Daržovėms auginti reikalinga neužpavėsinta derlinga ir pakankamai drėgna dirva. Dygimo ir augimo metu daržoves dažnai tenka laistyti, todėl, parenkant sklypą, reikia atsižvelgti į papildomo laistymo galimybes. Sklypas turi būti gerai išlygintas. Nelygiame sklype sunku daržoves pasėti vienodu gyliu, todėl jos nevienodai dygsta. Pakiliose vietose dirva greit džiūsta, todėl augalai ilgiau nesudygsta, o sudygę skursta. Daubose po gausesnio lietaus susitelkia vanduo ir daržovės gali išmirkti. Kalvotose vietovėse tenka daržoves auginti ir šlaituose. Šiuo atveju geriau parinkti pietinį arba pietvakarių šlaitą. Pietrytiniuose šlaituose dažniau pučia šaltesni ir sausesni vėjai, dirva išdžiūsta. Daržui netinka šiauriniai šlaitai, ypač šilumamėgėms daržovėms (agurkams, pomidorams).
Daržovės geriausiai auga ir dera vidutinio sunkumo dirvose – priesmėliuose ir vidutinio sunkumo priemoliuose. Priesmėlio dirvos yra mažiau derlingos, todėl jas reikia gausiau tręšti organinėmis trąšomis, kurios ne tik suteikia maisto medžiagų, bet ir pagerina jų struktūrą. Priemolio dirvos yra derlingesnės, jose pastoviau išsilaiko drėgmė ir trąšos, tačiau pavasarį jos vėliau įšyla, o tai nepageidautina ankstyvosioms daržovėms. Dirvos temperatūrai esant 10—12°C daržovės sudygsta, bet menkiau auga, nes fosforo įsisavina 50%, o azoto 25% mažiau negu esant + 18—20°C temperatūrai.
Lengvos smėlio dirvos daržovių auginimui netinka, nes jose labai nepastovus drėgmės ir maisto medžiagų kiekis. Organinės trąšos lengvose dirvose greit supūna ir virsta mineraliniais junginiais, kurie lietui palijus išsiplauna į gilesnius, daržovių šaknims nepasiekiamus sluoksnius.
Sunkūs molynai daržovėms auginti taip pat netinka. Juose gausu maisto medžiagų, bet dažniausiai per daug drėgmės, dėl oro trūkumo organinės trąšos lėtai pūna, o mineralinių augalų šaknys negali įsisavinti dėl drėgmės pertekliaus.
Neturint galimybės pasirinkti daržui gero žemės ploto, galime bet kokioje dirvoje paruošti derlingą, gerą daržovėms auginti sklypą. Akmenuotoje dirvoje būtinai išrinkime akmenis. Jeigu ariamas (derlingasis) dirvos sluoksnis nestoras, blogai augs daržovių šaknys ir gero derliaus neužauginsime. Šį sluoksnį padidinsime, jeigu ardami arba perkasdami dirvą vis ją įdirbsime 2—5 cm giliau. | paviršių išsivertusi nederlingą žemės sluoksnį sumaišykime su mėšlu, kompostu arba durpėmis. Įmirkusį plotą būtinai turime nusausinti iškasdami griovius.
Dirvos struktūrai pagerinti labai tinka durpės. Aukštapelkių (kraikinės) durpės būna rūgščios reakcijos, todėl jas pirmiausia pakalkinkime: į 1 m3 durpių įmaišykime 5 – 7 kg statybinės kreidos arba 1—2 kg gesintų kalkių miltų. Tada durpes sudrėkinkime vandeniu tiek, kad suspaustos nesubyrėtų. Žemapelkių (juodų) durpių galima ir nekalkinti, bet sudrėkinti verta, kitaip dirvoje sumažės drėgmės ir blogiau augs daržovės. Sausas durpes galima barstyti tik iš rudens ir plonu sluoksniu, kad jos per žiemą pakankamai prisigertų vandens.
Sunkios dirvos struktūrai pagerinti j 1 m2 plotą reikia išberti 30—40 kg durpių.
Sunkų molio dirvožemį galima pagerinti iš-barstant smėlio ir kasmet įterpiant mėšlo arba komposto.
Kad daržovės normaliai augtų ir derėtų, turi būti tinkama dirvos reakcija (pH). Gausiai tręšiant mineralinėmis trąšomis dirva rūgštėja. Rūgščioje dirvoje daržovės blogiau įsisavina maisto medžiagas — azotą, fosforą, kalį, magnį, kalcį ir kai kuriuos mikroelementus, todėl blogiau auga ir dera. Nesant galimybės padaryti agrocheminę dirvos analizę, per didelį dirvos rūgštingumą rodo pradėjusios augti šios piktžolės: laukinės rūgštynės, takažolės, asiūkliai, trikertės žvaginės, veronikos, viržiai, dirvinės aklės.
Pakalkinus rūgščią dirvą keičiasi jos reakcija, pagerėja fizinės, cheminės ir mikrobiologinės savybės. Tačiau per didelė kalkių norma taip pat gali turėti neigiamą poveikį. Dirvos kalkinamos gesintomis kalkėmis, išbarstant jų nuo 2 iki 5 kg į 10 m2 plotą. Jeigu dirvą normaliai pakalkinsime, tai pakartotinai kalkinti reikės tik po 10—-12 metų. Kalkes geriausia išbarstyti rudenį, tačiau galima ir žiemą bei pavasarį, bet ne vėliau kaip likus 2—3 savaitėmis iki daržovių sėjos.
Ne visos daržovės vienodai jautrios dirvos reakcijai. Labai jautrios: burokėliai, svogūnai, česnakai, salotos, špinatai, gūžiniai ir žiediniai kopūstai. Vidutiniškai jautrios: agurkai, pomidorai, morkos, krienai, salierai, petražolės, pupelės. Mažiausiai jautrios: ridikėliai, griežčiai, moliūgai, rabarbarai, žirniai ir rūgštynės.