– tai graži, iš vienos ar keliu, dažniausiai varpinių, rūšių žolių pievelė.
Žalioji veja turi ne tik estetinę, bet ir sanitarinę – higieninę, ūkinę reikšmę. Pastaruoju metu ji yra vienas iš pagrindinių želdinių komponentų, užima apie 30-70% jų ploto. Vejos patvarumas, atsparumas, ilgaamžiškumas, dekoratyvumas priklauso daugiausiai nuo žolių biologinių savybių, agrotechnikos ir priežiūros.
Paminėtinos keltos tinkamiausios ir populiariausios žolės.
Pievinė m i g l ė – daugiametė žolė, suformuojanti tankų, lygų kilimą ir tvirtą, purią velėną. Ji dygsta lėtai, žydi antraisiais metais ir sudaro ištisą veją. Išsilaiko ilgai (15-20 metų), atspari mindžiojimui.
Raudonasis e r a i č i n a s – daugiametė, žemaūgė žolė. Greit auga, tačiau visiškai subręsta tik trečiaisiais metais. Tai – ilgaamžė, atspari sausrai ir šalčiui žolė, kurią reikia nuolat šienauti, kad žolynas neišgestų.
Daugiametė svidrė – greit auganti, bet neilgaamžė žolė. Ją reiktų sėti drėgnoje, derlingoje žemėje. Blogai auga priesmėlio ir rūgščiose dirvose. Neatspari šalčiams. Tinka mišiniuose su ilgai besivystančiomis žolėmis, nes užgožia piktžoles. Dar paminėtinos rečiau vejoms vartojamos žolės, pavyzdžiui, paprastoji ir baltoji smilgos, avinis eraičinas, baltasis dobilas. Jos tinka sportinėms pievelėms, gerai auga nederlingose, rūgščiose priesmėlio dirvose. Tikrojo eraičino veja tinkama 4-5 metus, paprastosios šunažolės veja išlieka dekoratyvi daugiau kaip 6 metus tik gausiai tręšiama, gerai auga ūksminguose parkuose ir šlaituose.
Paprastoms pievelėms – vejoms geriau tinka mišiniai iš 3-4 rūšių augalų, iš kurių vyrautų viena.
Remiantis daugiamete žolių auginimo patirtimi, rekomenduojama keletas žolių mišinių:
1) pievinės miglės (70-73%), raudonojo eraičino (18-23%), paprastosios smilgos (6,5-9%). Tinka derlingame ne žemesniame kaip 3 cm žolyne;
2) raudonojo eraičino (66-71.%), pievinės miglės (14-22%), paprastosios smilgos (11 – 14%) žolynas nereiklus dirvai, tręšimui ir šienavimo dažnumui (pjaunamas ne žemiau kaip 3 – 4 cm). Gerai auga ūksmingoje ausoje vietoje, atsparus mindžiojimui tik priesmėlio dirvose;
3) paprastosios smilgos (25-33%), raudonojo eraičino pievinės miglės (16-25%) žolynas ilgai išsilaiko nederlingoje rūgščioje dirvoje, nereiklus tręšimui, atsparus mindžiojimui šienaujamas ne žemiau kaip 1 cm.
Vejose sėjamos žolės 3-4 kartus tankiau negu kultūrinėse pievose ir ganyklose, be to, paradinės vejos sėjamos tankiau negu paprasti pieviniai žolynai. Sėklos vidutinė norma 18-25 g į 1 kv. m. Kuo smulkesnė sėkla, tuo sekliau sėjama, pavyzdžiui, smulkios dobilų, smilgų sėklos sėjamos 0,5-1,5 cm gyliu, o svidrės, eraičino – iki 3 cm gylio. Jei sėjama rankomis, sėklos išbarstomos kryžmiškai: pusė sėklų sėjama einant viena kryptimi, o kita pusė – statmenai pirmajai krypčiai. Sėklos sėjamos ant lygaus, suspausto dirvos paviršiaus ir statmenai laikomu grėbliu įterpiamos į dirvą ne giliau kaip 2 cm. Po to paviršius vėl suspaudžiamas lengvu 100-125 kg volu. Tik nereikia voluoti įmirkusių, drėgnų arba perdžiūvusių dirvų.
Sėti geriausiai balandžio-gegužės mėn. ir anksti rudenį – rugpjūčio- rugsėjo mėn., tačiau galima sėti ir per visą vegetacijos laikotarpį, jeigu yra pakankamai drėgmės ir šilumos. Pasėjus laistoma. Sausu, nelietingu oru pasėlį 10 dienų reikia laistyti kasdien, geriausiai ryte iki 10 val. ir vakare nuo 17 val. Svarbu, kad vanduo įsigertų ir netelkšotų ant dirvos paviršiaus.
Sužėlus vejai, vienas iš pirmųjų darbų – naikinti piktžoles, šienauti, kai ji užauga iki 10 cm. Gegužės-birželio mėn. veja šienaujama kartą per savaitę, o vėliau – kas 1,5-2,5 savaitės, o rudeniop – dar rečiau. Žolę reikia nupjauti ne per žemai, t. y. palikti bent 3-4 cm, paradiniuose žolynuose – 4-5 cm, paprastuose – 5-6 cm. Nerekomenduotina žemai pjauti pirmą kartą pavasarį ir vasarą per sausras.
Be to, žolyną reikia papildomai tręšti fosforo bei kalio trąšomis rudenį (rugsėjo – spalio mėn.) arba anksti pavasarį, kai baigia tirpti sniegas (30-40 g/m2 superfosfato. 20-30 g/m2 kalio druskos), ir azoto – vasarą (‘birželio-liepos mėn.) 2-3 kartus po 10-15 g/m2 amonio salietros, 15- 20 g/m2 amonio chlorido. Visos mineralinės trąšos turi būti smulkios ir vienodai išbarstomos.
Vejoms tinkamiausios yra priemolio ir priesmėlio dirvos, turinčios daug humuso, drėgnos; blogesnės priesmėlio ir nederlingos sausos lengvo smėlio dirvos. Todėl į tokias dirvas beriamas 5-20 cm storio perpuvusių durpių sluoksnis (neutralios reakcijos), tačiau šį sluoksnį reikia sumaišyti (iki 40 cm gylio) su apatiniu nederlingu dirvožemiu. Kai,nėra durpių ar gerų žemių, maždaug 15 cm gyliu j dirvą įmaišoma perpuvusio mėšlo arba komposto (15-30 kg/m2). Tiek trąšų pakanka daugeliui metų.
Dirvą vejoms geriausiai paruošti rudenį arba bet kuriuo metu, tačiau iki sėjos turi likti bent 2-3 savaitės. Suarus, supurenus ir suvolavus dirvą, išberiamos mineralinės trąšos – 20-30 g/m2 amonio salietros, 30- 40 g/m2 superfosfato ir 20-30 g/m2 kalio druskos arba visų mišinių po 100 g/m2. Azoto trąšos beriamos prieš pat sėją ir įterpiamos lengvomis akėčiomis, purentuvu, grėbliu. Rūgščios dirvos kalkinamos (geriau rudenį), drėgnos – drenuojamos. Tinkamai parinkę žolių asortimentą, laikydamiesi agrotechnikos reikalavimų, nuolat šienaudami ir prižiūrėdami, turėsime gražias, ilgalaikes vejas, puošiančias sodo namelių, gyvenviečių aplinką, gerinančias mikroklimatą ir žmonių nuotaiką.
