Voratinklis vaivorykštės spalvose

Saulė vis rečiau išlenda pasižvalgyti pro debesų kraštelius ir lietaus lašai prausia medžių kamienus, namų sienas bei mūsų veidus, žingsniuojant miesto gatve, kaimo keliuku ar miško takeliu. O jei nors šiek tiek nukrypti nuo „tradicinių savo gyvenimo maršrutų”, kurie dažną iš mūsų veda asfaltuotais keliais, plytelėmis grįstais šaligatviais, ar bent jau aiškiai išmintais takais ir takeliais?

Pieva, krūmeliai. Žalia ar jau ruduojanti žolė, kiek pažliugusi žemė, rasos iki kelių, prie batų limpa drėgni lapai. Nebegaliu kalbėtis „savo galvoje” su savo kaimynu, ginčytis su žmona ar klausytis vaikų šauksmų, – reikia žiūrėti, – kur žengti sekantį žingsnį, kur statyti koją. Po pėdomis, apautomis batais, pradedu jausti kiekvieną žemės kaubutėlį. Nebegaliu laikyti rankų, įgrūstų lietpalčio kišenėse, – paslysiu, nugriūsiu. Griūdamas, mažiausiai susitepsiu rūbus, nuplėšiu striukės kišenę ar įsigysiu mėlynę ant alkūnės.

Iš minčių pasaulio turiu grįžti į pievą, kuria bandau eiti, ant žolės, kurią bandau minti, ir kurią, jau kuris laikas, reikia pamatyti..

Ir tuomet… atsiveria kita visata, gamtos visata – grožio erdvė. Ir aš pamatau voratinklį, ištiestą ant žolės ar tarp medžio šakų. Pamatau voriuką bėgantį kairėn ir lekiantį dešinėn, skuodžiantį aukštyn ir besileidžiantį žemyn. Ir tik tuomet pamatau vandens lašelius, įsisupusus voratinklio gijose, ir pamatau vaivorykštę juose..

voratinklis medis
foto: tinyfroglet, cc