio. Tuomet gilios duobės sudaro vertikalų drenažą ir per jas pasišalina drėgmės perteklius.

Reikia griežtai atsisakyti netinkamos praktikos – lengvose dirvose duo­bės dugną, o kartais ir jos šonus, išplūkti, moliu. Vaismedžių šaknys duo­bėje  auga  tik vienerius  dvejus metus.  Taigi  drėgmės režimas pasodintam medeliui taip pat pagerėja tik trumpą laika. Vėliau šaknys auga platyn ir gilyn, bet nelaidus molio sluoksnis joms trukdo. Jeigu moliu išplūktas duobės dugnas, po vaismedžiu susidaro savotiškas „šulinys“, kuriame jo šaknų beveik nėra. Išplūkus ir duobės šoną, vaismedis auga panašiai kaip vazone.

Dirvą duobėje galima pagerinti, pridedant 15 – 20 kg komposto arba gerai perpuvusio mėšlo. Šviežias mėšlas gali apdeginti šaknis. Nepatartina į duobes pilti ir durpių. Lengvose dirvose galima pridėti priemolio, bet jį reikia gerai sumaišyti su likusia žeme. Nederlingose dirvose j duobes gali­ma taip pat [berti superfosfato (0,6-0,8 kg sėkiavaisiniams ir 0,5-0,6 kg kaulavaisiniams) ir kalio chlorido (120-150 g sėkiavaisiniams ir 75-120 g kaulavaisiniams). Kad vaismedžiai lengviau pasisavintų fosforą, rekomen­duojama kartu su juo išberti 50-75 g karbamido arba amonio salietros. Reikia atminti, kad didesnės trąšų, ypač kalio ir azoto, normos vaisme­džiams gali pakenkti. Visos trąšos gerai sumaišomos su dirva, kad neap­degintų vaismedžių šaknų. Derlingesnėse dirvose pakanka duobes pripil­dyti ariamojo sluoksnio dirvožemio.

Norint vaismedžius sodinti pavasarį į iš anksto iškastas duobes, jas reikia pripildyti rudeni, o prieš sodinimą pakanka iškasti tik tokią duo­butę, kad tilptų šaknys. Neuižpylus duobių iš anksto, pavasarį jose prisi­rinks vandens ir sodinimą teks suvėlinti.

Jeigu laikomasi pagrindinių reikalavimų ir apsaugos priemonių, visus vaismedžius mūsų sąlygomis galima sodinti tiek rudenį, tiek pavasarį. Ru­denį geriausias sodinimo terminas yra iki spalio vidurio. Anksti pasodinti augalai spėja užgydyti šaknų žaizdas ir pradeda auginti naujas aktyvias šakneles. Pavasarį sodinimo laikas trumpesnis. Augalai sodinami kaip ga­lima anksčiau, kad jų šaknys pradėtų augti tuomet, koi dar nesusprogsta pumpurai. Rudenį pasodintų vaismedžių šaknys gali dažniau pašalti. To­dėl, kai negalima tinkamai mulčiuoti pasodintų vaismedžių, rudenį patar­tina sodinti obelis, o kriaušes, slyvas ir vyšnias – pavasari.

Prieš sodinimą reikia kruopščiai apžiūrėti skiepus, išpjauti arba pa­trumpinti mechaniškai pažeistas ir ligotas šaknis. Jei skiepai šiek tiek apdžiuvę, naudinga jų šaknis pamerkti 1-2 paroms į vandenį. Prieš pat sodinant šaknys pamirkomos į mėšlo ir molio arba vieno molio tyrę, kad neapdžiūtų, o skiepai greičiau prigytų. Į tyrę naudinga įdėti heteroauksino (100 mg arba 1 tabletę 10 1 vandens), kad geriau augtų naujos šaknys. Galima jo tirpalu palaistyti ir pasodintus skiepus.

Labai svarbu tinkamas sodinimo gylis. Jis nustatomas pagal šaknies kaklelį arba skiepijimo vietą. Šaknies kakleliu vadinama ta dalis, kur šak­nys pereina į kamieną. Paprastai šioje vietoje šiek tiek keičiasi žievės spalva. Skiepijimo vieta yra aukščiau šaknies kaklelio. Ją galima atpažinti pagal būdingas žievės raukšles ir nupjauto poskiepio žaizdą.

Obelys ir kriaušės su sėkliniais poskiepiais sodinamos iki šaknies kak­lelio, su vegetatyviniais (žemaūgiais) – giliau, bet taip, kad skiepijimo vieta liktų virš dirvos paviršiaus. Giliau sodinamos slyvos ir vyšnios, ypač skiepytos į kvapiąją vyšnią. Joms patartina užberti žernių ir ant skiepijimo vietos, kad sumažėtų slyvų poskiepių atžalų, o vyšnios neatlūžtų. Dažnai jos išleidžia savas šaknis ir suformuoja dvigubą šaknų sistemą. Obelys su žemaūgiais intarpais sodinamos taip, kad apatinė skiepijimo vieta ir maž­daug pusė arba daugiau intarpo atsidurtų po žeme. Tuomet vaismedžiai geriau įsitvirtina dirvoje, iš esmės sumažėja šaknų atžalų ir intarpo pa­šalimo pavojus. Reikia atminti, kad vaismedžius visada geriau sodinti gi­liau negu pernelyg sekliai, kad neapsinuogintų šaknies kaklelis, o kartais ir  šaknys.   Kadangi  puri  dirva  duobėje  slūgsta,  žemių  užpilama  3-4  cm aukščiau. Aplink pasodintą medelį padaroma vadinamoji lėkštė laistymui. Pasodinti augalai tuojau pat gausiai paliejami (vieną du kibirus van­dens). Vanduo reikalingas ne tik drėgmei, bet svarbiausia tam, kad pra­skydusi dirva geriau apgultų šaknis. Palaistytų medelių pomedžiai mulčiuojami arba bent užberiami sausa dirva.