Kiekvienas vaisinis augalas, prieš persodinant jį į sodą, yra augęs medelyne. Persodinimas sutrikdo normalų augimą, nes augalai patenka į kitas sąlygas. Be to, iškasant iš medelyno, neišvengiamai pažeidžiama šaknų sistema, daug jų lieka dirvoje, todėl sutrinka pusiausvyra su antžemine dalimi. Jeigu netinkamai laikomi ar vežami medeliai dar ir apdžiūsta, nėra ko tikėtis, kad gerai prigis. Tokie medeliai arba neprigyja, arba vėliau sprogsta, ilgai, net keletą metų, skursta. Jie vėliau ir dera. Sodininko uždavinys – padėti augalams kuo lengviau „persirgti” sunkią persodinimo operaciją. Lengviau prigyja ir geriau auga jaunesni augalai. Perkant skiepus, reikia žiūrėti, kad jie būtų ne tik gerai išaugę, sveiki, bet ir nepadžiūvę; Kartais turguje pirkėjai renkasi medelius su lapais, manydami, kad jie švieži. Tačiau lapai, ypač ankstyvą rudenį, garina drėgmę, medeliai greičiau džiūsta. Apdžiūvusius medelius geriausiai atpažinti ne iš lapų, bet iš susiraukšlėjusios metūglių žievės, apdžiūvusių smulkių ir i apvytusių stambių šaknų. Ypač greitai džiūsta smulkios šaknelės. Saulėtu ir vėjuotu oru pakanka kelių valandų, o kartais ir keliolikos minučių, kad žūtų didžioji dalis aktyviųjų šaknų, kurios labai reikalingos augalui prigyti ir vėliau jam maitintis.
Nupirktų skiepų šaknis reikia pridengti drėgna medžiaga ir suvynioti į polietileninę plėvelę. Gerai supakuotus sodmenis galima be didelių nuostolių pervežti labai toli ir išlaikyti juos ne vieną parą. Atvežti į sodą skiepai tuojau pat apkasami žemėmis ir gerai palaistomi. Svarbu, kad žemė gerai apgultų šaknis, neliktų didesnių oro tarpų.
Duobes vaismedžiams sodinti galima paruošti iš anksto arba jas kasti prieš pat sodinant. Jeigu visas sodo plotas tinkamai patręštas ir giliai supurentas, didelių duobių nereikia. Pakanka iškasti tokias duobutes, kad tilptų vaismedžių šaknys. Iš anksto neparuoštoje dirvoje duobės kasamos didesnės. Obelims ir kriaušėms pakanka 80 – 120 cm pločio ir 50 – 60 cm gylio, kaulavaisiniams – 60 – 80 cm pločio ir 30 – 50 cm gylio duobių. Gilesnės duobės, ypač sunkioje dirvoje, gali net pakenkti. Jų dugne rinksis vanduo ir šaknys nuolat mirks. Gilesnes duobes reikia kasti tik ten, kur yra plonas glėjiškas arba šiaip nelaidus dirvožemio Sluoksnis virš laidaus podirvio. Tuomet gilios duobės sudaro vertikalų drenažą ir per jas pasišalina drėgmės perteklius.
Reikia griežtai atsisakyti netinkamos praktikos – lengvose dirvose duobės dugną, o kartais ir jos šonus, išplūkti, moliu. Vaismedžių šaknys duobėje auga tik vienerius dvejus metus. Taigi drėgmės režimas pasodintam medeliui taip pat pagerėja tik trumpą laika. Vėliau šaknys auga platyn ir gilyn, bet nelaidus molio sluoksnis joms trukdo. Jeigu moliu išplūktas duobės dugnas, po vaismedžiu susidaro savotiškas „šulinys”, kuriame jo šaknų beveik nėra. Išplūkus ir duobės šoną, vaismedis auga panašiai kaip vazone.
Dirvą duobėje galima pagerinti, pridedant 15 – 20 kg komposto arba gerai perpuvusio mėšlo. Šviežias mėšlas gali apdeginti šaknis. Nepatartina į duobes pilti ir durpių. Lengvose dirvose galima pridėti priemolio, bet jį reikia gerai sumaišyti su likusia žeme. Nederlingose dirvose j duobes galima taip pat [berti superfosfato (0,6-0,8 kg sėkiavaisiniams ir 0,5-0,6 kg kaulavaisiniams) ir kalio chlorido (120-150 g sėkiavaisiniams ir 75-120 g kaulavaisiniams). Kad vaismedžiai lengviau pasisavintų fosforą, rekomenduojama kartu su juo išberti 50-75 g karbamido arba amonio salietros. Reikia atminti, kad didesnės trąšų, ypač kalio ir azoto, normos vaismedžiams gali pakenkti. Visos trąšos gerai sumaišomos su dirva, kad neapdegintų vaismedžių šaknų. Derlingesnėse dirvose pakanka duobes pripildyti ariamojo sluoksnio dirvožemio.
Norint vaismedžius sodinti pavasarį į iš anksto iškastas duobes, jas reikia pripildyti rudeni, o prieš sodinimą pakanka iškasti tik tokią duobutę, kad tilptų šaknys. Neuižpylus duobių iš anksto, pavasarį jose prisirinks vandens ir sodinimą teks suvėlinti.
Jeigu laikomasi pagrindinių reikalavimų ir apsaugos priemonių, visus vaismedžius mūsų sąlygomis galima sodinti tiek rudenį, tiek pavasarį. Rudenį geriausias sodinimo terminas yra iki spalio vidurio. Anksti pasodinti augalai spėja užgydyti šaknų žaizdas ir pradeda auginti naujas aktyvias šakneles. Pavasarį sodinimo laikas trumpesnis. Augalai sodinami kaip galima anksčiau, kad jų šaknys pradėtų augti tuomet, koi dar nesusprogsta pumpurai. Rudenį pasodintų vaismedžių šaknys gali dažniau pašalti. Todėl, kai negalima tinkamai mulčiuoti pasodintų vaismedžių, rudenį patartina sodinti obelis, o kriaušes, slyvas ir vyšnias – pavasari.
Prieš sodinimą reikia kruopščiai apžiūrėti skiepus, išpjauti arba patrumpinti mechaniškai pažeistas ir ligotas šaknis. Jei skiepai šiek tiek apdžiuvę, naudinga jų šaknis pamerkti 1-2 paroms į vandenį. Prieš pat sodinant šaknys pamirkomos į mėšlo ir molio arba vieno molio tyrę, kad neapdžiūtų, o skiepai greičiau prigytų. Į tyrę naudinga įdėti heteroauksino (100 mg arba 1 tabletę 10 1 vandens), kad geriau augtų naujos šaknys. Galima jo tirpalu palaistyti ir pasodintus skiepus.
Labai svarbu tinkamas sodinimo gylis. Jis nustatomas pagal šaknies kaklelį arba skiepijimo vietą. Šaknies kakleliu vadinama ta dalis, kur šaknys pereina į kamieną. Paprastai šioje vietoje šiek tiek keičiasi žievės spalva. Skiepijimo vieta yra aukščiau šaknies kaklelio. Ją galima atpažinti pagal būdingas žievės raukšles ir nupjauto poskiepio žaizdą.
Obelys ir kriaušės su sėkliniais poskiepiais sodinamos iki šaknies kaklelio, su vegetatyviniais (žemaūgiais) – giliau, bet taip, kad skiepijimo vieta liktų virš dirvos paviršiaus. Giliau sodinamos slyvos ir vyšnios, ypač skiepytos į kvapiąją vyšnią. Joms patartina užberti žernių ir ant skiepijimo vietos, kad sumažėtų slyvų poskiepių atžalų, o vyšnios neatlūžtų. Dažnai jos išleidžia savas šaknis ir suformuoja dvigubą šaknų sistemą. Obelys su žemaūgiais intarpais sodinamos taip, kad apatinė skiepijimo vieta ir maždaug pusė arba daugiau intarpo atsidurtų po žeme. Tuomet vaismedžiai geriau įsitvirtina dirvoje, iš esmės sumažėja šaknų atžalų ir intarpo pašalimo pavojus. Reikia atminti, kad vaismedžius visada geriau sodinti giliau negu pernelyg sekliai, kad neapsinuogintų šaknies kaklelis, o kartais ir šaknys. Kadangi puri dirva duobėje slūgsta, žemių užpilama 3-4 cm aukščiau. Aplink pasodintą medelį padaroma vadinamoji lėkštė laistymui. Pasodinti augalai tuojau pat gausiai paliejami (vieną du kibirus vandens). Vanduo reikalingas ne tik drėgmei, bet svarbiausia tam, kad praskydusi dirva geriau apgultų šaknis. Palaistytų medelių pomedžiai mulčiuojami arba bent užberiami sausa dirva.